Kai tikrovė tampa miglota: kodėl klaidinančios naujienos tapo mūsų kasdienybe
Prisimenu, kaip prieš kelerius metus mano teta pasidalino feisbuke straipsniu apie tai, kad limonų sultys gydo vėžį. Ji buvo tokia įsitikinusi, tokia kupina vilties – jos draugė kaip tik kovojo su šia liga. Vėliau paaiškėjo, kad straipsnis buvo visiškai sufabrikuotas, o svetainė, kurioje jis buvo paskelbtas, neturėjo jokio ryšio su medicina. Tai buvo vienas iš tų momentų, kai supratau: problema nėra tik apie „kvailas naujienas internete” – tai apie tai, kaip mūsų emocijos, viltys ir baimės tampa lengvu grobiu manipuliatoriams.
Šiandien gyvename pasaulyje, kur informacija plinta greičiau nei bet kada istorijoje. Viena žinutė gali pasiekti milijonus žmonių per kelias valandas. Bet kartu su šia neįtikėtina galia ateina ir neįtikėtina atsakomybė – gebėjimas atskirti, kas tikra, o kas ne. Deja, mūsų smegenys nėra evoliucionavusios šiam skaitmeniniam chaosui. Jos vis dar veikia pagal senovinius principus: jei kažkas atrodo pavojinga, reaguojame iš karto; jei kažkas patvirtina mūsų įsitikinimus, priimame be klausimų.
Klaidinančios naujienos nėra naujas reiškinys – propaganda ir dezinformacija egzistavo visada. Tačiau internetas suteikė joms steroidų. Dabar bet kas gali sukurti profesionaliai atrodančią svetainę, parašyti įtikinantį straipsnį ir pasiekti milijonus žmonių be jokios redakcinės kontrolės. Socialiniai tinklai, kurie turėjo mus suvienyti, dažnai tampa echo kameromis, kur mūsų įsitikinimai tik stiprėja, o alternatyvios nuomonės niekada nepasiekia mūsų ekranų.
Anatomija apgaulės: kaip atpažinti klaidinančią informaciją
Klaidinančios naujienos retai kada ateina su užrašu „aš esu melas”. Jos dažnai atrodo įtikinančiai, kartais net profesionaliau nei tikros naujienos. Bet yra tam tikrų požymių, kurie gali padėti atpažinti apgaulę.
Pirmas ir svarbiausias dalykas – antraštė. Klaidinančios naujienos dažnai naudoja sensacingus, emocingus ar tiesiog absurdiškus pavadinimus. „ŠOKAS: mokslininkai rado būdą sustabdyti senėjimą!” arba „NEGALĖSITE PATIKĖTI, ką valdžia slepia nuo jūsų!” Tokios antraštės skirtos ne informuoti, o sukelti emocinę reakciją. Jos nori, kad spustelėtumėte, pasidalintumėte, supyktumėte ar nusigąstumėte – bet ne pagalvotumėte.
Antra, pažiūrėkite į šaltinį. Ar tai žinoma naujienų organizacija? Ar svetainės adresas atrodo keistai? Kartais klaidinančios naujienos naudoja pavadinimus, kurie primena tikrus naujienų portalus – pvz., „ABCNews.com.co” vietoj tikro „ABCNews.com”. Tai sąmoningas bandymas suklaidinti. Taip pat patikrinkite, ar svetainėje yra skyrius „Apie mus” – tikros naujienų organizacijos visuomet nurodo, kas jie yra, kur jų redakcija, kaip su jais susisiekti.
Trečias požymis – straipsnio turinys ir stilius. Ar tekstas pilnas rašybos ir gramatikos klaidų? Ar jame naudojami neaiškūs teiginiai be konkrečių faktų? Ar cituojami „ekspertai”, bet nenurodomos jų pavardės ar institucijos? Ar straipsnyje daug DIDŽIŲJŲ RAIDŽIŲ ir šauktukų!!! Tikri žurnalistai rašo objektyviai, nurodo šaltinius ir vengia pernelyg emocingos kalbos.
Ketvirtas aspektas – nuotraukos ir vaizdo medžiaga. Šiais laikais technologijos leidžia labai lengvai manipuliuoti vaizdais. Sena nuotrauka gali būti pateikta kaip nauja, nuotrauka iš vieno įvykio – kaip kito. Yra įrankių, kurie leidžia patikrinti, ar nuotrauka tikrai nauja ir ar ji tikrai iš to įvykio, apie kurį rašoma.
