Informacijos liūtis ir mūsų pažeidžiamumas
Kiekvieną rytą prabundame į pasaulį, kuriame informacija plūsta kaip nesuvaldomos upės srautas. Telefono ekrane mirga pranešimai, naujienų portalai varžosi dėl mūsų dėmesio, socialiniai tinklai siūlo vis naujų sensacijų. Ir štai čia slypi problema – tarp šimtų tikrų žinių slepiasi dezinformacija, pustiesos, manipuliacijos. Tarsi nuodingos uogos tarp skanių vaisių.
Dar prieš dešimtmetį daugelis pasitikėjome tradicine žiniasklaida. Jei straipsnis pasirodė rimtame laikraštyje ar televizijos naujienose, jis atrodė patikimas. Dabar situacija pasikeitė radikaliai. Bet kas gali sukurti profesionaliai atrodantį tinklalapį, parašyti įtikinantį tekstą, pridėti įspūdingą nuotrauką. Technologijos tapo prieinamos visiems – ir tiems, kurie siekia informuoti, ir tiems, kurie nori dezinformuoti.
Dezinformacija nėra vien apie akivaizdžiai melagingas naujienas. Dažnai tai subtilesnės manipuliacijos: ištrauktas iš konteksto citatas, tendencingai pateikti faktai, emociškai perkrauti antraštės. Kartais net patys žurnalistai, skubėdami pirmieji paskelbti naujieną, tampa netyčiniais dezinformacijos skleidėjais.
Pirmas žvilgsnis: kas čia parašyta ir kodėl dabar
Kai pamato patrauklią antraštę, pirmasis instinktas – iš karto ja patikėti arba ja suabejoti, priklausomai nuo to, ar informacija atitinka mūsų pasaulėžiūrą. Bet čia ir slypi spąstai. Mūsų smegenys mėgsta informaciją, kuri patvirtina tai, ką jau manome esant tiesa. Psichologai tai vadina patvirtinimo šališkumu.
Todėl pirmasis praktinis metodas – sustoti ir užduoti sau klausimą: kodėl ši naujiena pasirodė būtent dabar? Ar ji nesusijusi su kokiu nors artėjančiu įvykiu – rinkimais, referendumu, svarbia politine diskusija? Dezinformacija dažnai pasirodo strategiškai, siekiant paveikti viešąją nuomonę prieš svarbius sprendimus.
Pavyzdžiui, jei prieš savaitę iki rinkimų staiga pasirodo sensacinga informacija apie vieną kandidatą, verta susimąstyti. Kodėl ši informacija nebuvo paskelbta anksčiau? Kas ją skelbia? Kokie šaltiniai cituojami? Jei straipsnyje dominuoja emocijos, o ne faktai, jei naudojami stiprūs žodžiai kaip „šokas”, „skandalas”, „niekas apie tai nekalba” – tai raudonos vėliavėlės, kurios turėtų sukelti sveiko skepticizmo.
Šaltinio anatomija: kas už žodžių
Antrasis metodas – ištirti patį šaltinį. Ne viskas, kas atrodo kaip naujienų portalas, iš tikrųjų yra patikimas informacijos šaltinis. Kai kurie tinklalapiai specialiai sukuriami taip, kad imituotų rimtus žiniasklaidos kanalus.
Pradėkite nuo svetainės adreso. Ar jis atrodo įprastai? Dezinformacijos skleidėjai kartais naudoja domenų vardus, panašius į žinomų naujienų portalų – pavyzdžiui, vietoj „naujienos.lt” gali būti „naujienos-lt.com” arba „naujienos24.info”. Smulkmena, bet reikšminga.
Paskui pažvelkite į skiltį „Apie mus” arba „Kontaktai”. Patikimi žiniasklaidos kanalai visuomet nurodo savo redakciją, kontaktinius duomenis, dažnai – savo misiją ir vertybes. Jei tokios informacijos nėra arba ji miglota, nekonkreti – tai rimtas įspėjamasis signalas.
