Ukrainos narystė NATO – tema, kuri pastaraisiais metais tapo viena karščiausių Europos saugumo dienotvarkės klausimų. Nuo 2022 metų vasario prasidėjusios plataus masto Rusijos agresijos, Kyjivas dar aktyviau siekia integracijos į Šiaurės Atlanto aljansą. Tačiau kelias į NATO nėra greitas ar paprastas – tai sudėtingas procesas, reikalaujantis konkrečių reformų, politinės valios ir tarptautinio pritarimo.
Kodėl Ukraina taip siekia NATO narystės
Ukrainos siekis tapti NATO nare nėra naujas reiškinys. Dar 2008 metais Bukarešto viršūnių susitikime buvo paskelbta, kad Ukraina ir Gruzija ateityje taps aljanso narėmis. Tačiau konkretus veiksmų planas tuomet nebuvo priimtas, o vidinis NATO susiskaldymas dėl šio klausimo buvo akivaizdus.
Dabar situacija kardinaliai pasikeitė. Rusijos agresija parodė, kad saugumo garantijos, kurios neturi realios gynybinės jėgos, yra nepakankamos. Budapešto memorandumas, pagal kurį Ukraina atsisakė branduolinio ginklo mainais į saugumo garantijas, pasirodė esąs tik popierius. NATO 5-asis straipsnis, kuris numato kolektyvinę gynybą, yra vienintelis mechanizmas, kuris galėtų realiai užtikrinti Ukrainos saugumą ateityje.
Ukrainiečiai mato NATO narystę ne kaip abstrakčią užsienio politikos kryptį, o kaip egzistencinį klausimą. Apklausos rodo, kad per 80 procentų Ukrainos gyventojų palaiko šalies narystę aljanse – tai vienas aukščiausių rodiklių tarp visų šalių kandidačių istorijoje.
Formalūs reikalavimai ir jų įgyvendinimas
NATO neturi griežto narystės kriterijų sąrašo kaip Europos Sąjunga, tačiau yra keletas esminių reikalavimų. Pirma, šalis turi būti demokratinė valstybė su veikiančia rinkos ekonomika. Antra, ji turi gerbti žmogaus teises ir mažumų teises. Trečia, kariuomenė turi būti demokratinės kontrolės objektas. Ketvirta, šalis turi gebėti prisidėti prie aljanso saugumo ir būti pajėgi integruotis į NATO struktūras.
Ukraina jau yra pasiekusi nemažą pažangą daugelyje šių sričių. Nuo 2014 metų šalis įgyvendino daugybę reformų – nuo teismų sistemos modernizavimo iki antikorupcinių institucijų kūrimo. Buvo priimti nauji įstatymai dėl nacionalinio saugumo, gynybos planavimo, žvalgybos tarnybų reformavimo.
Ypač daug dėmesio skiriama gynybos sektoriaus reformoms. Ukrainos ginkluotosios pajėgos per pastaruosius metus patyrė radikalią transformaciją. Jei 2014 metais tai buvo gana chaotiška struktūra su sovietiniais valdymo principais, tai dabar – tai modernizuota armija, kuri kovoja pagal NATO standartus ir sėkmingai taiko aljanso taktikas bei procedūras.
Narystės veiksmų planas ir jo alternatyvos
Tradiciškai šalys, siekiančios NATO narystės, gauna Narystės veiksmų planą (MAP). Tai programa, kuri padeda kandidatėms pasirengti narystei, nustatant konkrečius tikslus ir terminus. Tačiau Ukrainos atveju situacija ypatinga – šalis jau yra kare su Rusija, o tai kelia papildomų iššūkių.
Kai kurios NATO šalys, ypač Vokietija ir JAV, baiminasi, kad Ukrainos priėmimas į aljansą karo metu automatiškai įtrauktų visą NATO į konfliktą su Rusija. Tai paaiškina, kodėl Vilniaus viršūnių susitikime 2023 metais nebuvo priimtas sprendimas suteikti Ukrainai MAP, nors ir buvo nuspręsta, kad šalis gaus kvietimą tapti nare, kai bus įvykdytos sąlygos ir pasiektas narių sutarimas.
Dabar diskutuojama apie alternatyvius kelius. Vienas variantas – suteikti Ukrainai narystę su išlyga, kad 5-asis straipsnis pradės galioti tik po karo pabaigos ir tam tikrų sąlygų įvykdymo. Kitas – sukurti tarpinį statusą, panašų į Izraelio ir JAV santykius, su stipriomis saugumo garantijomis, bet be formalios narystės.
Korupcijos problema ir jos sprendimas
Viena didžiausių kliūčių Ukrainos kelyje į NATO išlieka korupcija. Nors per pastaruosius metus padaryta didelė pažanga, problema vis dar aktuali. NATO narės nori būti tikros, kad jų gynybos biudžetai ir karinė pagalba nebus švaistomos dėl korupcijos.
