Kodėl taip lengva patikėti tuo, kas atrodo įtikinama
Kiekvieną dieną mūsų socialinių tinklų srautuose praslenka šimtai įvairaus turinio vienetų. Dalis jų – tikri faktai, kita dalis – pusiau tiesa, o nemažai ir visiškai sufabrikuotų istorijų. Problema ta, kad mūsų smegenys neskiria laiko kruopščiai analizuoti kiekvieno įrašo. Veikia vadinamasis patvirtinimo šališkumas – linkstame tikėti tuo, kas atitinka mūsų jau turimas nuostatas ir įsitikinimus.
Tyrimai rodo, kad emociškai įkrautos naujienos plinta iki šešių kartų greičiau nei neutralaus pobūdžio informacija. Tai nereiškia, kad esame kvailoki ar lengvatikiai. Tiesiog evoliucija mūsų smegenis suprogramavo reaguoti į tai, kas kelia stiprias emocijas – pyktį, baimę, susižavėjimą. Socialinių tinklų algoritmai šią mūsų savybę puikiai išnaudoja, rodydami būtent tuos įrašus, kurie sukelia reakciją.
Dar viena priežastis – informacijos perteklius. Kai per dieną matome tūkstančius pranešimų, neturime nei laiko, nei energijos viskam tikrinti. Dažnai sprendžiame intuityviai: jei įrašas atrodo profesionaliai, turi daug patikėjimų ar jį pasidalino mums patikimas draugas, linkę juo patikėti. Bet būtent šiuos mechanizmus ir išnaudoja klaidinančios informacijos kūrėjai.
Pagrindiniai klaidinančio turinio požymiai
Pirmiausia verta atkreipti dėmesį į antraštę. Sensacingi teiginiai su šauktukais, didžiosiomis raidėmis ar žodžiais „NIEKADA NEPATIKĖSITE” ar „ŠOKIRUOJANTI TIESA” dažniausiai signalizuoja apie problemišką turinį. Rimti žiniasklaidos šaltiniai vengia tokio agresyvaus dėmesio patraukimo.
Klaidinančiose naujienose dažnai trūksta konteksto. Pavyzdžiui, pateikiama statistika be nuorodos į šaltinį, cituojami „ekspertai” be vardų ir pavardžių, arba naudojami seni vaizdai naujiems įvykiams iliustruoti. Ypač populiarus metodas – ištraukti citatą iš konteksto, kad ji atrodytų patvirtinanti visai kitokią mintį nei buvo sakoma iš tikrųjų.
Dar vienas ryškus požymis – vienpusiškumas. Sudėtingi klausimai pateikiami kaip juoda-balta situacija, kai „geri” kovoja prieš „blogus”, o jokių niuansų ar alternatyvių paaiškinimų nesiūloma. Tikrovė retai būna tokia paprasta, todėl pernelyg supaprastinti paaiškinimai turėtų kelti įtarimą.
Atkreipkite dėmesį ir į kalbą. Klaidinantis turinys dažnai naudoja emociškai įkrautus žodžius, hiperboles, apibendrinimus („visi žino”, „akivaizdu, kad”). Taip pat būdingas neapykantos kalbos elementų naudojimas, kai tam tikros grupės žmonių demonizuojamos ar pateikiamos kaip grėsmė.
Vizualinio turinio klastotės ir jų atpažinimas
Nuotraukos ir vaizdo įrašai sukuria stiprų patikimumo įspūdį – juk „matome savo akimis”. Tačiau šiuolaikinės technologijos leidžia manipuliuoti vizualiniu turiniu taip įtikinamai, kad nespecialistui beveik neįmanoma atskirti.
Dažniausias metodas – senos nuotraukos naudojimas naujam kontekstui. Pavyzdžiui, minios nuotrauka iš 2015 metų protesto pateikiama kaip praėjusios savaitės įvykis. Arba gamtos katastrofos vaizdas iš vienos šalies priskiriamas visai kitam įvykiui. Tokius atvejus galima patikrinti naudojant atvirkštinę vaizdo paiešką – Google Images ar TinEye paslaugomis.
