Kai tiesa paskęsta informacijos sraute
Prieš keletą metų mano mama pasidalino Facebook’e istorija apie tai, kaip bananas su pienu esą sukelia vėžį. Straipsnis atrodė įtikinamas – buvo nuotraukos, cituojami „mokslininkai”, net grafikas su statistika. Kai paklausiau, ar ji tikrina tokią informaciją, mama atsakė: „Na, mano draugė pasidalino, ji gi netikrintų…” Štai čia ir prasideda problema.
Socialiniai tinklai tapo pagrindiniu naujienų šaltiniu milijonams žmonių. Problema ta, kad algoritmai nerūšiuoja informacijos pagal jos teisingumą – jiems rūpi tik tai, kas labiausiai įtraukia, kas sukelia reakcijas. O klaidinančios naujienos dažnai būna daug patrauklesnės už nuobodžią tiesą. Jos šokiruoja, piktina, verčia dalintis. Ir štai jau turime epidemiją – ne viruso, bet dezinformacijos.
Lietuvoje situacija nė kiek ne geresnė nei kitur. Pagal Europos Komisijos tyrimus, beveik 60 procentų lietuvių bent kartą per savaitę susiduria su klaidinančia informacija internete. Dar blogiau – dauguma žmonių nepasitiki savo gebėjimu atpažinti melą. Ir teisūs nepasitikėti, nes tai tikrai nėra paprasta.
Kodėl mes tokie lengvatikiai
Žmogaus smegenys – nuostabi, bet ne tobula mašina. Jos išsivystė laikais, kai didžiausias pavojus buvo tigras krūmuose, o ne klaidinantis straipsnis ekrane. Todėl turime įgimtų silpnybių, kuriomis dezinformacijos kūrėjai meistriškai naudojasi.
Pirma, mes linkę tikėti tuo, kas patvirtina mūsų jau turimas nuomones. Tai vadinama patvirtinimo šališkumu. Jei manai, kad valdžia sąmokslauja, lengvai patikėsi bet kokia istorija, kuri tai „įrodo”. Jei nemėgsti tam tikros politinės partijos, su malonumu pasidalinsi skandalingu straipsniu apie jos narius – net nepasitikrinęs faktų.
Antra, emocijos visada laimi prieš logiką. Kai matome kažką piktinantį ar bauginantį, smegenys iškart įsijungia į „kovos ar bėgimo” režimą. Kritinis mąstymas išsijungia. Būtent todėl klaidinančios naujienos dažniausiai yra šokiruojančios, piktinančios ar bauginančios. Jos tiesiog apeidina mūsų racionalų mąstymą.
Trečia, mes pasitikime žmonėmis iš savo rato. Jei informaciją pasidalino draugas ar šeimos narys, automatiškai laikome ją patikimesne. Bet problema ta, kad ir jie galėjo būti apgauti. Dezinformacija plinta kaip virusas – nuo žmogaus žmogui, o kiekvienas naujas dalijimasis prideda patikimumo sluoksnį.
Raudonos vėliavėlės, kurias reikia pastebėti
Yra keletas aiškių požymių, kad su informacija kažkas negerai. Išmokus juos atpažinti, gyvenimas tampa daug paprastesnis.
Pirmas ir akivaizdžiausias – sensacingi, šokiruojantys antraštės. „ŠOKAS! Seimas priėmė įstatymą, kuris VISKĄ pakeis!” arba „Gydytojai slepia: paprastas produktas išgydo VISAS ligas!” Jei antraštė rėkia didžiosiomis raidėmis ir žada neįtikėtinus dalykus, sustok. Tikros naujienos paprastai yra daug nuobodesnės.
Antras požymis – neaiškus šaltinis. Kas parašė straipsnį? Koks tai portalas? Ar jį girdėjai anksčiau? Jei straipsnį publikavo „Tikrosios-naujienos-kurias-slepia-mainstream-media.lt” tipo svetainė, tikimybė, kad tai šlamštas, artima šimtui procentų. Patikimi žiniasklaidos šaltiniai turi istoriją, redaktorius, aiškius kontaktus.