Ukraina ėmėsi konkrečių žingsnių kovoje su korupcija. Buvo įkurtos naujos antikorupcinės institucijos – Nacionalinis antikorupcijos biuras (NABU), Specializuota antikorupcijos prokuratūra (SAP), Aukščiausiasis antikorupcijos teismas. Šios institucijos jau pasiekė konkrečių rezultatų, nuteisiant aukšto rango pareigūnus.
Karo metu antikorupcinė veikla netgi sustiprėjo. Buvo atleisti keli aukšti gynybos sektoriaus pareigūnai dėl korupcijos įtarimų, o prezidentas Zelenskis viešai pabrėžė, kad korupcija yra nacionalinio saugumo grėsmė. Įdiegtos skaitmeninės valdymo platformos, tokios kaip „Diia”, padėjo sumažinti korupciją viešųjų paslaugų sektoriuje.
Karinio interoperabilumo klausimas
Viena sritis, kurioje Ukraina padarė didžiulę pažangą, yra karinis interoperabilumas su NATO. Paradoksalu, bet karas su Rusija pagreitino šį procesą. Ukrainos kariuomenė dabar naudoja NATO ginklus, taiko NATO taktikas, mokosi pagal NATO standartus ir kovoja kartu su NATO instruktoriais.
Ukrainos kariai jau daug metų dalyvauja NATO mokymuose ir pratybose. Šalis prisidėjo prie NATO operacijų Afganistane ir Irake. Ukrainos gynybos ministerija perėjo prie NATO planavimo sistemų, o karinė doktrina buvo perrašyta pagal aljanso principus.
Dabar Ukrainos ginkluotosios pajėgos faktiškai jau yra labiau suderinamos su NATO nei kai kurių formalių aljanso narių. Šalis naudoja NATO standartizuotus šaudmenis, ryšių sistemas, vadovavimo ir kontrolės procedūras. Ukrainos kariai gali sklandžiai dirbti kartu su bet kurios NATO šalies pajėgomis – tai buvo įrodyta praktikoje.
Politinė valia NATO šalyse
Ukrainos narystė NATO priklauso ne tik nuo pačios Ukrainos pastangų, bet ir nuo politinės valios aljanso narėse. Šiuo klausimu situacija yra sudėtinga ir nevienareikšmė.
Rytų Europos šalys – Lenkija, Baltijos valstybės, Čekija, Slovakija – yra tvirtos Ukrainos narystės šalininkės. Jos supranta grėsmę, kurią kelia Rusija, ir mato Ukrainos narystę kaip būdą sustiprinti visos Europos saugumą. Šios šalys argumentuoja, kad Ukraina jau įrodė savo vertę kaip saugumo teikėja, sustabdydama Rusijos agresiją.
Tačiau kai kurios Vakarų Europos šalys, ypač Vokietija ir Prancūzija, yra atsargesnės. Jos baiminasi eskalacijos su Rusija, nerimauja dėl aljanso išsiplėtimo pasekmių ir vis dar tikisi kažkokio dialogo su Maskva ateityje. Nors šios šalys palaiko Ukrainą kare, jos neskuba su narystės klausimu.
JAV pozicija yra ypač svarbi, nes be Vašingtono palaikymo Ukrainos narystė neįmanoma. Bideno administracija palaiko Ukrainos europietiškos integracijos siekį, tačiau vengia konkrečių įsipareigojimų dėl narystės laiko. Daug priklausys nuo 2024 metų prezidento rinkimų rezultatų – skirtingi kandidatai turi labai skirtingas pozicijas šiuo klausimu.
Teritorinio vientisumo dilema
Viena didžiausių problemų yra Ukrainos teritorinio vientisumo klausimas. NATO niekada nepriimdavo šalių, turinčių neišspręstų teritorinių konfliktų. Tačiau Ukrainos atvejis yra unikalus – tai ne vidinis konfliktas, o tiesioginė agresija iš kitos valstybės.
Rusija okupuoja apie 20 procentų Ukrainos teritorijos – Krymą ir dalį Donbaso bei pietinių regionų. Ar Ukraina gali tapti NATO nare su šiomis okupuotomis teritorijomis? Ar reikia pirma jas atsikovoti? Ar galima pripažinti realybę ir priimti Ukrainą į NATO su faktiškai kontroliuojamomis teritorijomis?
Yra istorinių precedentų. Vakarų Vokietija tapo NATO nare 1955 metais, nors Rytų Vokietija buvo atskira valstybė. Turkija tapo nare turėdama teritorinių ginčų su Graikija, kuri taip pat buvo NATO narė. Tai rodo, kad aljanso narystė su tam tikromis teritorinėmis problemomis yra įmanoma.
