Pastaraisiais mėnesiais tarptautinė bendruomenė vėl atidžiai stebi įvykius Artimuosiuose Rytuose, kur Izraelio kariuomenė reguliariai vykdo oro smūgius Gazos Ruože ir kitose teritorijose. Kiekvieną kartą, kai pasigirsta pranešimų apie naujus smūgius, kyla tas pats klausimas – ar tai tikrai yra tikslinės operacijos prieš teroristines grėmes, ar vis dėlto neproporcingas atsakas, kuris kainuoja per daug civilių gyvybių? Šis klausimas nėra naujas, bet jis tampa vis aktualesnis, ypač turint omenyje augantį civilių aukų skaičių.
Izraelio vyriausybė nuosekliai teigia, kad visi oro smūgiai yra kruopščiai planuojami ir nukreipti tik į teisėtus karinius taikinius – ginklų sandėlius, raketų paleidimo sistemas, teroristų vadų būstines. Tačiau realybė žemėje dažnai atrodo visai kitaip. Sugriauti gyvenamieji namai, žuvę vaikai, sunaikinta civilinė infrastruktūra – visa tai kelia rimtų klausimų apie operacijų proporcingumą ir tarptautinės humanitarinės teisės laikymąsi.
Kas laikoma teisėtu kariniu taikiniu?
Tarptautinė humanitarinė teisė, ypač Ženevos konvencijos, aiškiai apibrėžia, kas gali būti laikoma teisėtu kariniu taikiniu. Pagrindinė taisyklė paprasta – smūgiai turi būti nukreipti tik į karinius objektus, o civiliai ir civilinė infrastruktūra turi būti saugomi. Tačiau praktikoje viskas daug sudėtingiau.
Izraelio kariuomenė dažnai teigia, kad smūgiai buvo nukreipti į pastatus, kuriuose buvo slepiami ginklai ar iš kurių buvo koordinuojami teroristiniai išpuoliai. Problema ta, kad daugelis tokių pastatų yra gyvenamųjų namų viršutiniai aukštai, mokyklos ar net ligoninės. Hamas ir kitos grupuotės tikrai naudoja civilinę infrastruktūrą kariniais tikslais – tai dokumentuota ne kartą. Bet ar tai pateisina viso pastato sunaikinimą kartu su jame esančiais civiliais?
Tarptautinės teisės ekspertai pabrėžia, kad net jei pastate yra karinio objekto, puolančioji šalis privalo įvertinti galimą civilių aukų skaičių ir palyginti jį su tikėtina karine nauda. Jei civilių aukos būtų neproporcingos kiekvienam tuo metu pasiekiamam kariniam tikslui, smūgis tampa neteisėtas. Būtent čia ir slypi didžiausia problema – kas ir kaip nustato šį proporcingumo balansą?
Tiksliosios ginkluotės mitas
Izraelis didžiuojasi turėdamas vieną pažangiausių karinių arsenalų pasaulyje. Tiksliosios raketos, dronai su pažangia stebėjimo įranga, dirbtinio intelekto pagalba veikiančios taikymo sistemos – visa tai turėtų užtikrinti, kad smūgiai būtų maksimaliai tikslūs ir civilių aukos – minimalios. Bet statistika rodo ką kita.
Per pastaruosius konfliktus Gazos Ruože civilių aukų skaičius nuolat viršija karių ir kovotojų aukų skaičių. Pagal JT duomenis, kai kurių operacijų metu civiliai sudarė daugiau nei 70 procentų visų žuvusiųjų. Kaip tai įmanoma, jei naudojama tokia pažangi technologija?
Atsakymas slypi keliose vietose. Pirma, net pati tiksliausia raketa nepadės, jei žvalgybos duomenys yra netikslūs ar pasenę. Antra, Gazos Ruožas yra viena tankiausiai apgyvendintų teritorijų pasaulyje – čia gyvena daugiau nei 2 milijonai žmonių 365 kvadratinių kilometrų plote. Bet koks sprogimas tokioje tankiai apgyvendintoje vietoje neišvengiamai paveiks civilius. Trečia, kai kurie analitikai įtaria, kad Izraelio kariuomenė kartais taiko „dvigubo bakstelėjimo” taktiką – smūgį į taikinį, o po kelių minučių – dar vieną smūgį į tą pačią vietą, kad pažeistų atvykusius gelbėtojus.