Trečias – nuotraukos ir vaizdo įrašai, kurie atrodo keistai. Pikseliai, nenatūralūs šešėliai, nesutampantys kontekstai. Šiandien dirbtinio intelekto sukurti vaizdai gali būti labai įtikinami, bet dažniausiai kažkas vis tiek nedera. Gal rankos turi per daug pirštų, gal fonas atrodo nelogiškas, gal apšvietimas neteisingas.
Ketvirtas požymis – trūksta datų ir konkrečių faktų. „Mokslininkai įrodė”, „tyrimai rodo”, „ekspertai sako” – bet kokie mokslininkai? Kokie tyrimai? Kurie ekspertai? Jei straipsnis kupinas bendrybių ir nekonkretaus, tai dažniausiai todėl, kad konkrečių faktų tiesiog nėra.
Penktas – straipsnis prašo skubiai dalintis, kol jis neištrintas. „Dalinkis, kol valdžia neužblokavo!” Tai klasikinė manipuliacija. Tikros naujienos neprašo jų dalintis ir nebijo būti ištrintos.
Praktiniai įrankiai ir metodai patikrinimui
Gerai, dabar žinome, ko ieškoti. Bet kaip konkrečiai patikrinti, ar informacija teisinga?
Pirmasis ir paprasčiausias būdas – Google paieška. Nukopijuok įdomią antraštę ar pagrindinį teiginį ir įklijuok į paieškos laukelį. Jei tai svarbi ir teisinga naujiena, ją bus paskelbę ir kiti patikimi šaltiniai. Jei randi tik kelis neaiškius puslapius, kurie visi kartoja tą pačią istoriją – blogai.
Antrasis metodas – atvirkštinė nuotraukų paieška. Dešiniuoju pelės klavišu spustelk ant nuotraukos ir pasirink „Ieškoti vaizdo Google” (arba naudok TinEye.com). Tai parodys, kur dar internete naudojama ši nuotrauka. Dažnai paaiškėja, kad „šiandienos įvykio” nuotrauka iš tikrųjų padaryta prieš penkerius metus visai kitame kontekste.
Trečias įrankis – faktų tikrinimo svetainės. Lietuvoje veikia „Delfi” faktų tikrinimo skyrius ir „15min” rubrika „Demaskuok”. Tarptautiniu mastu – Snopes.com, FactCheck.org, PolitiFact.com. Šie šaltiniai profesionaliai tiria populiarias klaidinančias naujienas. Yra didelė tikimybė, kad tavo matytą istoriją jie jau patikrinę.
Ketvirtas būdas – patikrink domeną. Ar svetainės adresas atrodo teisėtai? Dezinformacijos kūrėjai dažnai sukuria svetaines, kurios atrodo panašios į tikrus naujienų portalus. Vietoj „lrt.lt” gali būti „lrt-naujienos.lt” ar „lrt.info”. Viena raidė ar žodis skirtumas, o visiškai kitas šaltinis.
Penktas – pažiūrėk „Apie mus” skyrių. Kas stovi už šios svetainės? Ar yra kontaktinė informacija? Patikimi žiniasklaidos šaltiniai visada aiškiai nurodo, kas jie, kas juos finansuoja, kaip su jais susisiekti.
Socialinių tinklų spąstai ir kaip jų išvengti
Facebook, Instagram, TikTok, Twitter – kiekviena platforma turi savo specifikos, kaip ten plinta dezinformacija.
Facebook’e problema yra grupės ir uždaros bendruomenės. Žmonės susiburia į grupes pagal pomėgius ar įsitikinimus ir ten sukuria savo informacinę burbulą. Algoritmas mato, kad aktyviai bendraujate, ir rodo vis daugiau panašaus turinio. Greitai pradedi galvoti, kad „visi taip mano”, nors iš tikrųjų tai tik tavo grupelė iš kelių šimtų žmonių.
Instagram’e ir TikTok’e pavojus slypi vaizdinėje informacijoje. Trumpas vaizdo įrašas su įkvepiančia muzika ir tekstu ant ekrano gali atrodyti labai įtikinamas, net jei skleidžia visišką nesąmonę. Žmonės linkę pasitikėti vaizdu labiau nei tekstu, nors vaizdo klastoti šiandien daug lengviau.
