Artimųjų Rytų regione vėl įsiplieskė vienas iš ilgiausiai trunkančių ir sudėtingiausių konfliktų pasaulyje. Karas Izraelyje ir Palestinoje – tai ne tik dviejų tautų susidūrimas dėl žemės, bet ir gilių istorinių, religinių bei geopolitinių įtampų atspindys. Šis konfliktas jau dešimtmečius formuoja regiono politinę situaciją, veikia tarptautinius santykius ir sukelia neišmatuojamą žmonių kančią abiejose pusėse.
Pastarųjų metų įvykiai parodė, kad šis konfliktas nėra tik regioninė problema – jis veikia energetikos rinkas, migraciją, tarptautinę saugumą ir net vidaus politiką daugelyje pasaulio šalių. Suprasdami šio konflikto priežastis ir dinamiką, galime geriau suvokti šiuolaikinio pasaulio sudėtingumą.
Istorinės šaknys: kaip viskas prasidėjo
Norint suprasti dabartinę situaciją, būtina žvilgtelėti į istoriją. Izraelio ir Palestinos konflikto šaknys siekia XIX amžiaus pabaigą, kai prasidėjo sionizmo judėjimas – žydų siekis sukurti savo valstybę istorinėje tėvynėje. Tuo metu Palestinos teritorijoje, kuri buvo Osmanų imperijos dalis, gyveno daugiausia arabai musulmonai ir krikščionys, taip pat nedidelė žydų bendruomenė.
Po Pirmojo pasaulinio karo Didžioji Britanija gavo mandatą valdyti Palestiną. 1917 metų Balfour deklaracija pažadėjo žydams „nacionalinę namus” Palestinoje, tačiau kartu užtikrino, kad tai neturėtų pažeisti vietinių gyventojų teisių. Šis dviprasmiškas pažadas tapo būsimų konfliktų pagrindu.
1947 metais Jungtinės Tautos priėmė planą padalinti Palestiną į žydų ir arabų valstybes, o Jeruzalę paversti tarptautine zona. Žydų bendruomenė planą priėmė, arabai – atmetė. 1948 metų gegužę Izraelis paskelbė nepriklausomybę, o jau kitą dieną prasidėjo karas su kaimyninėmis arabų valstybėmis. Šis karas baigėsi Izraelio pergale, tačiau sukėlė pirmąją pabėgėlių krizę – apie 700 tūkstančių palestiniečių prarado savo namus.
Šiuolaikinio konflikto veikėjai ir jų tikslai
Dabartinis konfliktas yra daug sudėtingesnis nei paprastas dviejų pusių susidūrimas. Izraelio pusėje turime demokratinę valstybę su viena galingiausių kariuomenių regione, remiamą Jungtinių Valstijų ir daugelio Vakarų šalių. Izraelio vyriausybė teigia, kad jos pagrindinis tikslas – užtikrinti šalies saugumą ir piliečių apsaugą nuo teroristinių išpuolių.
Palestinos pusėje situacija fragmentuota. Vakarų Krante dominuoja Palestinos valdžia, vadovaujama Fatah judėjimo, kuri oficialiai pripažįsta Izraelio egzistavimo teisę ir siekia derybų keliu įkurti nepriklausomą valstybę. Tuo tarpu Gazos Ruože valdo Hamas – islamistinė organizacija, kurią daugelis Vakarų šalių laiko teroristine. Hamas nepripažįsta Izraelio ir skelbia siekianti išlaisvinti visą Palestiną.
Šalia tiesioginių konflikto dalyvių, svarbų vaidmenį vaidina regioninės jėgos. Iranas remia Hamas ir Hezbollah Libane, tiekdamas ginklus ir finansavimą. Saudo Arabija ir Jungtiniai Arabų Emyratai pastaraisiais metais normalizavo santykius su Izraeliu, matydami jame sąjungininką prieš Iraną. Egiptas ir Jordanija turi taikos sutartis su Izraeliu, tačiau jų visuomenėse palestiniečių reikalas išlieka populiarus.
Gazos Ruožas: atvirasis kalėjimas ir smurto epicentras
Gazos Ruožas – tai 365 kvadratinių kilometrų teritorija, kurioje gyvena per du milijonus žmonių. Nuo 2007 metų, kai Hamas perėmė valdžią, Izraelis ir Egiptas įvedė griežtą blokadą, kontroliuojančią prekių ir žmonių judėjimą. Izraelis teigia, kad blokada būtina siekiant užkirsti kelią ginklų kontrabandai, tačiau humanitarinės organizacijos kritikuoja ją kaip kolektyvinę bausmę.