Humanitarinės teisės pilkosios zonos
Viena didžiausių problemų vertinant Izraelio oro smūgių teisėtumą yra tai, kad tarptautinė humanitarinė teisė tam tikrais klausimais palieka nemažai interpretacijos laisvės. Pavyzdžiui, kas tiksliai yra „proporcingas” atsakas? Jei teroristai iš Gazos paleido raketą, kuri nesukėlė jokių aukų (dėl Izraelio priešraketinės gynybos sistemos), ar Izraelis turi teisę atsakyti smūgiu, kuris užmuša 10 civilių?
Izraelio pozicija yra ta, kad proporcingumas turėtų būti vertinamas ne pagal konkrečios atakos padarinius, o pagal bendrą grėsmę nacionaliniam saugumui. Kitaip tariant, jie teigia, kad turi teisę sunaikinti raketų paleidimo sistemas ir ginklų sandėlius net jei konkretus raketų išpuolis nebuvo sėkmingas, nes tai sumažina būsimų išpuolių grėsmę.
Tačiau daugelis tarptautinės teisės ekspertų su tuo nesutinka. Jie teigia, kad proporcingumas turi būti vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į tiesioginę grėsmę ir tikėtiną civilių aukų skaičių. Jei priimtume Izraelio logiką, tai reikštų, kad bet kokia prevencinė operacija būtų pateisinama, nepriklausomai nuo civilių aukų.
Įspėjimų sistema: ar ji tikrai veikia?
Izraelio kariuomenė dažnai pabrėžia, kad prieš oro smūgius ji įspėja civilius gyventojus. Naudojamos įvairios priemonės – skambučiai telefonu, SMS žinutės, net vadinamieji „stogo beldimosi” smūgiai, kai į pastato stogą numeta nedidelį sprogmenį kaip įspėjimą, kad po kelių minučių bus tikrasis smūgis.
Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip atsakinga praktika, rodanti rūpestį civilių gyvybėmis. Bet realybė vėlgi sudėtingesnė. Pirma, įspėjimas dažnai suteikiamas vos už kelių minučių iki smūgio – per tą laiką sunku evakuoti visus pastato gyventojus, ypač neįgaliuosius, senelius ar mažus vaikus. Antra, daugelis Gazos gyventojų neturi kur bėgti – visa teritorija yra pavojinga, o išvykti iš Gazos beveik neįmanoma dėl blokados.
Be to, kyla klausimas – ar įspėjimas apie būsimą smūgį tikrai atleidžia nuo atsakomybės už civilių aukas? Tarptautinė teisė sako, kad ne. Net jei civiliai buvo įspėti, puolančioji šalis vis tiek privalo įvertinti, ar smūgis yra proporcingas ir ar nėra alternatyvių būdų pasiekti karinį tikslą su mažesnėmis civilių aukomis.
Blokados poveikis civilių gyvenimams
Kalbant apie Izraelio veiksmus Gazos Ruože, neįmanoma ignoruoti ilgalaikės blokados poveikio. Nuo 2007 metų, kai Hamas perėmė kontrolę Gazoje, Izraelis (kartu su Egiptu) įvedė griežtą blokadą, kuri apriboja žmonių judėjimą ir prekių patekimą į teritoriją.
Ši blokada turi tiesioginį poveikį civilių gebėjimui atsigauti po oro smūgių. Statybinės medžiagos, reikalingos atstatyti sugriaustus namus, yra griežtai ribojamos, nes Izraelis teigia, kad Hamas gali jas panaudoti kariniais tikslais. Dėl to tūkstančiai šeimų metų metus gyvena griuvėsiuose ar laikinuose būstuose.
Be to, blokada sukuria humanitarinę krizę, kuri pati savaime gali būti laikoma kolektyvia bausme – o tai yra draudžiama pagal tarptautinę teisę. Elektros energijos trūkumas, vandens tiekimo problemos, medicinos įrangos stygius – visa tai daro Gazos gyventojus dar pažeidžiamesnius oro smūgių metu. Ligoninės negali tinkamai gydyti sužeistųjų, nes trūksta vaistų ir įrangos. Vaikai kenčia nuo psichologinių traumų, kurios tik gilėja su kiekviena nauja operacija.
Tarptautinės bendruomenės reakcija
Tarptautinė bendruomenė reaguoja į Izraelio oro smūgius nevienareikšmiškai. Jungtinės Valstijos tradiciškai palaiko Izraelio teisę gintis ir dažnai blokuoja JT Saugumo Tarybos rezoliucijas, smerkiančias Izraelio veiksmus. Europos šalys paprastai užima šiek tiek kritiškesnę poziciją, bet retai imasi konkrečių veiksmų.
JT žmogaus teisių taryba ne kartą yra įsteigusi tyrimo komisijas, kurios išvadose nurodė galimus karo nusikaltimus iš abiejų pusių. Tačiau šios išvados retai turi realių pasekmių, nes nei Izraelis, nei Hamas nepripažįsta Tarptautinio baudžiamojo teismo jurisdikcijos arba ignoruoja jo sprendimus.