Diskutuojama apie įvairius sprendimus – nuo laikinos 5-ojo straipsnio taikymo tik kontroliuojamoms teritorijoms iki narystės atidėjimo iki visiško teritorinio vientisumo atkūrimo. Kiekvienas variantas turi savo privalumų ir trūkumų, o galutinis sprendimas priklausys nuo politinės valios ir praktinių saugumo svarstymų.
Ką Ukraina turi padaryti artimiausiu metu
Nepaisant visų iššūkių, yra konkrečių žingsnių, kuriuos Ukraina gali ir turi žengti artimiausiu metu, kad priartėtų prie NATO narystės.
Pirma, tęsti ir gilinti antikorupcines reformas. Tai reiškia ne tik institucijų kūrimą, bet ir realius teismo procesus, nuosprendžius, konfiskuotą turtą. NATO šalys nori matyti konkrečius rezultatus, ne tik žadamus pokyčius. Ypač svarbu užtikrinti, kad gynybos sektorius būtų skaidrus ir atskaitingas.
Antra, toliau modernizuoti ginkluotąsias pajėgas pagal NATO standartus. Tai apima ne tik ginkluotę ir taktikas, bet ir valdymo struktūras, logistiką, personalo politiką. Ukraina turi parodyti, kad gali būti ne tik paramos gavėja, bet ir vertinga aljanso narė, galinti prisidėti prie bendro saugumo.
Trečia, stiprinti demokratines institucijas ir teisinę valstybę. Net karo sąlygomis svarbu išlaikyti žiniasklaidos laisvę, teismų nepriklausomumą, parlamento kontrolę vykdomajai valdžiai. NATO yra demokratinių valstybių aljansas, ir šios vertybės negali būti paaukotos net sunkiausiomis aplinkybėmis.
Ketvirta, aktyviai dirbti su NATO šalių visuomene ir politikais. Ukraina turi paaiškinti savo poziciją, atsakyti į rūpesčius, rodyti pažangą. Diplomatija čia ne mažiau svarbi nei kariniai laimėjimai. Kiekviena NATO šalis turi ratifikuoti naujų narių priėmimą, todėl svarbu turėti palaikymą ne tik vyriausybių, bet ir parlamentų bei visuomenės lygmeniu.
Realistiniai scenarijai ir laiko perspektyva
Kalbant apie realius terminus, niekas negali pasakyti tikslios datos, kada Ukraina taps NATO nare. Tai priklauso nuo daugelio kintamųjų – karo eigos, politinės situacijos NATO šalyse, Rusijos būklės, pačios Ukrainos reformų tempo.
Optimistiškiausias scenarijus – Ukraina gauna kvietimą tapti nare iš karto po karo pabaigos, o narystė įsigalioja po trumpo pereinamojo laikotarpio. Tai galėtų įvykti, jei karas baigtųsi Ukrainos pergale ir Rusijos pralaimėjimu, o Vakaruose įsivyrautų konsensusas, kad Ukrainos narystė yra būtina ilgalaikiam Europos saugumui.
Realistiškesnis scenarijus – po karo pabaigos prasideda ilgas derybų ir reformų procesas, kuris trunka kelerius metus. Ukraina gauna tvirtus saugumo įsipareigojimus, bet ne formalią narystę, kol nebus įvykdyti visi kriterijai ir pasiektas visų NATO narių sutarimas. Tai galėtų užtrukti 5-10 metų.
Pesimistiškiausias scenarijus – karas baigiasi įšaldytu konfliktu, o Ukrainos narystė NATO tampa neapibrėžtai atidėta. Šalis lieka „pilkojoje zonoje” tarp Vakarų ir Rusijos, su tam tikromis saugumo garantijomis, bet be formalios narystės. Tai būtų blogiausia išeitis Ukrainai, nes nesuteiktų realaus saugumo.
Dabar atrodo, kad tikriausias yra kažkas tarp pirmojo ir antrojo scenarijų. NATO lyderiai vis dažniau kalba apie Ukrainos narystę ne kaip apie „ar”, bet kaip apie „kada”. Tai yra svarbus pokytis, rodantis, kad principinis sprendimas jau priimtas, lieka tik praktiniai klausimai.
Ukrainos kelias į NATO yra ilgas ir sudėtingas, bet ne neįmanomas. Šalis jau padarė didžiulę pažangą per pastaruosius metus, ypač karinėje srityje. Tačiau lieka daug darbų – nuo korupcijos įveikimo iki teritorinio vientisumo klausimo sprendimo. Svarbiausias dalykas – išlaikyti reformų tempą ir politinę valią, net sunkiausiomis karo sąlygomis. NATO narystė nėra tik užsienio politikos tikslas – tai investicija į Ukrainos ateitį, garantija, kad šalis niekada daugiau nepatirs tokios agresijos. Ir nors kelias dar ilgas, kryptis yra aiški, o tikslas – pasiekiamas.