Izraelio ir Jungtinių Tautų santykiai jau daugelį dešimtmečių primena sudėtingą šokį, kuriame partneriai retai kada juda ta pačia kryptimi. Ši nuolatinė įtampa ne tik atspindi gilias politines ir ideologines skirtis, bet ir kelia fundamentalius klausimus apie tarptautinės teisės veiksmingumą šiuolaikiniame pasaulyje.
Istorinės įtampos šaknys
Konfliktai tarp Izraelio ir JT prasidėjo ne vakar. Nors 1947 metais būtent JT Generalinė Asamblėja priėmė rezoliuciją dėl Palestinos padalijimo, kuri iš esmės legitimavo Izraelio valstybės sukūrimą, santykiai greitai ėmė byrėti. Jau po Šešių dienų karo 1967 metais, kai Izraelis užėmė Vakarų Krantą, Gazos Ruožą ir Golano aukštumas, JT Saugumo Taryba priėmė garsią 242 rezoliuciją, reikalaujančią išvesti kariuomenę iš okupuotų teritorijų.
Izraelio vyriausybės per dešimtmečius išvystė savotišką gynybinę strategiją JT atžvilgiu – ignoruoti ar atmesti daugelį rezoliucijų, tuo pačiu kaltinant organizaciją šališkumu. Ir tiesą sakant, statistika kalba už save: nuo 2015 iki 2022 metų JT Žmogaus teisių taryba priėmė daugiau rezoliucijų, smerkiančių Izraelį, nei visas kitas pasaulio šalis kartu sudėjus. Tai sukuria paradoksalią situaciją – ar tai rodo realią problemą, ar sistemingą šališkumą?
Tarptautinės teisės dilema Artimuosiuose Rytuose
Vienas didžiausių ginčų centrų yra Ženevos konvencijų taikymas okupuotoms teritorijoms. Tarptautinė bendruomenė beveik vieningai teigia, kad Izraelio gyvenvietės Vakarų Krante pažeidžia tarptautinę teisę, konkrečiai – Ketvirtosios Ženevos konvencijos 49 straipsnį, draudžiantį okupacinei valstybei perkelti savo civilius gyventojus į okupuotą teritoriją. Izraelio teisininkų argumentas, kad šios teritorijos nėra „okupuotos”, o „ginčijamos”, tarptautinėje arenoje pripažinimo nesulaukia.
Tarptautinis Teisingumo Teismas Hagoje 2004 metais paskelbė patariamąją nuomonę dėl apsauginio mūro Vakarų Krante, konstatuodamas, kad jo statyba pažeidžia tarptautinę teisę. Izraelis šią nuomonę atmetė, teigdamas, kad teismas neįvertino saugumo poreikių. Štai čia ir slypi pagrindinis klausimas: ar saugumo argumentai gali pateisinti tarptautinės teisės normų nepaisymą?
JT institucijų kritika ir Izraelio pozicija
Izraelio pareigūnai nuolat kritikuoja tai, ką jie vadina „automatiška balsų dauguma” JT institucijose. Islamo bendradarbiavimo organizacija ir Afrikos valstybių blokas dažnai balsuoja koordinuotai prieš Izraelį. Buvęs Izraelio ambasadorius JT Danny Danon ne kartą viešai pareiškė, kad organizacija tapo „priešiškos propagandos platforma”. Šie kaltinimai nėra visiškai nepagrįsti – kai JT Žmogaus teisių taryba skiria daugiau dėmesio Izraeliui nei Šiaurės Korėjai ar Sirijoje vykstančiam pilietiniam karui, tai kelia pagrįstų klausimų.
Tačiau Izraelio strategija ignoruoti JT rezoliucijas sukuria precedentą, kuris gali būti pavojingas visai tarptautinei tvarkai. Jei viena valstybė gali pasirinkti, kurias tarptautinės teisės normas laikytis, o kurias ne, tai atveria duris kitiems elgtis panašiai. Rusija, pateisindama savo veiksmus Ukrainoje, taip pat remiasi „saugumo interesų” argumentais.
Gyvenvietės kaip politinis ginklas
Izraelio gyvenvietės Vakarų Krante tapo vienu labiausiai užsitęsusių tarptautinės teisės pažeidimų šiuolaikiniame pasaulyje. Nuo 1967 metų šių gyvenviečių gyventojų skaičius išaugo nuo nulio iki daugiau nei 450 tūkstančių (neįskaitant Rytų Jeruzalės). Kiekviena nauja gyvenvietė ar esamos plėtra sulaukia JT pasmerkimo, bet praktinių pasekmių beveik nebūna.
