Kodėl socialiniai tinklai tapo klaidinančios informacijos epicentru
Prisimenu, kaip prieš kelerius metus viena mano pažįstama dalijosi Facebook įrašu apie tai, kad mikrobanginės krosnelės spinduliuotė esą keičia maisto molekulinę struktūrą ir sukelia vėžį. Ji buvo visiškai įsitikinusi šia informacija – juk įrašas turėjo daugybę pasidalinimų ir komentarų. Teko ilgai aiškinti, kaip iš tikrųjų veikia mikrobanginės krosnelės ir kodėl tas įrašas buvo grynas melas. Šis pavyzdys puikiai iliustruoja, su kuo susiduriame šiandien.
Socialiniai tinklai fundamentaliai pakeitė tai, kaip mes gauname informaciją. Anksčiau žinios eidavo per tradicines žiniasklaidos priemones – laikraščius, televiziją, radiją. Ten veikė redaktoriai, faktų tikrintojai, profesinės etikos kodeksai. Dabar bet kas gali paskelbti bet ką, ir jei turinys sukelia emocijas, jis plinta greičiau nei bet kada anksčiau. Algoritmų valdomi kanalai rodo mums tai, kas labiausiai skatina įsitraukimą, o ne tai, kas yra tiesa.
Problema dar gilesnė nei atrodo. Tyrimai rodo, kad klaidinga informacija socialiniuose tinkluose plinta šešis kartus greičiau nei tikra. Kodėl? Nes ji dažnai būna sensacingesnė, šokiruojanti, labiau atitinkanti mūsų jau turimus įsitikinimus. Mūsų smegenys evoliuciškai neprisitaikė prie tokio informacijos srauto – esame linkę tikėti tuo, kas atrodo įtikinančiai, ką dalijasi mūsų draugai, kas patvirtina mūsų pasaulėžiūrą.
Klaidinančios informacijos anatomija: kaip ji atrodo ir kodėl veikia
Ne visa klaidinga informacija yra vienoda. Yra skirtumas tarp netyčinės klaidos, perdėjimo, manipuliavimo kontekstu ir sąmoningo melo. Suprasdami šiuos skirtumus, geriau atpažįstame, su kuo susiduriame.
Dezinformacija – tai tyčia sukurta ir platinama klaidinga informacija. Kažkas sąmoningai kuria melą tam tikru tikslu: politiniu, finansiniu ar tiesiog chaoso kėlimo. Pavyzdžiui, sufabrikuotas straipsnis apie politiką su visiškai išgalvota citata, skirta paveikti rinkėjų nuomonę prieš rinkimus.
Misinformacija – tai klaidinga informacija, kuria dalijamasi netyčia. Žmogus gali tikėti, kad dalija tiesą, nors iš tikrųjų skleidžia melą. Mano pažįstama su mikrobanginėmis krosnelėmis buvo būtent tokia – ji tikėjo tuo, kuo dalijosi, norėjo apsaugoti kitus nuo tariamos grėsmės.
Malinformacija – tai tikra informacija, naudojama pakenkti. Pavyzdžiui, ištraukta iš konteksto citata ar nuotrauka, kuri pateikiama klaidinančiai. Politiko žodžiai gali būti iškirpti taip, kad atrodo, jog jis sako ką nors visiškai priešinga tam, ką iš tikrųjų turėjo omenyje.
Klaidinanti informacija veikia dėl kelių psichologinių mechanizmų. Patvirtinimo šališkumas verčia mus ieškoti ir tikėti informacija, kuri patvirtina mūsų jau turimus įsitikinimus. Jei manome, kad tam tikra politinė partija yra bloga, labiau tikėsime negatyviomis žiniomis apie ją, net jei jos nepagrįstos. Emocinis rezonansas taip pat svarbus – informacija, kuri sukelia stiprias emocijas (pyktį, baimę, pasibjaurėjimą), įsimenama geriau ir ja dalijamasi dažniau. Socialinis įrodymas veikia taip: jei matome, kad daug žmonių kažkuo tiki ar kažkuo dalijasi, linkę manyti, kad tai tiesa.
Raudonos vėliavėlės: konkretūs ženklai, į kuriuos verta atkreipti dėmesį
Išmokau atpažinti tam tikrus šablonus, kurie beveik visada reiškia, kad informacija yra bent jau įtartina. Štai konkretūs dalykai, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį.