Redaguotos nuotraukos taip pat plačiai paplitusios. Kartais redagavimas akivaizdus – matosi pikselizacija, nenatūralūs šešėliai, keistos proporcijos. Bet profesionaliai suklastotos nuotraukos gali būti labai įtikinamai atrodančios. Čia padeda detalus žiūrėjimas: ar šviesa krenta natūraliai, ar atspindžiai logiškai išsidėstę, ar fono elementai dera su priekiniu planu.
Vaizdo įrašai taip pat gali būti klaidinantys net ir nesant tiesioginės montažo. Pavyzdžiui, filmuojama tik dalis įvykio, paliekant už kadro kontekstą, kuris visiškai pakeistų situacijos supratimą. Arba naudojami apgaulingi kadravimo kampai, sudarantys klaidingą įspūdį apie dalyvių skaičių ar situacijos mastą.
Šaltinių patikimumo vertinimas
Ne visi informacijos šaltiniai yra vienodai patikimi, ir tai visiškai normalu. Svarbu suprasti, kokio tipo šaltiniu remiamės ir kokias jo ribas.
Pirmiausia pažiūrėkite į patį puslapį ar paskyrą. Ar tai žinomas žiniasklaidos kanalas su ilga istorija? Ar tai naujai sukurta paskyra su keliomis dešimtimis sekėjų? Patikrinkite „Apie mus” skiltį – rimti šaltiniai aiškiai nurodo, kas jie tokie, kur jų redakcija, kaip su jais susisiekti. Jei tokios informacijos nėra arba ji miglota – tai jau perspėjamasis signalas.
Svarbu suprasti skirtumą tarp žiniasklaidos, nuomonės formuotojų ir paprastų vartotojų. Profesionali žiniasklaida turi redaktorius, faktų tikrintojus, etinius standartus. Nuomonės formuotojai ar tinklaraštininkai gali būti kompetentingi savo srityje, bet jų turinys dažniau atspindi asmeninę perspektyvą. O paprastų vartotojų skelbiama informacija gali būti ir visiškai nepatikrinta.
Daugialypis šaltinių tikrinimas – būtinas įprotis. Jei matote sensacingą naujieną, pabandykite rasti ją bent keliuose nepriklausomuose šaltiniuose. Jei apie tariamai svarbų įvykį rašo tik vienas šaltinis ar tik tam tikros pakraipos puslapiai – tikimybė, kad tai klaidinanti informacija, labai padidėja.
Praktiniai įrankiai ir metodai faktų tikrinimui
Laimei, neturime pasikliauti vien savo intuicija – yra nemažai praktinių įrankių, padedančių patikrinti abejotiną informaciją.
Faktų tikrinimo organizacijos dirba daugelyje šalių. Tarptautiniu mastu žinomos „Snopes”, „FactCheck.org”, „Full Fact”. Lietuvoje veikia „Delfi” faktų tikrinimo skyrius „Melo detektorius” ir „15min” iniciatyva „Tikra tiesa”. Šios organizacijos sistemingai tikrina viešojoje erdvėje cirkuliuojančius teiginius ir skelbia savo išvadas.
Atvirkštinė vaizdo paieška – nepakeičiamas įrankis dirbant su nuotraukomis. Įkeliate įtartiną nuotrauką į Google Images ar TinEye, ir sistema parodo, kur dar internete pasitaiko ši nuotrauka. Taip galite sužinoti, ar tai tikrai naujas vaizdas, ar gal jis cirkuliuoja jau kelerius metus.
Domenų ir puslapių istorijos tikrinimas taip pat naudingas. „Whois” paslaugos leidžia sužinoti, kada domenas buvo užregistruotas – jei naujienas skleidžiantis puslapis sukurtas prieš kelias savaites, tai turėtų kelti klausimų. „Wayback Machine” (archive.org) leidžia pamatyti, kaip puslapis atrodė anksčiau, ar jis nekeitė savo pobūdžio.
Socialinių tinklų paskyrų analizė taip pat daug pasako. Pažiūrėkite, kada paskyra sukurta, koks jos aktyvumas, kas ją seka, kokio pobūdžio turinį ji skirsto. Botų ir netikrų paskyrų požymiai: sukūrimo data labai neseniai, mažai sekėjų arba, atvirkščiai, neįprastai daug jų, labai intensyvus skelbimo dažnis, vienašališkas turinys.