Twitter (dabar X) problema – greitis. Informacija ten plinta žaibiškai, ir dažnai žmonės dalijasi antraštėmis net neperskaitę straipsnio. Tyrimai rodo, kad apie 60 procentų Twitter naudotojų dalijasi nuorodomis nepaspaudę jų.
Kaip apsisaugoti? Pirma, suvok, kad tavo srautas nėra objektyvi realybė. Tai, ką matai, yra algoritmo atrinkta informacija, pritaikyta tau. Antra, sekite įvairius šaltinius, net tuos, su kuriais nesutinki. Tai padeda išvengti burbulo. Trečia, neskubėk dalintis. Jei kažkas sukelia stiprią emocinę reakciją, tai greičiausiai ir yra tikslas. Padaryk pauzę, patikrink.
Kai dezinformacija ateina iš artimųjų
Vienas sunkiausių dalykų – kai klaidinančiomis naujienomis dalijasi tavo mama, tėtis, senelis ar geras draugas. Negalima tiesiog parašyti „tai nesąmonė” ir tikėtis, kad jie supras. Dažniausiai tai tik sukelia gynybinę reakciją.
Pirmiausia, būk švelnūs. Žmonės nedalijasi dezinformacija iš blogumo – jie tiesiog buvo apgauti. Vietoj „tai melas!”, geriau: „Įdomu, o aš radau straipsnį, kuris sako kitaip. Gal pažiūrėtum?”
Antra, užduok klausimus vietoj teiginių. „Iš kur ši informacija?” „Ar matei, kas tai parašė?” „Ar kiti šaltiniai tai patvirtina?” Leisk žmogui pačiam pradėti kritiškai mąstyti, o ne jaustis puolamu.
Trečia, pasiūlyk patikrinti kartu. „Pabandykime surasti daugiau informacijos apie tai.” Tai tampa bendra veikla, o ne konfrontacija. Ir dažnai žmonės patys pamato, kad kažkas negerai, kai pradeda gilintis.
Ketvirta, pripažink, kai nežinai. Jei ir pats neesi tikras, pasakyk: „Nežinau, ar tai tiesa. Gal reikėtų pasitikrinti?” Tai rodo, kad tikrinimas yra normalus ir protingas dalykas, o ne puolimas.
Penkta, jei žmogus įsitikinęs ir nieko negirdi – kartais geriau tiesiog paleisti. Ne kiekvieną mūšį reikia laimėti. Jei tai ne kažkas pavojingo ar žalingo, gal tiesiog sutik, kad nesutinkate.
Vaikų ir paauglių skaitmeninė raštingumas
Jaunoji karta gimė su telefonais rankose, bet tai nereiškia, kad jie automatiškai moka atpažinti dezinformaciją. Priešingai – tyrimai rodo, kad paaugliai dažnai dar labiau pažeidžiami nei suaugusieji.
Problema ta, kad vaikai puikiai moka naudotis technologijomis, bet nesuprata, kaip jos veikia. Jie žino, kaip įkelti TikTok vaizdo įrašą, bet nesupranta, kaip algoritmas sprendžia, ką jiems rodyti. Jie moka naudotis Instagram, bet nežino, kad dauguma ten matomų „tobulų gyvenimų” yra kruopščiai sukuruota iliuzija.
Mokyklose skaitmeninė raštingumas turėtų būti dėstomas kaip atskiras dalykas, bet dažniausiai tai tėra kelios pamokos informacinių technologijų kurse. Tad atsakomybė krenta ant tėvų pečių.
Ką galite daryti? Pirma, kalbėkitės apie tai, ką vaikai mato internete. Ne kaip tardymas, o kaip įdomus pokalbis. „Ką įdomaus matei šiandien?” „Kaip manai, ar tai tikra?” Antra, mokykite kritiškai mąstyti apskritai, ne tik apie internetą. Užduokite klausimus, skatinkite abejoti, ieškoti įrodymų.
Trečia, būkite pavyzdžiu. Jei patys dalijatės nepatikrinta informacija, vaikai tai mato ir mokosi. Ketvirta, mokykite privatumo svarbos. Kad ne visa, kas internete, yra skirta visiems matyti. Kad asmeninė informacija turi likti asmeninė.