Antraštės, kurios RĖKIA DIDŽIOSIOMIS RAIDĖMIS arba naudoja daug šauktukinių ženklų!!! Tai klasikinis clickbait požymis. Rimti žurnalistai nenaudoja tokių metodų. Jei antraštė atrodo kaip sensacija, greičiausiai taip ir yra – sensacija be substancijos. Taip pat atkreipkite dėmesį į antraštes, kurios žada „ŠOKIRUOJANČIĄ TIESĄ” ar „TAI, KO JUMS NIEKAS NEPASAKYS”. Manipuliacija akivaizdi.
Šaltinio nebuvimas arba neaiškumas. Jei straipsnyje rašoma „mokslininkai nustatė”, bet nenurodoma, kokie mokslininkai, koks tyrimas, kokioje institucijoje – tai įtartina. Patikima informacija visada nurodo konkrečius šaltinius. Jei matote frazę „tyrimai rodo”, paklauskit savęs: kokie tyrimai? Kur publikuoti? Kas juos atliko?
Datos nebuvimas. Dažnai senos nuotraukos ar straipsniai cirkuliuoja iš naujo be datos nuorodos, sukurdami įspūdį, kad tai šviežia informacija. Mačiau, kaip 2015 metų nuotrauka iš vieno įvykio buvo naudojama 2023 metais kaip „įrodymas” visiškai kito įvykio. Be datos kontekstas prarandamas.
Emocinis manipuliavimas. Jei tekstas skirtas sukelti stiprią emocinę reakciją – pyktį, baimę, pasibjaurėjimą – sustokite ir pagalvokite. Manipuliatoriai žino, kad emociškai įkrauti žmonės mažiau kritiškai mąsto. Tai nereiškia, kad visa emocinga informacija yra klaidinga, bet tai signalas būti atsargesniems.
Gramatikos ir rašybos klaidos. Profesionalūs žurnalistai ir redaktoriai tikrina tekstus. Jei matote daug klaidų, tai gali reikšti, kad turinys sukurtas skubotai ar neprofesionaliai. Nors tai ne garantija, kad informacija klaidinga, bet tai vienas iš signalų.
Neįprastas domeno vardas. Jei straipsnis publikuotas svetainėje, kuri atrodo kaip žinomo naujienų portalo pavadinimo variantas (pvz., „delfi-naujienos.lt” vietoj „delfi.lt”), tai greičiausiai apgaulė. Taip pat atkreipkite dėmesį į svetaines su keistais domenų galūnėmis ar visiškai nežinomais pavadinimais.
Praktiniai įrankiai ir metodai faktų tikrinimui
Teorija gera, bet kas iš tikrųjų veikia praktikoje? Per metus išbandžiau įvairius metodus ir įrankius, ir štai kas man padeda labiausiai.
Atvirkštinė paveikslėlių paieška – tai vienas galingiausių įrankių. Kai matote įspūdingą ar šokiruojančią nuotrauką, dešiniuoju pelės klavišu spustelėkite ją ir pasirinkite „Search image with Google” (arba nueikite į images.google.com ir įkelkite paveikslėlį). Dažnai paaiškėja, kad nuotrauka sena, iš kito konteksto ar net sufabrikuota. Kartą mačiau cirkuliuojančią nuotrauką, kuri tariamai rodė „šiuolaikinį įvykį”, o atvirkštinė paieška parodė, kad tai kadras iš 2012 metų dokumentinio filmo.
Faktų tikrinimo svetainės – jūsų geriausi draugai. Lietuvoje veikia Delfi.lt faktų tikrinimo skyrius, tarptautiniu mastu – Snopes.com, FactCheck.org, PolitiFact.com. Prieš dalijantis kažkuo įtartinu, įveskite pagrindinius raktažodžius į šias svetaines. Didelė tikimybė, kad kažkas jau patikrinęs tą informaciją.
WHOIS paieška padeda sužinoti, kas valdo svetainę. Nueikite į who.is ir įveskite domeno vardą. Pamatysite, kada svetainė sukurta, kas ją registravo. Jei naujienų svetainė sukurta prieš tris mėnesius, o teigia esanti „patikimas šaltinis jau 20 metų” – turite problemą.
Skersinis tikrinimas – ieškokite tos pačios informacijos kituose šaltiniuose. Jei tik viena svetainė praneša apie „didžiulę skandalą”, o visi kiti žiniasklaidos kanalai tyli – greičiausiai tai ne skandalas, o išgalvojimas. Tikros naujienos pasiekia kelis šaltinius.