Gyvenimo sąlygos Gazoje yra katastrofiškos. Daugiau nei pusė gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos, nedarbo lygis viršija 50 procentus, o jaunimo tarpe siekia net 70 procentų. Elektros tiekimas ribojamas iki kelių valandų per dieną, vandens tiekimo sistema griūva, o medicininės paslaugos yra nepakankamos. Šios sąlygos kuria puikią dirvą radikalizmui ir desperacijai.
Periodiškai kylantys kariniai susidūrimai dar labiau pablogina situaciją. Izraelio kariuomenė atlieka oro smūgius atsakydama į raketų atakas iš Gazos, o Hamas tęsia raketų paleidimus į Izraelio miestus. Kiekvienas toks konflikto protrūkis sukelia civilių aukų abiejose pusėse, naikina infrastruktūrą ir gilina neapykantą.
Vakarų Krantas: lėta aneksija ir kasdienė okupacija
Vakarų Krante situacija skiriasi nuo Gazos, tačiau ne mažiau sudėtinga. Nuo 1967 metų karo Izraelis kontroliuoja šią teritoriją, kuri pagal tarptautinę teisę laikoma okupuota. Per šiuos dešimtmečius Izraelis pastatė daugiau nei 130 žydų gyvenvietių, kuriose gyvena apie 450 tūkstančių žmonių. Šios gyvenvietės laikomos neteisėtomis pagal tarptautinę teisę, nors Izraelis su tuo nesutinka.
Gyvenviečių plėtra fragmentuoja Vakarų Krantą, apsunkindama bet kokios gyvybingos palestiniečių valstybės sukūrimą. Palestiniečiai susiduria su judėjimo apribojimais per daugybę kontrolės punktų, specialiomis kelių sistemomis, kuriomis jie negali naudotis, ir nuolatiniu kariniu buvimu. Daugelis palestiniečių apibūdina šią situaciją kaip apartheid sistemą.
Smurtas Vakarų Krante taip pat auga. Žydų naujakuriai kartais atakuoja palestiniečių kaimus, o palestiniečiai vykdo peilių ir šaudymo atakas prieš izraeliečius. Izraelio kariuomenė reguliariai atlieka reidus palestiniečių miestuose, ieškodama įtariamų teroristų, o šie reidai dažnai baigiasi susidūrimais ir aukomis.
Tarptautinė bendruomenė: bejėgė ar nenorinti veikti?
Tarptautinė bendruomenė dešimtmečius bando tarpininkauti šiame konflikte, tačiau su minimaliu pasisekimu. Jungtinės Tautos priėmė dešimtis rezoliucijų, smerkiančių Izraelio veiksmus, tačiau jos dažniausiai lieka tik popieriuje. Jungtinės Valstijos, kaip pagrindinė Izraelio rėmėja, tradiciškai blokuoja griežtesnes priemones Saugumo Taryboje.
Europos Sąjunga oficialiai remia dviejų valstybių sprendimą – Izraelio ir Palestinos valstybių egzistavimą greta viena kitos. Tačiau praktiškai ES šalys nesutaria dėl konkrečių veiksmų. Kai kurios šalys, kaip Airija ar Ispanija, griežčiau kritikuoja Izraelį, o kitos, kaip Vokietija, išlaiko tvirtą paramą Izraeliui dėl istorinės atsakomybės už Holokaustą.
Arabų pasaulis taip pat pasikeitė. Jei anksčiau palestiniečių reikalas buvo vienijantis faktorius, tai dabar daugelis arabų valstybių prioritetu laiko savo ekonominius ir saugumo interesus. Abrahamo susitarimai, kuriuos 2020 metais pasirašė Izraelis su keliomis arabų šalimis, parodė, kad palestiniečių klausimas nebėra nepakeliama kliūtis normalizuojant santykius.
Žmoniškasis konflikto veidas: istorijos iš abiejų pusių
Už statistikos ir politinių pareiškimų slypi realūs žmonės, kenčiantys dėl šio konflikto. Izraelyje šeimos gyvena nuolatinėje baimėje dėl raketų atakų ir teroristinių išpuolių. Vaikai auga mokydamiesi atpažinti oro pavojaus sirenas ir bėgti į slėptuves. Daugelis izraeliečių prarado artimuosius teroro aktuose ir jaučia, kad pasaulis nesupranta jų saugumo poreikių.
Palestiniečių pusėje kančia ne mažesnė. Šeimos Gazoje gyvena nuolatiniame skurde ir baimėje dėl karinių operacijų. Vakarų Krante palestiniečiai kasdien susiduria su pažeminimu kontrolės punktuose, mato, kaip jų žemė konfiskuojama gyvenviečių statybai, ir neturi vilties dėl geresnės ateities. Daugelis palestiniečių pabėgėlių vis dar gyvena stovyklose, svajodami apie grįžimą į namus, kuriuos paliko jų seneliai.
