Ramiojo vandenyno regione jau keletą metų jaučiamas didėjantis įtampos lygis, o JAV karinio jūrų laivyno jūrų pėstininkų korpusas intensyviai ruošiasi naujoms operacijoms šiame strategiškai svarbiame regione. Pentagono vadovybė neseniai paskelbė apie reikšmingus pokyčius jūrų pėstininkų struktūroje ir taktikoje, kurie aiškiai rodo, kad Vašingtonas rimtai žiūri į galimus iššūkius Ramiajame vandenyne.
Kodėl dėmesys vėl sutelktas į Ramųjį vandenyną
Pastaraisiais metais Kinijos karinė galia augo neregėtais tempais. Pekinas ne tik modernizuoja savo laivyną, bet ir aktyviai plečia įtaką Pietų Kinijos jūroje, kur teritoriniai ginčai su kaimyninėmis šalimis tampa vis aštresni. Taivano klausimas taip pat išlieka karštu tašku, o Kinijos vadovybė vis garsiau kalba apie „susijungimo” būtinybę.
JAV jūrų pėstininkų vadovybė pastaraisiais metais atvirai pripažįsta, kad šalies kariuomenė turi prisitaikyti prie visiškai naujos realybės. Jei per pastaruosius du dešimtmečius jūrų pėstininkai daugiausia dalyvavo kovose prieš sukilėlius Artimuosiuose Rytuose, tai dabar prioritetas aiškiai pasikeičia – reikia ruoštis galimam konfliktui su rimtu priešininku, turinčiu modernią karinę techniką.
Naujos taktikinės koncepcijos ir salos bazės
Vienas didžiausių pokyčių – tai vadinamoji „Expeditionary Advanced Base Operations” (EABO) koncepcija. Paprastai tariant, jūrų pėstininkai mokosi greitai užimti nedideles salas Ramiajame vandenyne, įrengti ten laikinas bazes su priešlėktuvinės gynybos sistemomis ir prieštankinėmis raketomis, o po to, jei reikia, taip pat greitai jas palikti ir persikelti kitur.
Ši taktika kardinaliai skiriasi nuo tradicinio jūrų pėstininkų veikimo būdo. Anksčiau daugiausia dėmesio buvo skiriama didelėms desanto operacijoms, kai tūkstančiai karių išsilaipina priešo kontroliuojamame pajūryje. Dabar akcentas keičiasi – mažos, mobilios grupės, kurios gali veikti savarankiškai, neturint didelės paramos iš užnugario.
Tokios taktikos esmė – sukurti Kinijai problemų, jei ji bandytų kontroliuoti didžiulius Ramiojo vandenyno plotus. Jūrų pėstininkai, įsitvirtinę strategiškai svarbiose salų grandinėse, galėtų atakuoti Kinijos karo laivus raketomis, trukdyti jų judėjimui ir bendrai komplikuoti bet kokias karines operacijas regione.
Ginkluotė ir įranga keičiasi radikaliai
Kad įgyvendintų naują strategiją, jūrų pėstininkai atsisako kai kurių tradicinių ginklų sistemų. Pavyzdžiui, korpusas visiškai atsisakė tankų – sprendimas, kuris sukėlė nemažai diskusijų kariškių bendruomenėje. Tačiau vadovybės logika aiški: tankus sunku transportuoti į atokias salas, o jų nauda kovojant su moderniu priešininku vandenyno sąlygomis abejotina.
Vietoj to investuojama į tolimojo nuotolio raketas, bepiločius orlaivius ir modernias ryšių sistemas. Jūrų pėstininkai įsigyja naujų prieštankinių raketų kompleksų, kurie gali naikinti ne tik tankus, bet ir karo laivus. Taip pat didelis dėmesys skiriamas priešlėktuvinei gynybai – mažos jūrų pėstininkų grupės saloje turi gebėti apsiginti nuo priešo aviacijos atakų.
Logistika taip pat tampa svarbesne nei bet kada anksčiau. Kaip aprūpinti maisto atsargomis, šaudmenimis ir kuru nedideles grupes, išsibarsčiusias po šimtus salų tūkstančių kvadratinių kilometrų plote? Pentagone ieškoma naujų sprendimų – nuo autonominių transporto laivų iki specialių slėptuvių, kur iš anksto būtų sukrautos atsargos.