Patikrinkite autorius. Kas parašė straipsnį? Ar jie turi ekspertizę toje srityje? Ar galite rasti informacijos apie juos? Jei autorius anonimiškas ar neegzistuojantis – įtartina. Rimti žurnalistai pasirašo savo vardais ir turi viešus profilius.
Skaitykit už antraštės. Dažnai antraštė būna sensacinga, o pats straipsnis daug nuosaikesnis arba net prieštarauja antraštei. Clickbait strategija – pritraukti dėmesį skandalinga antrašte, o tikrasis turinys gali būti visai kitoks. Visada skaitykite visą straipsnį, ne tik antraštę.
Algoritmai ir jūsų informacijos burbulas
Viena didžiausių problemų, apie kurią daugelis net negalvoja, yra tai, kad socialiniai tinklai rodo ne objektyvią realybę, o personalizuotą versiją, pritaikytą jums. Tai vadinamasis „filtro burbulas” ar „echo kamera”.
Facebook, Instagram, TikTok, YouTube – visi šie tinklai naudoja algoritmus, kurie stebi, ką jūs žiūrite, kuo domitės, su kuo sąveikaujate. Tada jie rodo daugiau panašaus turinio. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo patogu – matote tai, kas jums įdomu. Bet problema ta, kad tai sustiprina jūsų esamus įsitikinimus ir riboja alternatyvių požiūrių matomumą.
Jei kartą paspaudėte „patinka” įrašui apie tam tikrą politinę poziciją, algoritmas pradės rodyti daugiau panašaus turinio. Po kurio laiko jūsų kanalas bus pilnas tik vienos pusės nuomonių. Pradėsite galvoti, kad „visi” mąsto kaip jūs, nes jūsų skaitmeninėje aplinkoje taip ir yra. Bet tai iliuzija.
Kaip ištrūkti iš šio burbulo? Pirma, sąmoningai ieškokite įvairių perspektyvų. Jei skaitote vieną naujienų šaltinį, skaitykite ir kitus, net tuos, su kuriais ne visada sutinkate. Antra, reguliariai išvalykite savo kanalą – atsisakykite sekti puslapius, kurie dalijasi įtartinu turiniu. Trečia, naudokite privatų naršymo režimą ar atsijunkite nuo paskyros, kad pamatytumėte, kokį turinį algoritmas rodo be personalizacijos.
Svarbu suprasti, kad algoritmai optimizuoti ne tiesai, o įsitraukimui. Jie rodo tai, kas verčia jus praleisti daugiau laiko platformoje, kas sukelia reakcijas, komentarus, pasidalinimus. Deja, klaidinanti informacija dažnai sukelia stipresnes reakcijas nei nuosaiki, subalansuota tiesa.
Psichologiniai mechanizmai: kodėl mes tikime tuo, kuo neturėtume tikėti
Net žinodami apie klaidinančią informaciją, vis tiek kartais į ją pakliūvame. Tai ne kvailumo ar neišsilavinimo klausimas – tai kaip veikia mūsų smegenys.
Patvirtinimo šališkumas yra vienas stipriausių. Mes natūraliai ieškome informacijos, kuri patvirtina tai, kuo jau tikime, ir ignoruojame ar nuvertinime informaciją, kuri prieštarauja mūsų įsitikinimams. Jei manote, kad klimato kaita yra rimta problema, labiau tikėsite straipsniais apie tai. Jei manote, kad tai išpūstas dalykas, labiau tikėsite skeptiškais šaltiniais. Abi pusės gali būti veikiamos šio šališkumo.
Prieinamumo euristika reiškia, kad mes laikome tikėtinesniais dalykus, kuriuos lengviau prisimename. Jei socialiniuose tinkluose matote daug įrašų apie tam tikrą temą, ji atrodo svarbesnė ir tikėtinesnė, nei yra iš tikrųjų. Pavyzdžiui, jei matote daug įrašų apie nusikaltimus, galite pradėti galvoti, kad nusikalstamumas auga, net jei statistika rodo priešingai.
Iluzinis tiesos efektas – kuo dažniau girdime teiginį, tuo labiau linkę juo tikėti, net jei jis klaidingas. Todėl kartojimas yra tokia galinga propagandos priemonė. Jei melą pakartojate pakankamai kartų, žmonės pradeda jį laikyti tiesa.
Socialinis įrodymas veikia stipriai. Jei matome, kad šimtai ar tūkstančiai žmonių dalijasi kažkokia informacija, automatiškai manome, kad ji tikriausiai teisinga. Bet populiarumas nėra tiesos garantas. Milijonai žmonių gali dalintis melu, ir jis nuo to netampa tiesa.
