Praėjusią naktį trečią valandą vėl sėdėjau lovoje, nes už lango loja kaimynų šuo. Lojo ne kartą ar du, o beveik be pertraukos. Iš pradžių bandžiau pasislėpti po pagalve, paskui uždariau orlaidę, nors miegamajame ir taip buvo tvanku. Vyras šalia vartėsi nuo vieno šono ant kito, kol galiausiai neištvėrė, atsikėlė ir išėjo į virtuvę.
Keltis reikėjo šeštą valandą. Dirbu mokykloje, tad negaliu sau leisti visą dieną vaikščioti pusiau miegodama, o būtent taip pastaruoju metu ir gyvenu. Užmiegu girdėdama lojimą, naktį kelis kartus pabundu, o ryte atrodo, kad visai nemiegojau.
Kaimynai šunį pasiėmė praėjusį pavasarį. Tai didelis gražus mišrūnas Reksas, kuriuo iš pradžių net džiaugėmės. Šeimininkams išvažiavus, jis prie tvoros vizgindavo uodegą, kartais net atnešdavo kamuoliuką. Vasarai baigiantis pastebėjome, kad naktimis Reksas vis dažniau paliekamas kieme ir loja į kiekvieną garsą.
Dabar jau spalis, o padėtis tik blogėja. Kartais šuo pradeda loti vienuoliktą vakaro, kartais – antrą nakties. Pakanka, kad gatve pravažiuotų automobilis, praeitų žmogus ar kitame kieme suloštų šuo, ir viskas prasideda iš naujo.
Blogiausia, kad su kaimynu susikalbėti beveik neįmanoma.
Pirmą kartą nuėjau gražiuoju, bet sulaukiau tik pašaipos
Gyvename individualių namų kvartale netoli Klaipėdos. Mūsų sodybas skiria viena tvora, o šuns būda stovi vos už kelių metrų nuo miegamojo lango. Todėl lojimą girdime itin aiškiai, ypač naktį, kai aplinkui tyla.
Rugsėjo pradžioje nusprendžiau pakalbėti su kaimynu. Nuėjau tą dieną, kai abu buvome kiemuose, ir mandagiai paprašiau, kad bent naktimis šunį įsileistų į namus arba rastų kitokį sprendimą. Paaiškinau, kad dėl lojimo mes nuolat pabundame.
Kaimynas tik gūžtelėjo pečiais.
„Tai šuo. Ką man dabar, uždrausti jam loti?“
Atsakiau, kad suprantu: gyvūnas nėra žaislas, kartais suloja, sureaguoja į aplinką. Bet kalbu apie kelias valandas trunkantį triukšmą kone kiekvieną naktį.
„Man vienodai šviečia. Mano kiemas, mano šuo“, – atsakė jis.
Grįžau namo netekusi žado. Nesitikėjau, kad žmogus pradės atsiprašinėti, bet bent normalaus pokalbio tikėjausi.
Po savaitės pas kaimyną nuėjo mano vyras. Rezultatas buvo toks pat. Kaimynas pareiškė, kad jei mums trukdo garsai, galime užsidaryti langus arba kraustytis į vienkiemį.
Naktinis lojimas ėmė kenkti ne tik miegui, bet ir mūsų santykiams
Ilgai bandėme nekreipti dėmesio. Nusipirkome ausų kištukų, miegamajame pastatėme ventiliatorių, kad jo ūžesys bent kiek nuslopintų garsus iš lauko. Vis dėlto nuo staigaus, garsaus lojimo vis tiek pabusdavome.
Vyras tapo irzlesnis, o aš dažniau iš darbo grįždavau skaudama galva. Vieną vakarą net susipykome, nes jis pasiūlė miegamąjį perkelti į kitą namo pusę. Aš atsakiau, kad nenoriu dėl kaimyno šuns atsisakyti savo kambario. Vyras atkirto, kad tuomet nebežino, ką daugiau daryti.
Kitą rytą atsiprašėme vienas kito. Abu supratome, kad pykstame ne dėl miegamojo, o tiesiog esame pervargę.
Labiausiai gaila paties šuns. Kartais naktį pažvelgusi pro langą matau, kaip Reksas vaikšto palei tvorą, sustoja prie vartų ir žiūri į namo duris. Nežinau, kodėl jis taip elgiasi – gal reaguoja į praeivius, gal jam trūksta veiklos ar dėmesio. Bet kai matau jį vieną tamsiame kieme, pyktis šeimininkui tik auga.
