Karo pasekmės suaugusiesiems dažnai matuojamos ekonominiais nuostoliaisir politiniais pokyčiais, tačiau jauniausios kartos – vaikai – patiria tokius sukrėtimus, kurie formuoja visą jų gyvenimą. Kai aplinkui sproginėja bombos, griūva namai ir žūsta artimieji, vaikystė virsta išgyvenimo kova. Šiandien pasaulyje milijonai vaikų auga karo zonose, o jų patirtys dažnai lieka už tarptautinės bendruomenės dėmesio ribų.
Kai vaikystė virsta košmaru
Ukrainoje, Gazoje, Sirijoje, Jemene – šiuose ir daugelyje kitų regionų vaikai praranda ne tik namus, bet ir patį vaikystės pojūtį. Septynerių metų Olena iš Mariupolio prisimena, kaip slėpėsi rūsyje be vandens ir maisto dvi savaites. Dvylikametis Ahmadas iš Alepo pamiršo, kaip atrodo normali mokykla – jis mokėsi tik tarp griuvėsių ar pabėgėlių stovyklose. Šie vaikai neturi laiko žaisti ar svajoti – jie išmoko gyventi nuolatinėje baimėje.
Psichologai pastebi, kad vaikai karo zonose patiria tokį stresą, kuris suaugusiesiems būtų tiesiog nepakeliamas. Jų smegenyse formuojasi nuolatinio pavojaus reakcijos, kurios vėliau gali virsti chroniškomis psichikos sutrikimais. Kai kurie vaikai nutyla visiškai, kiti tampa agresyvūs, treti praranda gebėjimą jaustis saugūs net ir išvykę į saugias šalis.
Fiziniai ir psichologiniai pėdsakai
Karo randai ant vaikų kūnų – tai tik matoma problemos dalis. Netekti kojos ar rankos nuo minos, būti sužeistam šrapnelių – tokios traumos keičia gyvenimą amžiams. Tačiau psichologiniai pėdsakai dažnai būna dar gilesni ir sunkiau gydomi. Posttraminio streso sutrikimas (PTSS) tarp karo vaikų yra ne išimtis, o norma.
Vaikai, matę smurtą ar netekę tėvų, kenčia nuo košmarų, nerimo priepuolių, depresijos. Jie negali susikaupti mokykloje, turi problemų su santykiais, dažnai jaučiasi atskiri nuo bendraamžių, kurie nepatyrė panašių dalykų. Kai kurie specialistai teigia, kad vienos kartos vaikai, užaugę kare, gali perduoti savo traumas kitai kartai – per auklėjimo stilių, per nesugebėjimą sukurti saugios emocinės aplinkos savo vaikams.
Prarastas švietimas – prarastos galimybės
Karo metu mokyklos tampa taikiniais arba pabėgėlių prieglobsčiais. Milijonai vaikų nelanko mokyklos metus ar net visą savo vaikystę. Sirijos konflikto pradžioje šalyje beveik visi vaikai mokėsi, dabar daugiau nei pusė mokyklinio amžiaus vaikų neturi prieigos prie švietimo. Tai reiškia ne tik prarastus mokslo metus, bet ir prarastas galimybes visam gyvenimui.
Be išsilavinimo šie vaikai vėliau negali rasti darbų, išsivaduoti iš skurdo, prisidėti prie savo šalių atstatymo. Kai kurie tampa lengva grobiu ekstremistinėms grupuotėms ar nusikalstamoms organizacijoms, kurios siūlo bent kažkokį pragyvenimo šaltinį. Taip karo pasekmės dauginasi ir plinta į ateitį kaip užburtas ratas.
Pabėgėlių vaikų dilema
Tie vaikai, kuriems pavyksta pabėgti į saugesnes šalis, susiduria su kitokiais iššūkiais. Kalbos barjeras, kultūriniai skirtumai, diskriminacija, tėvų traumos ir finansiniai sunkumai – visa tai sukuria naują streso sluoksnį. Vokietijoje, Švedijoje ar Lietuvoje atvykę pabėgėlių vaikai dažnai jaučiasi tarp dviejų pasaulių – nei čia, nei ten.