Dunning-Kruger efektas reiškia, kad žmonės, mažiausiai išmanantys apie temą, dažnai būna labiausiai įsitikinę savo nuomone. Tai paaiškina, kodėl socialiniuose tinkluose pilna „ekspertų”, kurie kategoriškai pareiškia nuomones apie sudėtingas medicinos, mokslo ar politikos temas, neturėdami jokios realios ekspertizės.
Kaip elgtis, kai draugai ar šeimos nariai dalijasi klaidinga informacija
Tai viena jautriausių situacijų. Matote, kad jūsų mama, tėtis, senas draugas dalijasi akivaizdžiai klaidinga informacija. Ką darote? Ignoruojate? Komentuojate? Siunčiate privačią žinutę?
Iš patirties galiu pasakyti, kad viešas konfrontavimas retai veikia. Jei po jūsų mamos įrašu parašysite „tai melas, kaip tu gali būti tokia naivi”, greičiausiai tik sukursite konfliktą ir sustiprinsit jos poziciją. Žmonės gynybiškai reaguoja, kai jaučiasi viešai kritikuojami ar žeminami.
Privati žinutė veikia geriau. Parašykite asmeniškai, draugišku tonu. Ne „tu dalijies nesąmonėmis”, o „mačiau tavo įrašą apie X, ir pagalvojau, kad galbūt tau būtų įdomu žinoti, kad…”. Pateikite faktus, ne kritiką. Dalinkitės patikimais šaltiniais, kurie patvirtina teisingą informaciją.
Užduokite klausimus vietoj teiginių. „Kur tu radai šią informaciją?” „Ar matei, kas yra šio straipsnio autorius?” „Ar tikrinai, ar kiti šaltiniai praneša tą patį?” Klausimai skatina žmogų pačiam kritiškai pagalvoti, o ne jaustis puolamu.
Pripažinkite jų rūpesčius. Dažnai žmonės dalijasi klaidinga informacija, nes jie tikrai nerimauja dėl kažko – sveikatos, saugumo, ateities. Vietoj to, kad atmestu jų rūpesčius, pripažinkite juos: „Suprantu, kad tau rūpi X, man irgi. Bet manau, kad ši konkreti informacija nėra tiksli, ir štai kodėl…”
Kartais geriausia strategija – tiesiog dalintis teisinga informacija savo kanale, nekomentavus klaidingos. Jei matote, kad plinta melas apie tam tikrą temą, pasidalinkite patikimu straipsniu su komentaru „įdomi informacija apie X”. Tai neagresyvu, bet padeda skleisti tiesą.
Ir svarbiausiai – pasirinkite savo mūšius. Ne kiekvienas klaidingas įrašas vertas jūsų energijos. Jei tai kenksminga dezinformacija, kuri gali sukelti realią žalą (pvz., pavojingi sveikatos patarimai, raginimas smurtui), verta reaguoti. Jei tai tik kvailas memas ar nesvarbūs perdėjimai, galbūt geriau praleisti pro akis.
Ugdymas ir įgūdžiai: kaip tapti skaitmeniškai raštingu
Skaitmeninis raštingumas nėra vienkartinis pasiekimas – tai nuolatinis procesas. Technologijos keičiasi, manipuliavimo metodai tobulėja, todėl turime nuolat mokytis ir prisitaikyti.
Pradėkite nuo savęs. Prieš dalijantis bet kuo socialiniuose tinkluose, sustokite ir paklauskit: ar aš tikrinau šią informaciją? Ar žinau, kas yra šaltinis? Ar tai gali būti klaidinga? Šis paprastas sustojimas gali užkirsti kelią daugybei problemų. Įsipareigokite sau: niekada nesidalinsiu nieku, kuo nesu bent minimaliai įsitikinęs.
Mokykite kitus, ypač vyresnius žmones ir vaikus. Vyresnė karta neaugo su socialiniais tinklais ir dažnai neturi įgūdžių atpažinti manipuliaciją. Jaunesnė karta auga skaitmeniniame pasaulyje, bet tai nereiškia, kad jie automatiškai skaitmeniškai raštingi. Abi grupės reikia švietimo.
Praktikuokite kritinį mąstymą kasdien. Kai skaitote straipsnį, klauskite: kokia autoriaus perspektyva? Kokie gali būti jų interesai? Kokių įrodymų jie pateikia? Ar yra alternatyvių paaiškinimų? Šie klausimai turėtų tapti automatiniais.