Psichologinės spąstai: kodėl mes tikime tuo, kuo norime tikėti
Norėčiau pasakyti, kad klaidinančioms naujienoms pasiduoda tik neišsilavinę ar naivūs žmonės, bet tai būtų melas. Visi mes esame pažeidžiami, ir tai susiję su tuo, kaip veikia mūsų smegenys.
Yra toks dalykas, vadinamas patvirtinimo šališkumu (confirmation bias). Tai mūsų tendencija ieškoti, interpretuoti ir prisiminti informaciją, kuri patvirtina mūsų jau egzistuojančius įsitikinimus. Jei manau, kad tam tikra politinė partija yra bloga, aš natūraliai labiau tikėsiu neigiamomis naujienomis apie ją – net jei tos naujienos nepagrįstos. Mano smegenys tiesiog sako: „Žiūrėk, aš buvau teisus!” ir jaučiuosi gerai.
Kitas psichologinis mechanizmas – emocinis rezonansas. Kai naujiena sukelia stiprią emocinę reakciją – pyktį, baimę, džiaugsmą – mes linkę ja dalintis ir ja tikėti, net nepatikrinę faktų. Tai evoliucinis mechanizmas: jei kažkas atrodo pavojinga, geriau reaguoti iš karto ir klausinėti vėliau. Problema ta, kad šiuolaikiniame pasaulyje dauguma „pavojų”, apie kuriuos skaitome internete, nėra tikri fiziniai pavojai, o manipuliacijos.
Socialinis spaudimas taip pat vaidina didžiulį vaidmenį. Jei visi mano draugai feisbuke dalijasi tam tikra naujiena, aš jaučiu spaudimą ja patikėti ir ja dalintis. Niekas nenori būti tas, kuris „nieko nesupranta” ar „yra avis”. Paradoksalu, bet bandydami būti nepriklausomi mąstytojai, dažnai tampame dar labiau pažeidžiami manipuliacijoms.
Praktiniai įrankiai ir metodai: kaip patikrinti informaciją
Gerai, teorija yra svarbu, bet ką konkrečiai daryti, kai susiduriate su abejotina informacija? Štai keletas praktinių žingsnių, kuriuos galite atlikti per kelias minutes.
Pirmas ir paprasčiausias būdas – Google paieška. Tiesiog nukopijuokite antraštę ar pagrindinį teiginį ir įklijuokite į paieškos laukelį. Jei tai tikra ir svarbi naujiena, apie ją rašys daugybė patikimų šaltinių. Jei rasite tik vieną ar du šaltinius, ir jie visi atrodo abejotinai – tai raudonas signalas.
Antras metodas – faktų tikrinimo svetainės. Lietuvoje veikia „Delfi” faktų tikrinimo skyrius, tarptautiniu mastu – „Snopes”, „FactCheck.org”, „PolitiFact” ir kiti. Šios svetainės specializuojasi tikrinti populiarias naujienas ir mitus. Tiesiog įveskite raktinį žodį ar temą, ir dažnai rasite, ar tai jau buvo patikrinta.
Trečias būdas – atvirkštinė vaizdo paieška. Jei matote nuotrauką, kuri atrodo įtartina, galite naudoti „Google Images” atvirkštinę paiešką. Tiesiog įkelkite nuotrauką ar įklijuokite jos adresą, ir pamatysite, kur dar ši nuotrauka buvo naudota. Dažnai paaiškėja, kad „nauja” nuotrauka iš tikrųjų yra kelių metų senumo ar iš visai kito įvykio.
Ketvirtas metodas – patikrinkite datos. Klaidinančios naujienos dažnai naudoja senas istorijas ir pateikia jas kaip naujas. Pažiūrėkite, kada straipsnis buvo paskelbtas. Jei datos nėra arba ji paslėpta – tai įtartina.
Penktas būdas – skaitykite toliau nei antraštė. Tai gali skambėti akivaizdžiai, bet dauguma žmonių socialiniuose tinkluose dalijasi straipsniais, kurių net neskaitė. Dažnai antraštė yra klaidinanti, bet pats straipsnis (jei jį perskaitysite) gali būti visai kitoks ar net prieštarauti antraštei.
Kritinio mąstymo kultivavimas: ne tik apie faktus
Faktų tikrinimas yra svarbus, bet nepakankamas įgūdis. Tikras skaitmeninis raštingumas apima gilesnį kritinio mąstymo ugdymą – gebėjimą ne tik atpažinti akivaizdžius melus, bet ir suprasti subtilias manipuliacijas, šališkumą ir konteksto trūkumą.