Verta pasižiūrėti ir į kitus svetainėje publikuojamus straipsnius. Ar jie visi panašaus pobūdžio – sensacingi, provokuojantys, vienpusiški? Ar svetainė skelbia įvairių temų naujienas, ar sutelkta tik į vieną sritį, vieną politinę liniją? Patikima žiniasklaida paprastai stengiasi pateikti įvairių nuomonių, nors ir turi savo redakcinę liniją.
Autorystės paieškos: kas slepiasi už teksto
Trečiasis patikrinimo metodas – išsiaiškinti, kas parašė straipsnį. Daugelis dezinformacijos tekstų pasirodo be autoriaus nurodymo arba su pseudonimais. „Mūsų korespondentas”, „Redakcija”, „Informacija iš patikimų šaltinių” – tokie nekonkretūs nurodymai turėtų kelti klausimų.
Jei autorius nurodytas, paieškokite informacijos apie jį. Ar tai tikras žmogus? Ar jis anksčiau yra rašęs panašiomis temomis? Ar galima rasti jo profilį socialiniuose tinkluose, profesiniuose tinkluose kaip LinkedIn? Tikri žurnalistai paprastai turi skaitmeninį pėdsaką – ankstesnius straipsnius, publikacijas, viešus pasirodymus.
Kartais dezinformacijos kūrėjai naudoja tikrų žurnalistų vardus be jų leidimo. Todėl jei kyla abejonių, verta patikrinti, ar tas žurnalistas tikrai dirba tam žiniasklaidos kanalui, ar jis savo socialiniuose tinkluose dalijasi šiuo straipsniu. Jei straipsnis publikuotas be autoriaus žinios – tai akivaizdus melas.
Taip pat atkreipkite dėmesį į rašymo stilių. Profesionalūs žurnalistai paprastai rašo neutraliai, naudoja tikslius faktus, nurodo šaltinius. Jei tekstas pilnas emocijų, asmeninių vertinimų, nepagrįstų teiginių – tai greičiausiai ne žurnalistika, o nuomonė arba net propaganda.
Faktų tikrinimas: kai skaičiai kalba
Ketvirtasis metodas – patikrinti konkrečius faktus, skaičius, datas. Dezinformacija dažnai remiasi iškraipytais arba visiškai išgalvotais duomenimis. Laimei, dabar turime įrankius, kaip tai patikrinti.
Jei straipsnyje cituojami statistiniai duomenys, verta pasižiūrėti, iš kur jie paimti. Ar nurodomas šaltinis? Ar galima rasti originalų tyrimą ar ataskaitą? Dažnai dezinformacijos kūrėjai nurodo „tyrimus” arba „ekspertus”, bet nenurodo konkrečių vardų ar institucijų. Arba nurodo, bet iškraipo duomenis.
Pavyzdžiui, jei straipsnyje teigiama, kad „tyrimai rodo, jog 80 procentų žmonių palaiko tam tikrą politiką”, verta surasti tą tyrimą. Galbūt jis buvo atliktas ne reprezentatyviai, galbūt klausimas buvo suformuluotas tendencingai, galbūt apklausta tik nedidelė specifinė grupė. Kontekstas visada svarbus.
Skaičiai gali būti tiesa, bet pateikti taip, kad sukurtų klaidingą įspūdį. Jei sakoma, kad „nusikalstamumas išaugo 50 procentų”, skamba bauginančiai. Bet jei bazinis skaičius buvo labai mažas (pavyzdžiui, nuo 2 iki 3 atvejų), procentinis augimas atrodo dramatiškesnis nei yra iš tikrųjų. Visada žiūrėkite į absoliučius skaičius, ne tik procentus.
Vaizdo medžiagos patikrinimas: kai akys apgauna
Penktasis metodas – kritiškai vertinti nuotraukas ir vaizdo įrašus. Sakoma, kad vaizdas vertas tūkstančio žodžių, bet šiais laikais vaizdas gali būti ir tūkstančio melų šaltinis. Nuotraukų redagavimas tapo toks paprastas, kad net neturintys specialių įgūdžių žmonės gali sukurti įtikinamą klastotę.