Penkta, kalbėkite apie komercinius interesus. Paaiškinkite, kad „nemokamos” platformos uždirba iš jų dėmesio. Kad influenceriai gauna pinigus už produktų reklamavimą. Kad ne viskas, kas atrodo kaip nuomonė, iš tikrųjų yra nuomonė – kartais tai tiesiog paslėpta reklama.
Kai informacijos karas tampa realiu ginklu
Dezinformacija nėra tik nepatogumas ar erzinantis dalykas. Ji gali būti pavojinga. Matėme, kaip klaidinančios naujienos apie vakcinacijas prisidėjo prie užkrečiamų ligų protrūkių. Matėme, kaip politinė dezinformacija kėsinasi į demokratiją. Matėme, kaip Rusija naudoja dezinformaciją kaip ginklą prieš Ukrainą ir Vakarus.
Lietuvoje, kaip pasienyje su agresyvia Rusija, informacinis saugumas yra nacionalinio saugumo dalis. Kremlius investuoja milijonus į dezinformacijos kampanijas, skirtas silpninti mūsų visuomenę, sėti nesantaiką, ardyti pasitikėjimą institucijomis. Jie žino, kad nereikia įsiveržti su tankais, jei gali sunaikinti šalį iš vidaus.
Būtent todėl gebėjimas atpažinti dezinformaciją nėra tik asmeninė kompetencija – tai pilietinė pareiga. Kiekvienas iš mūsų yra informacinio karo frontas. Kai dalijamės nepatikrinta informacija, netyčia tampame priešo įrankiu. Kai mokame atpažinti melą ir jį sustabdyti, tampame gynėjais.
Tai nereiškia, kad turime gyventi paranojoje ir abejoti viskuo. Bet tai reiškia, kad turime būti budrūs, kritiškai mąstantys, atsakingi už tai, ką skleidiame toliau.
Kasdienė higiena skaitmeninėje erdvėje
Taigi, kaip visa tai integruoti į kasdienį gyvenimą? Kaip netapti paranojiškam, bet išlikti saugiam?
Sukurkite sau paprastas taisykles. Pavyzdžiui: niekada nesidalinti nieko, ko neperskaičiau iki galo. Nesidalinti nieko, kas sukelia labai stiprią emocinę reakciją, kol nepadarau penkių minučių pauzės. Prieš dalindamasis, paklausti savęs: ar tikrai žinau, kad tai tiesa? Ar būčiau pasiruošęs už tai atsakyti?
Įsidiekite keletą patikimų faktų tikrinimo šaltinių į savo naršyklės žymeles. Kai kažkas atrodo įtartina, užtruksite tik minutę patikrinti. Tai tampa įpročiu, kaip dantų valymas – iš pradžių reikia pastangų, paskui darai automatiškai.
Įvairinkite savo informacijos šaltinius. Neskaityti tik vieno portalo, nesekti tik vienos ideologijos žmonių. Tai nepatogi, nes išgirsi nuomonių, su kuriomis nesutinki. Bet būtent tai ir reikalinga, kad išvengtum burbulo.
Mokykitės atpažinti savo emocines reakcijas. Kai jaučiate pyktį, baimę, šoką skaitydami kažką internete – sustokite. Paklausykite savęs: kodėl taip jaučiuosi? Ar tai racionali reakcija į faktus, ar manipuliacija mano emocijomis? Šis paprastas klausimas gali apsaugoti nuo daugelio klaidų.
Ir svarbiausia – kalbėkitės apie tai su kitais. Su šeima, draugais, kolegomis. Dalinkitės patirtimi, ką radote, kaip patikrinote, ką išmokote. Skaitmeninė raštingumas – tai ne individualus, o kolektyvinis įgūdis. Kuo daugiau žmonių aplink mus moka atpažinti dezinformaciją, tuo saugesnė tampa visa mūsų informacinė erdvė.
Dezinformacija niekur nedings. Priešingai, su dirbtinio intelekto tobulėjimu ji taps dar įtikinamesnė, dar pavojingesnė. Bet ir mes galime tobulėti. Galime mokytis, dalintis žiniomis, stiprinti vienas kitą. Informacinis karas laimimas ne vienoje didelėje kovoje, o tūkstančiuose mažų kasdienių sprendimų – ką perskaityti, kuo patikėti, kuo pasidalinti. Ir kiekvienas iš mūsų turi galią daryti tuos sprendimus protingai.