Artimųjų Rytų regione jau dešimtmečius tvyro įtampa, tačiau pastaraisiais metais santykiai tarp Izraelio ir Irano tapo ypač įtemptais. Abiejų šalių vadovai vis dažniau kalba apie galimą karinį konfliktą, o tarptautinė bendruomenė su nerimu stebi, kaip situacija vystosi. Ar tikrai artėjame prie didžiojo Artimųjų Rytų karo, ar tai tik diplomatinė retorika?
Kodėl Izraelis ir Iranas tapo priešais
Įdomu tai, kad iki 1979 metų Irano islamiškosios revoliucijos šios dvi šalys buvo gana artimos sąjungininkės. Šacho valdymo laikais Iranas net pripažino Izraelį ir palaikė su juo ekonominius bei karinius ryšius. Tačiau po ajatolos Khomeini atėjimo į valdžią viskas pasikeitė.
Naujoji Irano vadovybė paskelbė Izraelį „mažuoju šėtonu” ir atvirai pareiškė siekianti jo sunaikinimą. Teherano režimas pradėjo remti tokias organizacijas kaip „Hezbollah” Libane ir „Hamas” Palestinoje, kurios reguliariai atakuoja Izraelį. Tai tapo pagrindiniu nesutarimų šaltiniu.
Izraelis, savo ruožtu, mato Iraną kaip egzistencinę grėsmę. Jeruzalė ypač nerimauja dėl Irano branduolinės programos, kuri, pasak Izraelio žvalgybos, gali būti nukreipta į branduolinio ginklo sukūrimą. Netanjahu vyriausybė ne kartą yra pareiškusi, kad niekada neleis Iranui įsigyti branduolinio ginklo.
Šešėlinis karas jau vyksta
Daugelis ekspertų teigia, kad karas tarp Izraelio ir Irano iš tikrųjų jau vyksta – tik ne tradicine forma. Pastarąjį dešimtmetį abi šalys įsitraukusios į intensyvų šešėlinį karą, kuris apima kibernetinius išpuolius, sabotažą, pasikėsinimus ir tarpinių jėgų naudojimą.
Izraelio žvalgyba „Mossad” įtariama įvykdžiusi daugybę operacijų Irano teritorijoje. Tai apima Irano branduolinių mokslininkų nužudymus, branduolinių objektų sabotažą, įskaitant garsiąją Natanz įrenginių ataką naudojant Stuxnet virusą. 2020 metais buvo nužudytas vienas pagrindinių Irano branduolinės programos architektų Mohsenas Fakhrizadehas.
Iranas taip pat nesnaudžia. Teheranas kaltinamas organizavęs išpuolius prieš Izraelio diplomatus įvairiose šalyse, kibernetinius išpuolius prieš Izraelio infrastruktūrą ir, svarbiausia, aprūpinęs savo įgaliotinių organizacijas tūkstančiais raketų. „Hezbollah” dabar turi apie 150 tūkstančių raketų ir sviedinių – daugiau nei daugelis pasaulio armijų.
Branduolinė programa kaip raudonoji linija
Jei klaustumėte bet kurį Izraelio politiką, kas galėtų sukelti tiesioginį karinį konfliktą, atsakymas būtų vienareikšmis – Irano branduolinis ginklas. Izraelis šią grėsmę vertina kaip absoliučią raudonąją liniją.
2015 metais pasirašyta branduolinė sutartis su Iranu (JCPOA) kurį laiką sumažino įtampą. Iranas sutiko apriboti savo branduolinę programą mainais už ekonominių sankcijų panaikinimą. Tačiau 2018 metais JAV prezidentas Donaldas Trumpas vienašališkai pasitraukė iš sutarties ir vėl įvedė sankcijas.
Iranas atsakė palaipsniui atsisakydamas sutarties įsipareigojimų. Dabar Teheranas praturtina uraną iki 60 procentų – labai arti 90 procentų lygio, reikalingo ginklui. Tarptautinės atominės energijos agentūros inspektoriai praneša, kad Iranas jau turi pakankamai praturtinto urano keliems branduoliniams ginklams, nors teigia, kad jų programa yra taikaus pobūdžio.