Abiejose bendruomenėse yra žmonių, siekiančių taikos ir susitaikymo. Įvairios organizacijos jungia izraeliečius ir palestiniečius dialogui, bendriems projektams, netgi bendram gedėjimui dėl aukų. Tačiau šios iniciatyvos lieka marginalinės, kai politinė situacija ir smurtas nuolat kurstyja neapykantą ir baimę.
Ar įmanomas taikus sprendimas?
Dviejų valstybių sprendimas – Izraelio ir Palestinos valstybių egzistavimas greta viena kitos – ilgą laiką buvo laikomas vienintele realia galimybe užbaigti konfliktą. Tačiau šis sprendimas tampa vis mažiau įmanomas. Žydų gyvenvietės Vakarų Krante taip fragmentavo teritoriją, kad gyvybingos palestiniečių valstybės sukūrimas tampa vis sunkesnis. Be to, politinė valia abiejose pusėse silpnėja.
Izraelyje dešiniųjų vyriausybės prioritetu laiko saugumą ir gyvenviečių plėtrą, o ne derybas su palestiniečiais. Daugelis izraeliečių nebetiki, kad taika įmanoma, ypač po to, kai ankstesnės nuolaidos, kaip pasitraukimas iš Gazos, baigėsi ne taika, o raketų atakomis. Palestiniečių pusėje valdžia yra silpna ir fragmentuota, neturinti nei legitimumo, nei galios sudaryti susitarimą, kurį priimtų visa visuomenė.
Kai kurie ekspertai dabar kalba apie vienos valstybės sprendimą – vieną demokratinę valstybę, kurioje lygias teises turėtų tiek žydai, tiek arabai. Tačiau šis variantas kelia egzistencinį klausimą Izraeliui: ar jis gali išlikti ir žydų, ir demokratine valstybe, jei arabai taps demografine dauguma? Daugelis izraeliečių šį sprendimą laiko Izraelio, kaip žydų valstybės, pabaiga.
Trečias scenarijus – status quo tęsimas su periodiniais smurto protrūkiais. Deja, šis scenarijus šiuo metu atrodo labiausiai tikėtinas. Izraelis toliau kontroliuos teritorijas, palestiniečiai toliau gyvens be valstybės, o smurtas periodiškai įsiplieks, sukeldamas aukas ir kančią abiejose pusėse.
Ką tai reiškia pasauliui ir mums
Izraelio ir Palestinos konfliktas nėra tik tolimos žemės problema. Jis veikia energetikos rinkas, nes bet koks regiono destabilizavimas gali sutrikdyti naftos tiekimą. Konfliktas kurstyja ekstremizmą ir radikalizaciją tiek Artimuosiuose Rytuose, tiek musulmonų bendruomenėse visame pasaulyje. Jis taip pat veikia Vakarų šalių vidaus politiką, kur diskusijos apie Izraelį ir Palestiną dažnai tampa aštriai poliarizuotomis.
Lietuvai ir kitoms Europos šalims šis konfliktas kelia praktinių klausimų. Kaip reaguoti į smurtą? Kaip balansuoti Izraelio saugumo poreikius ir palestiniečių teises? Kaip užkirsti kelią antisemitizmui ir islamofobijai, kurie dažnai įsiplieskia konflikto metu? Šie klausimai nėra paprasti ir reikalauja subalansuoto, humanitariniu požiūriu grįsto požiūrio.
Svarbu suprasti, kad kritika Izraelio vyriausybės politikai nėra antisemitizmas, kaip ir rūpestis Izraelio saugumu nėra palestiniečių teisių ignoravimas. Šis konfliktas yra sudėtingas, su teisėtais rūpesčiais ir kančia abiejose pusėse. Paprastinti sprendimai ir vienašališkas požiūris tik gilina prarają ir trukdo ieškoti tikrų sprendimų.
Galiausiai, šis konfliktas primena mums, kad neišspręstos istorinės skriaudos ir nesutaikytos tapatybės gali kurti dešimtmečius trunkančias krizes. Tai pamoka apie tai, kaip svarbu ieškoti taikių sprendimų, gerbti žmogaus teises ir stengtis suprasti kitą pusę, net kai tai atrodo neįmanoma. Kol abiejose pusėse žmonės matys vienas kitame tik priešą, o ne žmogų su tokiomis pat baimėmis ir viltimis, tikra taika liks tik tolima svajonė. Ir nors mes, stebėdami iš toli, negalime išspręsti šio konflikto, galime bent stengtis jį suprasti visoje jo sudėtingumoje ir žmogiškumoje.