Mokytojai pastebi, kad šie vaikai mokykloje gali būti labai tylūs arba, priešingai, demonstruoti elgesio problemas. Jie neretai atsilieka nuo bendraamžių, nes praleido mokslo metus, o kartais ir niekada neturėjo galimybės tinkamai mokytis. Integracijos procesai trunka metus, o psichologinė pagalba dažnai būna nepakankama ar nepasiekiama dėl kalbos barjero.
Vaikai kariai – tragedija tragedijoje
Vienas iš baisiausių karo poveikių vaikams – jų pavertimas kariais. Jungtinių Tautų duomenimis, dešimtys tūkstančių vaikų visame pasaulyje yra verbuojami į ginkluotas grupes. Kai kurie pagrobiami prievarta, kiti prisijungia ieškodami keršto už žuvusius artimuosius, dar kiti tiesiog neturi kitos išeities išgyventi.
Šie vaikai yra verčiami žudyti, būti liudininkais žiaurumų ar net patys juos vykdyti. Vėliau, net ir išlaisvinti, jie neša didžiulę kaltės ir gėdos naštą. Reintegracija į visuomenę jiems tampa beveik neįmanoma – bendruomenės jų bijo ar atmeta, o patys vaikai neturi įgūdžių normaliam gyvenimui. Psichologinė reabilitacija tokiais atvejais gali užtrukti visą gyvenimą.
Ką galima padaryti dabar
Tarptautinės organizacijos ir nevyriausybinės institucijos bando padėti karo vaikams, tačiau poreikiai viršija turimus išteklius. UNICEF, Raudonasis Kryžius, įvairios humanitarinės organizacijos teikia maistą, prieglobstį, medicininę pagalbą. Tačiau psichologinė parama dažnai lieka antraplanė, nors būtent ji yra kritiškai svarbi.
Specialistai rekomenduoja kelias pagrindines kryptis: pirma, užtikrinti saugią aplinką ir bazines gyvenimo sąlygas. Antra, kuo greičiau atkurti švietimo galimybes – net ir laikinose mokyklose, net ir supaprastintomis programomis. Trečia, teikti psichologinę pagalbą ne tik vaikams, bet ir jų tėvams ar globėjams. Ketvirta, kurti bendruomenines paramos sistemas, kur vaikai galėtų jaustis suprantami ir priimti.
Šalyse, priimančiose pabėgėlius, labai svarbu ruošti mokytojus ir socialinius darbuotojus darbui su traumuotais vaikais. Reikia specialių programų, kurios padėtų integruotis, išmokti kalbos, susidoroti su patirtomis traumomis. Kai kuriose šalyse tokios programos jau veikia ir duoda rezultatų – vaikai pradeda šypsotis, mokytis, svajoti apie ateitį.
Kada randai pradeda gyti
Nors karo padaryta žala vaikams yra milžiniška, specialistai pabrėžia, kad vaikai turi nepaprastą atsparumo ir atsigavimo gebėjimą. Su tinkama pagalba, meile ir palaikymu daugelis jų gali išgyventi traumas ir gyventi pilnavertį gyvenimą. Yra istorijų apie buvusius karo vaikus, kurie tapo gydytojais, mokytojais, taikdariais – žmonėmis, kurie savo patirtį pavertė jėga padėti kitiems.
Tačiau tam reikia laiko, išteklių ir visuomenės valios. Kiekvienas iš mūsų gali prisidėti – remiant humanitarines organizacijas, dalijantis informacija, reikalaujant iš politikų didesnės pagalbos karo nukentėjusiems regionams. Svarbiausia – nepriprasti prie žinių apie karus ir neužmiršti, kad už kiekvienos statistikos skaičiaus slypi konkretaus vaiko likimas, konkretus sulaužytas gyvenimas, kuris nusipelno pagalbos ir vilties.
Karo vaikai – tai ne tik šiandienos tragedija, bet ir rytdienos iššūkis visai žmonijai. Jei nepadėsime jiems dabar, jų neišgydytos traumos formuos ateinančias kartas, kurs naują smurtą ir konfliktus. Bet jei sugebėsime jiems ištiesti ranką, galime užauginti kartą, kuri žinos karo kainą ir darys viską, kad jis niekada nepasikartotų.