Izraelio kariniai vadovai ne kartą yra pareiškę, kad jei diplomatija nepavyks, Izraelis veiks vienašališkai. Izraelio oro pajėgos reguliariai treniruojasi smogti Irano branduoliniams objektams, nors tai būtų itin sudėtinga operacija dėl didelių atstumų ir gerai saugomos Irano oro gynybos sistemos.
Regioninė įtaka ir įgaliotinių karai
Konfliktas tarp Izraelio ir Irano nėra tik dviejų šalių reikalas – jis apima visą regioną. Iranas per pastaruosius dešimtmečius sukūrė tai, ką analitikai vadina „pasipriešinimo ašimi” – tinklą sąjungininkų ir įgaliotinių organizacijų, kurios tęsiasi nuo Irano per Iraką, Siriją, Libaną iki Jemeno.
Sirijoje, kur jau daugiau nei dešimtmetį siaučia pilietinis karas, Iranas įtvirtino savo karinį buvimą. Teheranas remia prezidentą Assadą ir dislokavo ten savo pajėgas bei „Hezbollah” kovotojus. Izraelis reguliariai atakuoja Irano taikinius Sirijoje, siekdamas užkirsti kelią Irano įsitvirtinimui prie savo sienų. Tik per pastaruosius kelerius metus Izraelis įvykdė šimtus oro smūgių Sirijoje.
Libane „Hezbollah” yra tapusi valstybe valstybėje. Ši organizacija turi geriau ginkluotą armiją nei pati Libano vyriausybė ir yra visiškai atsidavusi Iranui. Kitas karas tarp Izraelio ir „Hezbollah” būtų daug žiauresnis nei 2006 metų konfliktas – abi pusės to neabejoja.
Jemene Irano remiami houthi sukilėliai ne tik kovoja prieš Saudo Arabijos remiamą vyriausybę, bet ir atakuoja laivus Raudonojoje jūroje, o kartais paleidžia raketas link Izraelio. Tai rodo, kaip platus yra Irano įtakos tinklas.
Ką sako tarptautinė bendruomenė
JAV tradiciškai yra arčiausias Izraelio sąjungininkas ir teikia jam kasmetinę karinę pagalbą, vertą apie 3,8 milijardo dolerių. Tačiau net Vašingtonas ne visada pritaria Izraelio veiksmams. Bideno administracija bando atgaivinti branduolinę sutartį su Iranu, nors derybos stringa.
Europos šalys taip pat nerimauja dėl galimo konflikto. Jis ne tik destabilizuotų regioną, bet ir galėtų sukelti naują pabėgėlių krizę bei energetikos kainų šuolį. Persijos įlanka yra kritiškai svarbi pasaulio naftos tiekimui – apie penktadalis pasaulinės naftos tiekimo praeina per Hormuzo sąsiaurį.
Rusija ir Kinija tradiciškai palaiko geresnius santykius su Iranu ir dažnai blokuoja griežtesnes sankcijas JT Saugumo Taryboje. Maskva taip pat turi karinį buvimą Sirijoje ir nori išlaikyti savo įtaką regione. Kinija, savo ruožtu, yra vienas didžiausių Irano naftos pirkėjų, nepaisant sankcijų.
Ar karas tikrai įmanomas
Atsakyti į šį klausimą vienareikšmiškai neįmanoma, tačiau galima išskirti kelis scenarijus. Pirmasis – toliau tęsiasi dabartinis šešėlinis karas be peraugimo į atvirą konfliktą. Tai gali būti naujos normalybės forma, kai abi pusės kovoja, bet vengia tiesioginės konfrontacijos.
Antrasis scenarijus – riboto masto karas. Pavyzdžiui, Izraelis galėtų atakuoti Irano branduolinius objektus, o Iranas atsakytų per savo įgaliotines organizacijas ir galbūt ribotais raketų smūgiais. Toks konfliktas galėtų trukti kelias savaites ar mėnesius, bet nebūtinai peraug į totalų karą.
Trečiasis ir baisiausias scenarijus – visapusiškas regioninis karas. Jei Izraelis masiškai atakuotų Iraną, Teheranas galėtų panaudoti visas savo priemones: raketas, įgaliotines organizacijas, kibernetinius išpuolius ir bandymus blokuoti Hormuzo sąsiaurį. Į konfliktą greičiausiai įsitrauktų JAV, galbūt Saudo Arabija ir kitos Persijos įlankos monarchijos. Toks karas galėtų turėti katastrofiškų pasekmių visam regionui ir pasaulio ekonomikai.