Psichologiniai mechanizmai, trukdantys objektyviai vertinti
Net žinodami visus metodus ir turėdami įrankius, vis tiek galime klysti. Priežastis – įvairūs psichologiniai šališkumai, veikiantys mūsų mąstymą.
Patvirtinimo šališkumas – jau minėtas, bet verta pabrėžti jo galią. Mes aktyviai ieškome informacijos, patvirtinančios mūsų įsitikinimus, ir ignoruojame ar nuvertinname tai, kas jiems prieštarauja. Todėl žmogus, įsitikinęs tam tikra teorija, gali visiškai ignoruoti prieštaraujančius faktus, net jei jie akivaizdūs.
Prieinamumo euristika verčia mus pervertinti informaciją, kurią lengva prisiminti. Jei apie tam tikrą grėsmę daug kalbama žiniasklaidoje, pradedame manyti, kad ši grėsmė yra daug didesnė, nei iš tikrųjų. Pavyzdžiui, žmonės dažnai labiau bijo lėktuvo nei automobilio, nors statistiškai kelionė automobiliu kur kas pavojingesnė.
Grupinio mąstymo efektas socialiniuose tinkluose ypač stiprus. Kai matome, kad mūsų draugai ar sekama bendruomenė vieningai kažką teigia, labai sunku išlikti skeptiškam. Nenorime jaustis išsiskiriančiais ar būti apkaltinti nelojalumu grupei. Todėl net turint abejonių, galime tylėti ar net pradėti tikėti tuo, kuo tiki aplinka.
Dar vienas mechanizmas – iliuzinis tiesos efektas. Kuo dažniau girdime tam tikrą teiginį, tuo labiau linkę juo tikėti, net jei jis neteisingas. Todėl klaidinančios informacijos kūrėjai sąmoningai kartoja tuos pačius teiginius įvairiose formose ir platformose.
Kaip ugdyti kritinį mąstymą kasdienėje praktikoje
Kritinis mąstymas – tai ne vieną kartą išmoktas įgūdis, o nuolatinė praktika. Kaip ir fizinis treniravimas, jis reikalauja reguliarių pastangų.
Pradėkite nuo paprastos taisyklės: sustokite prieš dalindamiesi. Prieš paspausdami „pasidalinti”, užduokite sau kelis klausimus: ar tikrai žinau, kad tai tiesa? Ar patikrinau šaltinį? Ar suprantu visą kontekstą? Jei bent vienas atsakymas neaiškus – geriau nedalinkitės. Atminkite, kad dalindamiesi netikslią informaciją, tampate jos sklaidos dalimi, net jei tai darote netyčia.
Įvairininkite informacijos šaltinius. Jei skaitote tik vienos pakraipos žiniasklaidą ar sekate tik panašiai mąstančius žmones, jūsų perspektyva bus ribota. Sąmoningai ieškokite skirtingų požiūrių – tai nereiškia, kad turite su jais sutikti, bet suprasti kitokias perspektyvas padeda geriau įvertinti situaciją.
Mokykitės atpažinti savo emocines reakcijas. Kai jaučiate stiprų pyktį, baimę ar susižavėjimą skaitydami kažkokią naujieną – tai signalas sustoti ir pagalvoti. Būtent tokios emocijos dažniausiai trukdo objektyviai vertinti. Užduokite sau klausimą: kodėl šis turinys sukelia man tokią reakciją? Ar tai nėra manipuliacija?
Praktikuokite klausimų uždavimą. Vietoj to, kad iš karto priimtumėte informaciją kaip faktą, klauskite: kas tai teigia? Kokiais įrodymais remiamasi? Ar yra alternatyvių paaiškinimų? Kas gali būti suinteresuotas skleisti būtent tokią versiją? Šie klausimai padeda išlaikyti sveiką skepticizmą.