Ši situacija iliustruoja fundamentalią tarptautinės teisės problemą – jos įgyvendinimo mechanizmų stoką. JT gali priimti rezoliuciją po rezoliucijos, bet jei nėra politinės valios ar galimybių jas įgyvendinti, jos lieka tik popieriaus lapais. JAV, kaip Izraelio strateginė sąjungininkė, reguliariai naudoja veto teisę Saugumo Taryboje, blokuodama bet kokias realias sankcijas.
Humanitarinė krizė ir karo įstatymų laikymasis
Pastarųjų metų karinės operacijos Gazos Ruože iškėlė naujų klausimų apie tarptautinės humanitarinės teisės laikymąsi. Civilių aukų skaičius, infrastruktūros sunaikinimas ir humanitarinės pagalbos blokavimas sukėlė tarptautinį pasipiktinimą. JT specialieji pranešėjai ne kartą įspėjo apie galimus karo nusikaltimus, tačiau Izraelis atmeta šiuos kaltinimus, teigdamas, kad daro viską, kad apsaugotų civilius.
Proporcingumo principas – viena pagrindinių tarptautinės humanitarinės teisės normų – reikalauja, kad karinis veiksmas nebūtų pernelyg žiaurus, palyginti su tikėtina karine nauda. Kai vienas raketų smūgis sunaikina daugiabučių namų kvartalą, siekiant likviduoti vieną kovotoją, kyla klausimas, ar šis principas laikomas. Izraelio gynybos pajėgos teigia, kad Hamas tyčia slepiasi tarp civilių, todėl atsakomybė už aukas tenka jiems.
Tarptautinio baudžiamojo teismo iššūkis
2021 metais Tarptautinis baudžiamasis teismas (TBT) nusprendė, kad turi jurisdikciją tirti galimus karo nusikaltimus Palestinos teritorijose. Tai buvo reikšmingas žingsnis, nes Izraelis nėra TBT narė ir nepripažįsta jo jurisdikcijos. Vyriausioji prokurorė Karim Khan pradėjo tyrimą, kuris gali baigtis kaltinimais tiek Izraelio, tiek Hamas pareigūnams.
Izraelio reakcija buvo griežta – vyriausybė atsisakė bendradarbiauti su tyrimu, vadindama jį „politiškai motyvuotu”. JAV taip pat nepalaiko TBT tyrimo, o kai kurie amerikiečių senatoriai net siūlė įvesti sankcijas teismo pareigūnams. Ši situacija vėl parodo, kaip geopolitinė galia gali įtakoti tarptautinės teisės taikymą.
Praktiniai padariniai ir ateities perspektyvos
Kas gi iš tikrųjų gali pakeisti šią užsitęsusią konfrontaciją? Pirma, reikia pripažinti, kad dabartinė sistema neveikia. JT rezoliucijos be įgyvendinimo mechanizmų tik diskredituoja pačią organizaciją. Antra, tarptautinė bendruomenė turėtų taikyti vienodus standartus visoms šalims – selektyvus teisingumo taikymas kenkia patikimumui.
Praktiniai žingsniai galėtų apimti ekonomines sankcijas už tarptautinės teisės pažeidimus, bet tai reikalauja JAV pozicijos pasikeitimo. Europos Sąjunga galėtų atlikti didesnį vaidmenį, tačiau jos viduje trūksta vienybės šiuo klausimu. Kai kurios valstybės narės, kaip Vengrija, tvirtai palaiko Izraelį, kitos, kaip Airija ar Ispanija, yra kritiškesnės.
Realu, kad be politinio sprendimo – dviejų valstybių ar kokio kito kompromiso – teisiniai ginčai tęsis be galo. Tarptautinė teisė gali nustatyti normas, bet politinė valia jas įgyvendinti turi ateiti iš valstybių. Kol Izraelis jaučiasi saugus nuo realių pasekmių, o palestiniečiai neturi efektyvių gynybos mechanizmų, status quo išliks.
Kai principai susiduria su realybe
Izraelio ir JT konfrontacija yra daugiau nei dvišalis ginčas – tai simptomas gilesnės tarptautinės sistemos krizės. Kai valstybės gali rinktis, kurias tarptautinės teisės normas laikytis, o kurias ignoruoti, visa sistema pradeda byrėti. Tuo pačiu metu negalima ignoruoti legitimių Izraelio saugumo rūpesčių ir unikalios geopolitinės situacijos, kurioje ši šalis egzistuoja.
Sprendimas slypi ne vienoje pusėje pripažįstant kitą teisią, o abiem pusėms pripažįstant, kad be kompromisų ir tarptautinės teisės gerbimo nebus ilgalaikio taikos. JT turi reformuotis, kad būtų objektyvesnė, o Izraelis turi suprasti, kad ilgalaikis saugumas neįmanomas ignoruojant tarptautinę bendruomenę. Tik tada, kai principai ir praktika susitiks per pusę, galima tikėtis tikros pažangos šiame užsitęsusiame konflikte.