Mokymai tampa vis intensyvesni
Jūrų pėstininkų mokymai Ramiajame vandenyne pastaraisiais metais įgavo visiškai kitą mastą. Kasmet vyksta kelios didelės pratybos, kuriose dalyvauja ne tik JAV pajėgos, bet ir sąjungininkų – Japonijos, Australijos, Pietų Korėjos, Filipinų – kariuomenės. Šių pratybų metu išbandomos naujos taktikos, testuojama nauja ginkluotė ir treniruojamasi veikti sudėtingomis sąlygomis.
Vienos didžiausių pratybų – „Balikatan” Filipinuose – metu jūrų pėstininkai treniruojasi būtent pagal naują EABO koncepciją. Kariai išsilaipina atokiose salose, greitai įrengia laikinas bazes, atlieka „ugnies misijas” prieš įsivaizduojamus priešo taikinius, o po to vėl evakuojasi. Visa operacija gali trukti vos kelias dienas ar net valandas.
Kitas svarbus aspektas – bendradarbiavimas su vietos gyventojais. Daugelyje Ramiojo vandenyno salų gyvena žmonės, ir jūrų pėstininkai turi išmokti veikti taip, kad nekeltų nereikalingų problemų civiliam gyvenimui. Mokymuose vis dažniau dalyvauja ir civiliniai ekspertai, kurie moko karius kultūrinių niuansų ir padeda užmegzti ryšius su vietos bendruomenėmis.
Sąjungininkai tampa dar svarbesni
JAV aiškiai supranta, kad bet kokiame konflikte Ramiajame vandenyne be sąjungininkų pagalbos neišsiversi. Todėl daug dėmesio skiriama bendradarbiavimui su regiono šalimis. Japonija, turinti vieną moderniausių laivynų pasaulyje, yra svarbiausias partneris. Australija taip pat aktyviai dalyvauja bendruose mokymuose ir investuoja į savo karines pajėgas.
Filipinai, nors ir turi sudėtingų santykių su JAV istoriją, pastaraisiais metais vėl suartėjo su Vašingtonu. Manila suteikia prieigą prie kelių karinių bazių savo teritorijoje, o tai JAV jūrų pėstininkams labai svarbu – šios bazės galėtų tapti atraminiaisiais punktais krizės atveju.
Pietų Korėja, nors ir labiau susitelkusi į grėsmę iš Šiaurės Korėjos, taip pat dalyvauja bendruose mokymuose. O tokios šalys kaip Singapūras, Tailandas ir Vietnamas, nors ir neturi oficialių karinių sąjungų su JAV, palaiko glaudžius ryšius ir bendradarbiauja įvairiais lygmenimis.
Kinija stebi ir reaguoja
Pekinas, žinoma, labai atidžiai stebi visus šiuos pokyčius ir nė kiek neslepia savo nepasitenkinimo. Kinijos valstybinė žiniasklaida reguliariai kritikuoja JAV karo pratybas regione, vadindama jas „provokacijomis” ir „įtampos kurstymu”. Kinijos užsienio reikalų ministerija ne kartą pareiškė, kad JAV turėtų nustoti „kištis į regiono reikalus”.
Tačiau Kinija ne tik kritikuoja – ji ir pati stiprina savo karines pajėgas. Kinijos jūrų pėstininkų korpusas taip pat auga ir modernizuojasi. Pekinas stato naujas desantines laivus, plėčia savo bazes dirbtinėse salose Pietų Kinijos jūroje ir reguliariai vykdo pratybas, simuliuojančias desanto operacijas – daugelio nuomone, ruošdamasis galimam Taivano užėmimui.
Šis savotiškas ginklavimosi varžybas kelia susirūpinimą daugelyje pasaulio sostinių. Kyla klausimas: ar visa ši karinė pasiruošimo veikla padeda išlaikyti taiką, ar atvirkščiai – didina konfliktų riziką? Vieni ekspertai teigia, kad stiprios gynybinės pajėgos atgraso agresorių, kiti įspėja, kad per didelis karinių jėgų sutelkimas gali sukelti netikėtą incidentą, kuris išsivystytų į didesnį konfliktą.
Ką visa tai reiškia regionui ir pasauliui
JAV jūrų pėstininkų transformacija ir ruošimasis naujoms operacijoms Ramiajame vandenyne – tai ne vien karinė problema. Ramajame vandenyne vyksta didžioji pasaulio prekybos dalis, čia eina svarbiausi jūrų keliai, kuriais transportuojama nafta, dujos, konteineriai su prekėmis. Bet koks didelis konfliktas šiame regione turėtų katastrofiškų pasekmių pasaulio ekonomikai.