Pirmiausia – ar nuotrauka tikrai susijusi su aprašomu įvykiu? Vienas dažniausių dezinformacijos būdų – naudoti seną nuotrauką arba nuotrauką iš visai kito įvykio. Pavyzdžiui, skelbiama apie protestą vienoje šalyje, bet rodoma nuotrauka iš visai kito protesto, įvykusio prieš kelerius metus kitoje vietoje.
Kaip tai patikrinti? Naudokite atvirkštinę vaizdo paiešką. Google Images leidžia įkelti nuotrauką arba įvesti jos URL ir surasti, kur dar internete pasirodo ta pati nuotrauka. Jei paaiškėja, kad nuotrauka publikuota daug anksčiau nei aprašomas įvykis – tai akivaizdus melas.
Su vaizdo įrašais sudėtingiau, bet irgi įmanoma. Atkreipkite dėmesį į detales – aplinką, žmonių drabužius (ar atitinka metų laiką?), kalbą, užrašus fone. Kartais vaizdo įrašai sumontuoti iš kelių skirtingų šaltinių, kartais ištraukti iš konteksto. Jei vaizdo įrašas labai trumpas ir nesuprantamas be komentaro – būkite atsargūs.
Dabar vis dažniau pasirodo ir dirbtinio intelekto sukurti vaizdai – „deepfake’ai”. Juos atpažinti sunkiau, bet yra ženklų: nenatūralūs veido judesiai, keistas mirkčiojimas arba jo nebuvimas, garso ir lūpų judesių nesutapimas, keisti šešėliai ar fono detalės.
Kryžminis patikrinimas: kai vienas šaltinis neužtenka
Šeštasis metodas – visada ieškoti papildomų šaltinių. Jei informacija tikra ir svarbi, apie ją praneš ne vienas žiniasklaidos kanalas. Jei sensacinga naujiena pasirodo tik vienoje svetainėje, o kiti rimti žiniasklaidos kanalai apie tai tyli – tai rimtas pagrindas suabejoti.
Bet čia svarbu būti protingiems. Dezinformacija dažnai plinta greitai – vienas šaltinis nukopijuoja iš kito, nesitikrindo faktų. Todėl svarbu ieškoti ne tiesiog daugiau šaltinių, bet nepriklausomų šaltinių. Ar apie šį įvykį praneša skirtingų politinių pažiūrų žiniasklaida? Ar yra tarptautinių šaltinių, jei įvykis tarptautinis?
Taip pat verta pasižiūrėti, ką sako oficialūs šaltiniai. Jei straipsnyje teigiama, kad valdžios institucija priėmė tam tikrą sprendimą, patikrinkite tos institucijos svetainę ar oficialius pranešimus. Jei ten tokios informacijos nėra – greičiausiai ji išgalvota.
Faktų tikrinimo organizacijos taip pat gali būti naudingos. Lietuvoje veikia „Melo detektorius”, tarptautiniu mastu – „Snopes”, „FactCheck.org”, „Full Fact” ir kitos. Šios organizacijos specializuojasi tikrinant plačiai paplitusias abejotinas naujienas. Jei jūsų matyta informacija jau pateko į jų akiratį – greičiausiai rasite išsamų paaiškinimą, ar tai tiesa, ar melas.
Savo reakcijos stebėjimas: emocijos kaip įspėjamasis signalas
Septintasis ir galbūt svarbiausias metodas – stebėti savo emocines reakcijas. Dezinformacija dažniausiai siekia ne informuoti, o sukelti stiprią emocinę reakciją – pyktį, baimę, pasipiktinimą, neapykantą. Jei skaitydami straipsnį jaučiate stiprią emocinę reakciją, sustokite ir pagalvokite – kodėl taip jaučiate?
Manipuliatoriai puikiai žino, kad emocionali būsena trukdo racionaliai mąstyti. Kai esame įsiutę ar išsigandę, mažiau linkę kritiškai vertinti informaciją, greičiau ja tikime ir dalijamės su kitais. Būtent to ir siekiama.