Vienas svarbiausių dalykų – mokėti užduoti klausimus. Kas parašė šį straipsnį? Kokia jų motyvacija? Kokie jų interesai? Kas finansuoja šią svetainę? Kas gali turėti naudos iš to, kad aš patikėčiau šia informacija? Šie klausimai gali atrodyti paranojiškai, bet jie yra sveiko skepticizmo pagrindas.
Taip pat svarbu suprasti skirtumą tarp nuomonės ir fakto. Faktas yra kažkas, kas gali būti objektyviai patikrinta: „Vakar Vilniuje buvo 15 laipsnių šilumos.” Nuomonė yra subjektyvus vertinimas: „Vakar Vilniuje buvo per šalta.” Abu teiginiai gali būti straipsnyje, bet svarbu suprasti, kuris yra kuris. Dauguma klaidinančių naujienų maišo faktus su nuomonėmis, pateikdamos nuomones kaip faktus.
Dar vienas aspektas – kontekstas. Net tikri faktai gali būti klaidinantys, jei pateikiami be konteksto. Pavyzdžiui, statistika „nusikalstamumas išaugo 50%” skamba baisiai, bet jei sužinotumėte, kad tai išaugo nuo 2 atvejų iki 3 atvejų mažame miestelyje, suprastumėte, kad tai nėra taip dramatiška, kaip skamba.
Svarbu taip pat pripažinti savo pačių šališkumą. Visi mes turime įsitikinimus, vertybes, politines pažiūras. Ir tai normalu. Bet svarbu sąmoningai pastebėti, kada mūsų šališkumas gali mus apakinti. Kai matote naujieną, kuri tobulai atitinka jūsų pasaulėžiūrą, būkite ypač atsargūs – gali būti, kad ji tiesiog sako tai, ką norite išgirsti.
Socialinė atsakomybė: kaip neskleisti dezinformacijos
Neužtenka tiesiog patiems nepatikėti klaidinančiomis naujienomis – turime taip pat nepadėti joms plisti. Kiekvienas pasidalinimas, kiekvienas „patinka”, kiekvienas komentaras padeda algoritmams nuspręsti, kad ši informacija yra svarbi ir turėtų pasiekti daugiau žmonių.
Prieš dalindamiesi bet kuo socialiniuose tinkluose, sustokite ir pagalvokite. Ar tikrai perskaitėte visą straipsnį? Ar esate tikri, kad tai tiesa? Ar tai gali kam nors pakenkti? Kartais geriau nieko nepasidalinti nei rizikuoti skleisti melą.
Jei matote, kad jūsų draugas ar šeimos narys dalijasi akivaizdžiai klaidinga informacija, kaip reaguoti? Tai jautrus klausimas. Niekas nemėgsta būti viešai pataisomas ar vadinamas naiviu. Geriausia strategija dažnai yra privatus pranešimas su nuoroda į faktų tikrinimo šaltinį. Pavyzdžiui: „Ei, mačiau, kad pasidalinai tuo straipsniu. Radau čia įdomų faktų tikrinimą apie tai – gal nori pažiūrėti?” Tai neskamba kaip puolimas, bet kaip pagalba.
Taip pat svarbu mokyti kitus, ypač vyresnius žmones ir vaikus, kurie gali būti labiau pažeidžiami. Bet ne iš aukšto, ne kaip „aš žinau geriau”, o kaip bendraminčiai, kurie kartu mokosi naršyti šiame sudėtingame informacijos pasaulyje. Pasidalinkite su jais įrankiais, kuriuos patys naudojate. Parodykite praktiškai, kaip patikrinti informaciją.
Institucijų vaidmuo: švietimas ir reguliavimas
Nors individualūs įgūdžiai yra svarbūs, mes negalime visą naštą dėti ant pavienių žmonių pečių. Institucijos – mokyklos, universitetai, vyriausybės, technologijų kompanijos – taip pat turi atsakomybę.
Švietimo sistemoje skaitmeninis raštingumas turėtų būti toks pat svarbus kaip skaitymas ir matematika. Vaikai turėtų mokytis ne tik kaip naudoti technologijas, bet ir kaip kritiškai vertinti informaciją, kurią randa internete. Tai turėtų būti ne viena pamoka per metus, o integruota į visą mokymosi procesą.