Bendruomenės vaidmuo ir kolektyvinė atsakomybė
Kova su klaidinančia informacija – ne tik individualus, bet ir kolektyvinis iššūkis. Kiekvienas iš mūsų prisideda prie bendros informacinės aplinkos kokybės.
Šeimoje ir artimųjų rate galime švelniai, be moralizavimo, diskutuoti apie informacijos patikimumą. Kai matote, kad artimas žmogus dalijasi abejotinu turiniu, vietoj kritikos geriau paklausti: „Įdomu, iš kur tai? Ar matei kitų šaltinių, patvirtinančių šią informaciją?” Toks požiūris kur kas efektyvesnis nei tiesmukas kaltinimas tikint nesąmonėmis.
Švietimo įstaigose skaitmeninis raštingumas turėtų būti integruotas į įvairius dalykus, ne tik informatikos pamokas. Mokant istorijos, galima analizuoti propagandos metodus. Mokant lietuvių kalbos – kritiškai skaityti tekstus, atpažinti manipuliacines kalbos priemones. Mokant gamtos mokslų – suprasti, kaip veikia mokslinis metodas ir kodėl atsitiktiniai liudijimai nėra įrodymas.
Darbo vietose taip pat verta kelti šią temą. Organizacijos gali organizuoti mokymus apie informacijos saugumą ir kritinį mąstymą. Ypač tai aktualu įmonėms, kurios dirba su visuomene ar kur darbuotojai atstovauja organizaciją socialiniuose tinkluose.
Viešojoje erdvėje turime reikalauti atsakomybės iš platformų. Socialiniai tinklai nėra neutralūs perdavėjai – jų algoritmai aktyviai formuoja, ką matome. Platformos turėtų būti skaidresnės dėl savo algoritmų veikimo ir aktyviau kovoti su koordinuotomis dezinformacijos kampanijomis, kartu nepažeidžiant žodžio laisvės.
Navigacija informacijos jūroje: apie pusiausvyrą tarp skepticizmo ir pasitikėjimo
Gali atrodyti, kad viskas, kas parašyta aukščiau, skatina netikėti niekuo ir visur įžvelgti sąmokslo teorijas. Tačiau tikslas visai ne toks. Sveiko skepticizmo tikslas – ne visa atmesti, o sugebėti atskirti patikimą informaciją nuo nepatikimos.
Pernelyg didelis skepticizmas gali būti lygiai toks pat žalingas kaip ir pernelyg didelis lengvatikiškumas. Žmonės, kurie pradeda netikėti jokia oficialiai informacija, dažnai nukrypsta į sąmokslo teorijų pasaulį, kur „tikroji tiesa” žinoma tik siauram ratui „prabudusių”. Tai ne mažiau pavojinga nei aklas patikėjimas bet kuo.
Sveika pozicija – pripažinti, kad tikrovė sudėtinga, kad dauguma klausimų neturi paprastų atsakymų, kad ekspertai gali klysti, bet vis tiek yra patikimesni nei atsitiktiniai interneto komentatoriai. Mokslinis konsensusas nėra dogma, bet jis remiasi kaupiamais įrodymais ir nuolatiniu tikrinimu, todėl yra patikimesnis nei individualios nuomonės.
Informacijos ekologijos palaikymas – mūsų visų atsakomybė. Kiekvienas pasidalinimas, kiekvienas patikėjimas, kiekvienas komentaras formuoja bendrą informacinę aplinką. Galime rinktis prisidėti prie šiukšlių kaupimo arba prie kokybės kūrimo. Tai kasdieniai sprendimai, kurie ilgainiui formuoja ne tik mūsų asmeninį informacinį burbulą, bet ir platesnę visuomenės diskurso kokybę.
Galiausiai verta prisiminti, kad tobulų sprendimų nebūna. Kartais suklysite, patikėsite tuo, kas pasirodys netiesa, arba atmesime tai, kas vėliau pasitvirtins. Tai normalu. Svarbu išlaikyti atvirumą naujoms įžvalgoms, gebėjimą pripažinti klaidas ir norą nuolat mokytis. Skaitmeninis raštingumas – ne galutinė stotelė, o kelionė, kuri tęsiasi tol, kol naudojamės informacinėmis technologijomis.