Diversifikuokite savo informacijos šaltinius. Neskaitykite tik vieno naujienų portalo, nesekite tik vienos politinės orientacijos puslapių. Sąmoningai ieškokite įvairių perspektyvų. Tai ne reiškia, kad turite sutikti su visomis nuomonėmis, bet turite jas žinoti ir suprasti.
Mokykitės apie technologijas. Suprasdami, kaip veikia algoritmai, kaip kuriamas deepfake turinys, kaip bots gali imituoti tikrus žmones, geriau atpažįstate manipuliaciją. Nereikia tapti programuotoju, bet bazinė skaitmeninė raštingumas būtina.
Dalyvaukite diskusijose ir mokymuose. Daugelis organizacijų, bibliotekų, švietimo įstaigų siūlo mokymus apie skaitmeninį raštingumą ir kritinį mąstymą. Tai verta investicijos į save.
Atsakomybė ir veiksmas: kaip kurti sveikesnę informacinę aplinką
Galiausiai, tai ne tik apie apsaugą nuo klaidinančios informacijos – tai apie aktyvų dalyvavimą kuriant geresnę informacinę aplinką. Kiekvienas iš mūsų turi vaidmenį ir atsakomybę.
Pranešinėkite apie klaidinantį turinį. Visos pagrindinės socialinių tinklų platformos turi mechanizmus pranešti apie dezinformaciją, neapykantos kalbą, apgaulę. Naudokite juos. Taip, platformos ne visada reaguoja tinkamai, bet jei niekas nepranešinėja, jos tikrai nieko nedarys.
Palaikykite kokybišką žurnalistiką. Prenumeruokite patikimus naujienų šaltinius, dalinkitės jų turiniu, rekomenduokite kitiems. Kokybiškas žurnalizmas reikalauja resursų – žurnalistų, redaktorių, faktų tikrintojų. Jei visi nori informacijos nemokamai ir nesvarbu iš kur, kokybė neišvengiamai smunka.
Būkite pavyzdžiu savo bendruomenėje. Kai jūs nuosekliai dalijatės patikima informacija, tikrinate faktus, elgiatės atsakingai, kiti tai pastebi. Jūsų elgesys gali įkvėpti draugus ir šeimą elgtis panašiai.
Reikalaukite atskaitomybės iš platformų. Socialiniai tinklai turi didžiulę galią ir atsakomybę. Jie turėtų būti spaudžiami geriau kovoti su dezinformacija, būti skaidresni dėl savo algoritmų, apsaugoti vartotojus. Tai vyksta per viešą spaudimą, reguliavimą, vartotojų pasirinkimus.
Pripažinkite savo klaidas. Jei pasidalinote kažkuo, kas pasirodė esant klaidinga, viešai tai pripažinkite ir ištaisykite. Tai ne silpnumo, o stiprybės ženklas. Tai rodo, kad jums rūpi tiesa labiau nei ego.
Skaitmeninis pasaulis nėra atskirtas nuo realaus gyvenimo – jis yra realaus gyvenimo dalis. Tai, kas vyksta socialiniuose tinkluose, turi realias pasekmes: kaip žmonės balsuoja, kokius sveikatos sprendimus priima, kaip elgiasi su kitais. Klaidinanti informacija gali sukelti realią žalą – nuo praleistų galimybių pasiskiepyti iki smurto prieš tam tikras grupes.
Bet situacija nėra beviltiška. Kiekvienas iš mūsų gali tapti geresniu informacijos vartotoju ir dalintoju. Tai reikalauja pastangų, budrumo, nuolankumo pripažinti, kad galime klysti. Reikalauja sustoti ir pagalvoti prieš paspaudžiant „dalintis”. Reikalauja smalsumo tikrinti, klausti, ieškoti įrodymų.
Gyvename laikais, kai informacijos yra daugiau nei bet kada istorijoje, bet tai nereiškia, kad esame labiau informuoti. Priešingai, galime būti labiau suklaidinti nei bet kada. Skaitmeninis raštingumas – tai ne prabanga, o būtinybė. Tai įgūdžiai, kurių reikia mums patiems, mūsų vaikams, mūsų visuomenei. Ir gera žinia ta, kad šiuos įgūdžius galima išmokti ir tobulinti. Pradėkite šiandien, pradėkite nuo mažų žingsnių, ir pamažu pastebėsite, kaip keičiasi jūsų santykis su informacija. Tapsite ne pasyviu informacijos vartotoju, o aktyviu, kritiniu, atsakingu dalyviu skaitmeninėje erdvėje.