Kokios galimybės išvengti katastrofos
Nepaisant niūrios retorikos, yra keletas veiksnių, kurie gali padėti išvengti didžiojo karo. Pirmiausia, nei Izraelis, nei Iranas iš tikrųjų nenori visiško karo. Abi šalys supranta, kad toks konfliktas būtų nepaprastai brangus ir žiaurus.
Izraelis, nors ir turi vieną moderniausių armijų regione, susidurtų su daugybe iššūkių. Irano raketų arsenalai galėtų apšaudyti Izraelio miestus, o „Hezbollah” ir kitos grupuotės galėtų atidaryti kelias frontas. Civilių aukų skaičius būtų didelis abiejose pusėse.
Iranas, nors ir turi dideles pajėgas, žino, kad karas su Izraeliu reikštų ir karą su JAV. Irano ekonomika jau kenčia nuo sankcijų, o karas tik pablogintų situaciją. Be to, režimas baiminasi, kad karas galėtų sukelti vidinį nestabilumą – Irano visuomenė jau ne kartą demonstravo nepasitenkinimą valdžia.
Diplomatija vis dar turi galimybių. Jei pavyktų atgaivinti branduolinę sutartį arba pasiekti naują susitarimą, įtampa galėtų sumažėti. Kai kurie ekspertai siūlo platesnį regioninį saugumo susitarimą, kuris spręstų ne tik branduolinę programą, bet ir kitus ginčus.
Svarbu ir tai, kad regioninė dinamika keičiasi. Abraomo susitarimai, pagal kuriuos kelios arabų šalys normalizavo santykius su Izraeliu, rodo, kad galimas naujas Artimųjų Rytų saugumo architektūros modelis. Nors Iranas šiuos susitarimus smerkia, jie rodo, kad ne visos arabų šalys mato Izraelį kaip pagrindinį priešą.
Ką tai reiškia pasauliui ir mums
Galimas Izraelio ir Irano karas nėra tik regioninė problema – jo pasekmės būtų jaučiamos visame pasaulyje. Naftos kainos šoktų į viršų, o tai reikštų brangesnį kurą, šildymą ir prekes. Pasaulio ekonomika, kuri dar atsigauna po pandemijos, patirtų naują smūgį.
Humanitarinė krizė būtų milžiniška. Milijonai žmonių galėtų tapti pabėgėliais, o civilių aukų skaičius būtų didelis. Europa, kuri jau susiduria su migracijos iššūkiais, gautų naują pabėgėlių bangą.
Geopolitinė tvarka taip pat pasikeistų. Karas galėtų įtraukti daugelį šalių ir pakeisti jėgų balansą regione bei už jo ribų. Rusija ir Kinija galėtų pasinaudoti situacija savo interesams, o JAV vėl įsitrauktų į ilgalaikį konfliktą Artimuosiuose Rytuose.
Lietuvai ir kitoms Europos šalims tai reikštų ne tik ekonominius iššūkius, bet ir saugumo klausimus. NATO galėtų būti įtraukta į konfliktą, ypač jei būtų atakuojamos JAV bazės regione. Kibernetiniai išpuoliai, kuriuos gali vykdyti Iranas ar jo sąjungininkai, galėtų paveikti ir Europos infrastruktūrą.
Tačiau situacija nėra beviltišką. Diplomatija, ekonominiai interesai ir abiejų pusių supratimas apie karo kainą gali padėti išvengti katastrofos. Tarptautinė bendruomenė turi toliau spausti abi puses siekti dialogo ir kompromisų. Branduolinės sutarties atgaivinimas, regioniniai saugumo susitarimai ir nuolatinis diplomatinis įsitraukimas – tai kelias, kuris gali nuvesti nuo karo krašto.
Artimųjų Rytų istorija kupina konfliktų, bet ji taip pat rodo, kad net atrodžiusios neįmanomomis taikos sutartys gali tapti tikrove. Egiptas ir Jordanija kadaise kariavo su Izraeliu, o dabar palaiko taikius santykius. Galbūt ateis diena, kai ir Izraelis su Iranu ras būdą gyventi taikiai. Kol kas to dieną sunku įsivaizduoti, bet alternatyva – didysis karas – yra per daug baisi, kad leistume jai tapti tikrove.