Todėl kai jaučiate, kad straipsnis jus „užveda”, padarykite pauzę. Nedalinkitės juo iš karto. Užduokite sau klausimus: ar ši informacija tikrai tokia sensacinga, kokia atrodo? Ar ji nepateikta tendencingai? Ar nenorima manęs manipuliuoti?
Ypač atsargūs būkite su informacija, kuri puikiai atitinka jūsų pasaulėžiūrą ir patvirtina tai, ką jau manote. Kaip minėjau, turime natūralų polinkį lengviau tikėti tuo, kas atitinka mūsų įsitikinimus. Dezinformacijos kūrėjai tai žino ir kuria skirtingą turinį skirtingoms auditorijoms – kiekvienai tai, kuo ji norėtų tikėti.
Kai tiesa tampa sudėtinga: gyvenimas informacijos amžiuje
Visi šie metodai gali atrodyti sudėtingi, reikalaujantys daug laiko ir pastangų. Ir iš tiesų – mes negalime tikrinti kiekvienos naujienos, kurią matome. Gyvenimas per trumpas, o informacijos srautas per intensyvus. Bet svarbiausia ne tikrinti viską, o išsiugdyti kritinio mąstymo įprotį.
Pradėkite nuo to, kuo ketinate dalintis su kitais. Jei informacija atrodo pakankamai svarbi, kad ja pasidalintumėte socialiniuose tinkluose, ji pakankamai svarbi, kad ją patikrintumėte. Prieš paspausdami „bendrinti”, skirkite bent minutę papildomam patikrinimui. Tai nedaug, bet gali apsaugoti jus ir jūsų draugus nuo dezinformacijos skleidimo.
Svarbu suprasti, kad dezinformacija – tai ne tik akivaizdūs melai. Dažniau tai subtilios manipuliacijos, pustiesos, tendencingai pateikti faktai. Kartais net patys žurnalistai, nors ir sąžiningai, gali suklysti ar būti suklaidinti. Todėl sveiko skepticizmo turėtume išlaikyti visada, net skaitydami patikimus šaltinius.
Kartu neturėtume pereiti į kitą kraštutinumą – visišką cinizmą ir niekinimą. Jei pradedame netikėti visiškai nieku, jei manome, kad „visi meluoja”, tai irgi žaidžiame į dezinformacijos skleidėjų rankas. Jų tikslas dažnai ne įtikinti mumis savo versija, o sukelti tokį chaosą, kad niekas nebežinotų, kuo tikėti.
Tiesa egzistuoja, nors kartais ją sunku atrasti. Faktai yra faktai, nors kartais jie būna sudėtingi ir nepatogūs. Gera žurnalistika, rimti tyrimai, patikimi šaltiniai – visa tai vis dar egzistuoja ir veikia. Mūsų užduotis – išmokti juos atpažinti ir vertinti.
Galiausiai, dezinformacijos atpažinimas – tai ne tik asmeninė apsauga. Tai ir pilietinė atsakomybė. Kiekvienas iš mūsų, dalindamasis patikrinta informacija ir neplatindamas dezinformacijos, prisideda prie sveikesnės viešosios erdvės kūrimo. Demokratija negali funkcionuoti, kai visuomenė neturi bendro faktų pagrindo diskusijoms. Todėl kiekvienas mūsų sprendimas sustoti, patikrinti, pagalvoti – tai mažas, bet svarbus indėlis į bendrą gėrį.
Informacijos amžius mums suteikė neįtikėtinas galimybes, bet kartu ir naujų iššūkių. Išmokti orientuotis šiame informacijos sraute, atskirti grūdus nuo pelų – tai šiuolaikinio žmogaus būtina kompetencija, tokia pat svarbi kaip skaitymas ar rašymas. Ir kaip bet kokį įgūdį, jį galima išsiugdyti praktikuojantis. Kiekvienas patikrinimas daro mus šiek tiek geresniais informacijos vartotojais, šiek tiek atsparesniais manipuliacijoms, šiek tiek laisvesniais savo mąstyme.