Universitetai ir tyrimo institucijos gali vaidinti svarbų vaidmenį kovojant su dezinformacija, atlikdami tyrimus, publikuodami faktų patikrinimus ir švietdami visuomenę. Lietuvoje jau yra gerų iniciatyvų, bet jų galėtų būti daugiau ir jos galėtų būti labiau matomos.
Vyriausybės turi sudėtingą užduotį – kaip kovoti su dezinformacija, nevaržant žodžio laisvės? Tai delikatus balansas. Kai kurios šalys eksperimentuoja su įstatymais prieš klaidinančias naujienas, bet tai gali būti pavojinga, jei valdžia nusprendžia, kas yra „tiesa”. Galbūt geresnė strategija – skatinti skaidrumą, remti nepriklausomą žurnalistiką ir investuoti į visuomenės švietimą.
Technologijų kompanijos, ypač socialinių tinklų platformos, turi didžiausią galią ir atsakomybę. Jų algoritmai sprendžia, ką matome, kas pasiekia milijonus žmonių. Pastaraisiais metais jie pradėjo imtis veiksmų – žymėti abejotiną turinį, mažinti klaidinančių naujienų pasiekiamumą, bendradarbiauti su faktų tikrintojais. Bet ar to užtenka? Daugelis ekspertų sako, kad ne. Problema ta, kad šių kompanijų verslo modelis remiasi įtraukimu – kuo daugiau laiko praleidžiate jų platformose, tuo daugiau pinigų jos uždirba. O emocinis, kontroversiškas turinys, įskaitant klaidinančias naujienas, generuoja daug įtraukimo.
Kai informacinis triukšmas tampa tylumu: apie žiniasklaidos raštingumo ateitį
Kartais pagalvoju, ar mes laimėsime šią kovą. Technologijos tobulėja – dirbtinis intelektas jau gali kurti įtikinamus tekstus, vaizdo įrašus, net balsus. „Deepfake” technologija leidžia sukurti vaizdo įrašą, kuriame žmogus sako ir daro dalykus, kurių niekada nesakė ir nedarė. Kaip atskirsime tiesą nuo melo, kai net mūsų akys ir ausys gali mus apgauti?
Bet paskui prisimenu, kad žmonija visada susidūrė su informacijos iššūkiais. Kai buvo išrastas spausdinimo presas, kai atsirado radijas, televizija – kiekvieną kartą buvo baimių, kad nauja technologija bus naudojama manipuliacijoms. Ir taip, ji buvo naudojama. Bet mes išmokome adaptuotis, sukūrėme mechanizmus, normas, įgūdžius.
Dabar esame panašiame lūžio taške. Internetas ir socialiniai tinklai fundamentaliai pakeitė informacijos peizažą. Bet mes galime išmokti naršyti šiame naujame pasaulyje. Tai reikalauja pastangų, švietimo, kritinio mąstymo. Tai reikalauja pripažinti, kad visi mes esame pažeidžiami, kad nėra gėda pripažinti, jog kažko nežinome ar kad buvome suklaidinti.
Galbūt svarbiausias įgūdis ateityje bus ne mokėjimas rasti informaciją – jos yra per daug – bet mokėjimas filtruoti, vertinti, suprasti. Mokėjimas gyventi su neapibrėžtumu, pripažinti, kad ne visada žinome atsakymą, ir tai yra gerai. Mokėjimas sulėtinti, pagalvoti, paklausti, patikrinti – vietoj aklo dalijimosi ir reagavimo.
Skaitmeninis raštingumas nėra tik techninis įgūdis. Tai nauja forma pilietiškumo, nauja atsakomybės forma demokratinėje visuomenėje. Kiekvienas iš mūsų, kiekvieną dieną, kiekvieną kartą, kai atidarome telefoną ar kompiuterį, darome pasirinkimus, kurie formuoja informacinę aplinką, kurioje visi gyvename. Ar prisidėsime prie triukšmo ir chaoso, ar padėsime kurti erdvę, kur tiesa vis dar turi reikšmę?
Atsakymas priklauso nuo mūsų visų. Ir jis prasideda nuo mažų, kasdienių veiksmų: sustoti prieš spustelint „pasidalinti”, užduoti klausimą, patikrinti faktą, kalbėti su kitu žmogumi ne kaip su priešu, bet kaip su bendrapiliečiu, kuris taip pat bando suprasti šį sudėtingą pasaulį. Tai nėra lengva, bet tai būtina. Nes alternatyva – pasaulis, kur niekas nebežino, kuo tikėti, kur tiesa tampa tik nuomonės klausimu – yra per daug baisi, kad ją priimtume.