Todėl daugelis šalių, net ir tų, kurios geografiškai toli nuo Ramiojo vandenyno, atidžiai stebi situaciją. Europa, nors ir užsiėmusi savo problemomis, taip pat pradeda labiau domėtis šiuo regionu. Prancūzija, turinti teritorijų Ramiajame vandenyne, reguliariai siunčia savo karo laivus į pratybas su JAV ir sąjungininkais. Jungtinė Karalystė taip pat demonstruoja susidomėjimą, o Vokietija neseniai pirmą kartą po daugelio metų išsiuntė fregatą į Ramiojo vandenyno regioną.
Tuo tarpu ekonominiai ryšiai tarp Kinijos ir daugelio Vakarų šalių išlieka labai glaudūs. Kinija yra didžiausia prekybos partnerė daugeliui valstybių, įskaitant kai kurias JAV sąjunginkes Azijoje. Šis ekonominis susipynimas sukuria sudėtingą situaciją – šalys nori išlaikyti gerus ekonominius santykius su Kinija, bet kartu jaučia poreikį stiprinti savo gynybą ir bendradarbiauti su JAV saugumo srityje.
Ramiojo vandenyno šalių gyventojai taip pat nevienodai žiūri į šiuos procesus. Vieni mato JAV karinę buvimą kaip garantiją prieš Kinijos ekspansiją, kiti baiminasi, kad per didelis JAV įsitraukimas gali įtraukti jų šalis į konfliktą, kurio jos nenori. Viešoji nuomonė daugelyje šalių yra suskilusi, o tai komplikuoja vyriausybių užsienio politikos sprendimus.
Kaip vystysis situacija ateityje
Artimiausiame dešimtmetyje JAV jūrų pėstininkų buvimas ir veikla Ramiajame vandenyne greičiausiai tik intensyvės. Pentagone jau kalbama apie papildomų dalinių dislokavimą regione, naujų bazių įrengimą ir dar glaudesnio bendradarbiavimo su sąjungininkais plėtrą. Kartu investuojama į naujas technologijas – nuo hipergarsių raketų iki dirbtinio intelekto sistemų, kurios padėtų koordinuoti sudėtingas operacijas.
Kinija, matydama šiuos JAV žingsnius, be abejo, taip pat toliau stiprins savo pajėgas. Pekinas jau paskelbė apie planus didinti gynybos biudžetą ir toliau modernizuoti savo kariuomenę. Tai reiškia, kad konkurencija tarp dviejų didžiausių pasaulio galybių Ramiajame vandenyne tik didės.
Tačiau ne viskas taip niūru. Diplomatiniai kanalai tarp JAV ir Kinijos, nors ir veikia su pertrūkiais, vis dėlto išlieka atviri. Aukšto lygio kariniai pareigūnai iš abiejų šalių kartais susitinka ir aptaria būdus, kaip išvengti nesusipratimų ir atsitiktinių incidentų. Tokios konsultacijos galbūt nėra labai efektyvios, bet bent jau palaiko tam tikrą dialogą.
Regiono šalys taip pat bando rasti pusiausvyrą. Daugelis jų nenori rinktis tarp JAV ir Kinijos, vietoj to ieškodamos būdų bendradarbiauti su abiem pusėmis. ASEAN organizacija, vienijanti Pietryčių Azijos šalis, bando vaidinti tarpininko vaidmenį ir skatinti dialogą bei bendradarbiavimą. Nors šie pastangos ne visada sėkmingos, jos rodo, kad regione yra jėgų, kurios nori išlaikyti taiką ir stabilumą.
Jūrų pėstininkų transformacija ir intensyvūs pasiruošimai Ramiajame vandenyne aiškiai rodo, kad JAV rimtai žiūri į galimus iššūkius šiame regione. Naujos taktikos, moderna ginkluotė, glaudus bendradarbiavimas su sąjungininkais – visa tai skirta užtikrinti, kad Amerika išliktų dominuojančia jėga Ramiajame vandenyne. Ar tai padės išlaikyti taiką, ar atvirkščiai – didins įtampą, paaiškės ateinančiais metais. Viena aišku – Ramiojo vandenyno regionas ir toliau bus viena svarbiausių pasaulio geopolitikos arenų, o tai, kas čia vyksta, turės įtakos mums visiems, nesvarbu, kur gyventume.