Žmogaus teisių organizacijos, tokios kaip Amnesty International ir Human Rights Watch, reguliariai dokumentuoja galimus tarptautinės teisės pažeidimus. Jų ataskaitos rodo, kad daugelis Izraelio oro smūgių gali būti laikomi neproporcingais ar net tikslingais išpuoliais prieš civilius. Bet be tarptautinės politinės valios šios ataskaitos lieka tik dokumentais.
Ar įmanomas teisingas balansas?
Grįžtant prie pradinio klausimo – ar Izraelio oro smūgiai yra tikslinės operacijos, ar neproporcingas atsakas – atsakymas nėra paprastas. Akivaizdu, kad Izraelis susiduria su realia saugumo grėsme. Hamas ir kitos grupuotės tikrai vykdo raketų išpuolius prieš Izraelio civilius, ir jokia valstybė neturėtų toleruoti tokių išpuolių.
Tačiau teisė gintis nereiškia teisės ignoruoti tarptautinę humanitarinę teisę. Civilių aukų skaičius daugelyje operacijų rodo, kad kažkas yra ne taip. Galbūt tai per daug laisvas proporcingumo principo interpretavimas, galbūt nepakankamas dėmesys alternatyviems būdams pasiekti karinius tikslus, o galbūt tiesiog politinė valia demonstruoti jėgą nepaisant humanitarinių pasekmių.
Praktiškai žiūrint, yra keletas dalykų, kuriuos Izraelis galėtų daryti, kad sumažintų civilių aukas. Pirma, suteikti daugiau laiko evakuacijai po įspėjimo – ne kelias minutes, o bent kelias valandas. Antra, vengti smūgių į tankiai apgyvendintas vietoves, net jei ten yra karinių taikinių, jei civilių aukos būtų neproporcingos. Trečia, leisti nepriklausomiems tyrimams įvertinti kiekvieno smūgio teisėtumą ir traukti atsakomybėn tuos, kurie pažeidė tarptautinę teisę.
Iš kitos pusės, Hamas ir kitos grupuotės taip pat turi nustoti naudoti civilius kaip gyvuosius skydus ir paleisti raketas iš civilinės infrastruktūros. Abi pusės turi pripažinti, kad civilių apsauga turi būti prioritetas, nepriklausomai nuo politinių ar karinių tikslų.
Kas laukia ateityje?
Deja, artimiausioje ateityje sunku tikėtis esminių pokyčių. Kol nebus išspręstas pagrindinis Izraelio-Palestinos konfliktas, oro smūgiai ir raketų išpuoliai greičiausiai tęsis. Kiekviena operacija palieka dar daugiau kartėlio, keršto troškimo ir neapykantos, kurie maitina būsimus konfliktus.
Tarptautinė bendruomenė turėtų daryti didesnį spaudimą abiem pusėms laikytis tarptautinės humanitarinės teisės. Tai reiškia ne tik žodinius pareiškimus, bet ir konkrečius veiksmus – ginklų embargo šalims, kurios sistemingai pažeidinėja tarptautinę teisę, ekonomines sankcijas, tarptautinius tyrimus ir, jei reikia, baudžiamąjį persekiojimą atsakingų asmenų.
Civilių visuomenė taip pat turi vaidmenį. Kuo daugiau žmonių supras tikrąją situaciją žemėje, kuo daugiau balso turės tie, kurie reikalauja laikytis tarptautinės teisės, tuo didesnė tikimybė, kad politikai bus priversti veikti. Boikotai, protestai, spaudimas įmonėms nutraukti ryšius su okupacija – visa tai gali turėti įtakos.
Galiausiai, reikia pripažinti, kad nei viena pusė šiame konflikte nėra be kaltės, bet tai nereiškia, kad abi pusės yra vienodai kaltos. Izraelis, kaip daug galingesnė šalis, turinti pažangią kariuomenę ir tarptautinę paramą, turi didesnę atsakomybę užtikrinti, kad jos veiksmai atitiktų tarptautinės teisės standartus. Oro smūgiai, kurie užmuša dešimtis civilių dėl vieno ar dviejų kovotojų, negali būti laikomi proporcingais, nepriklausomai nuo to, kaip jie būtų pateisinama saugumo sumetimais. Tik pripažinus šią realybę ir imantis konkrečių veiksmų ją pakeisti, galima tikėtis, kad ateityje bus mažiau civilių aukų ir daugiau vilties taikiam konfliktų sprendimui.