Neseniai kalbėjausi su dar viena mūsų gatvės gyventoja. Paaiškėjo, kad ir ji girdi lojimą, nors jos namas gerokai toliau. Moteris prisipažino kelis kartus naktį pabudusi, bet nenorinti konfliktuoti su kaimynais.
Tada nusprendžiau, kad vien prašymais neapsiribosiu.
Kai kaimynui nerūpi, pagalbos tenka ieškoti kitur
Nusprendžiau savaitę fiksuoti, kada šuo pradeda loti ir kiek tai trunka. Telefone išsaugojau kelis trumpus garso įrašus, pasižymėjau datas ir valandas. Vieną naktį lojimas prasidėjo 23.40 val., kitą – apie antrą. Būta ir vakarų, kai Reksas nurimdavo po dešimties minučių, todėl stengiausi užrašyti viską sąžiningai, ne vien blogiausius atvejus.
Tada parašiau savivaldybei: paprašiau įvertinti situaciją ir pasiteiravau, kur dar galėčiau kreiptis. Nesitikėjau, kad po vieno laiško kaimynas staiga taps supratingas. Tiesiog norėjau, kad mūsų skundai pagaliau būtų užfiksuoti oficialiai.
Kol kas atsakymo laukiame. Kaimynui apie kreipimąsi nepasakiau, nes nebenoriu dar vieno ginčo prie tvoros. O praėjusią naktį, kai Reksas vėl pradėjo loti, pirmą kartą pamąsčiau ne vien apie savo prarastą miegą. Galbūt šuo irgi blogai jaučiasi, o šeimininkas tiesiog nenori to matyti.
Nenoriu, kad Reksą kas nors išvežtų ar nubaustų už tai, kad jis loja. Noriu, kad kaimynas ėmtų juo rūpintis taip, jog gyvūnas galėtų ramiai ilsėtis, o mes – miegoti savo namuose.
Ką daryti, jei kaimynų šuo loja kiekvieną naktį?
Lietuvoje gyventojai neprivalo be galo kentėti nuolatinio naktinio triukšmo vien todėl, kad jis sklinda iš kaimyno kiemo. Vis dėlto pavienis šuns sulojimas ir valandų valandas trunkantis triukšmas nėra tas pats. Vertinant padėtį svarbu lojimo dažnumas, trukmė, aplinkybės ir konkrečios savivaldybės nustatytos gyvūnų laikymo taisyklės.
Jei pokalbis su šeimininku nepadeda, verta imtis šių veiksmų:
- Fiksuokite triukšmą. Užsirašykite datas, laiką, lojimo trukmę ir, jei įmanoma, iš savo teritorijos padarykite trumpus garso ar vaizdo įrašus.
- Kreipkitės į savivaldybės viešosios tvarkos skyrių. Pateikite konkretų skundą ir surinktą informaciją. Savivaldybė gali įvertinti, ar nepažeidžiamos jos teritorijoje galiojančios taisyklės.
- Dėl vykstančio rimties trikdymo kreipkitės į policiją. Nakties laikas Lietuvoje yra nuo 22 iki 7 valandos, tačiau konkreti atsakomybė priklauso nuo nustatytų aplinkybių. Vien tai, kad šuo naktį sulojo, savaime nereiškia administracinio pažeidimo.
- Jei įtariate nepriežiūrą, informuokite VMVT. Nuolatinis lojimas gali būti susijęs su stresu, vienatve ar netinkamomis laikymo sąlygomis, nors vien iš lojimo to nustatyti negalima. Apie įtariamus gyvūnų gerovės pažeidimus galima pranešti telefonu 1879.
Gyvūnų gerovės iniciatyvos taip pat pataria pradėti nuo ramaus pokalbio, vėliau rinkti įrodymus ir, jei padėtis nesikeičia, kreiptis į atsakingas institucijas.
Problemos nederėtų spręsti gąsdinant šunį, mėtant į kiemą daiktus ar naudojant priemones, galinčias pakenkti gyvūnui. Už augintinio priežiūrą atsako šeimininkas, todėl būtent su jo elgesiu ir galimais pažeidimais turi dirbti atsakingos institucijos.
Mes su vyru nenorime karo su kaimynais. Norime paprasčiausio dalyko – naktį išsimiegoti. Ir vis dar tikiuosi, kad vieną dieną Reksas galės ramiai miegoti savo guolyje, o mums nebereikės klausytis jo lojimo už tvoros.
Juk nuosavas kiemas nesuteikia teisės visiškai nepaisyti šalia gyvenančių žmonių.
