Praėjusiais metais, likus savaitei iki Vėlinių, stovėjau prie tėvų kapo su grėbliu rankose ir verkiau iš pykčio. Darbas manęs negąsdino: prie fizinio darbo esu pripratusi, o kapus visada tvarkiau su meile. Skaudino tai, kad jau ketvirtus metus iš eilės viską dariau viena, nors turiu brolį ir seserį. Jie lapkričio pirmąją atvažiuodavo su gražiomis žvakėmis, pastovėdavo prie kapo, pagirdavo, kaip viskas sutvarkyta, ir išvažiuodavo, o man likdavo jausmas, kad tėvai kažkodėl tapo tik mano atsakomybe.
Šiemet nusprendžiau, kad taip nebebus. Spalio pradžioje parašiau broliui ir seseriai, kad prieš Vėlines kapus tvarkysime visi trys arba pasidalysime išlaidas. Taisyklė buvo paprasta: kas negali padėti darbu, prisideda pinigais, o kas negali nei taip, nei kitaip, pasako iš anksto ir kartu ieškome sprendimo. Man atrodė, kad nieko neteisingo neprašau. Sesuo įsižeidė, brolis pareiškė, kad skaičiuoju pinigus net prie tėvų kapo, ir šeimos susirašinėjimas virto ginču, kurio nesitikėjau.
Vakare vyras paklausė, ar nebūtų buvę paprasčiau dar kartą viską sutvarkyti pačiai ir nesipykti. Atsakiau, kad galbūt būtų. Bet supratau: jei vėl nutylėsiu, kitais metais ir vėl stovėsiu prie kapo viena, o viduje kauksis tas pats pyktis.
Kodėl ketverius metus viskuo rūpinausi viena?
Tėvai palaidoti nedidelio miestelio kapinėse, maždaug už dvidešimties kilometrų nuo mano namų. Brolis gyvena Kaune, sesuo – Vilniuje, o aš likau netoli gimtinės. Kai prieš šešerius metus mirė mama, visi trys sutarėme kapą prižiūrėti kartu. Iš pradžių taip ir buvo: pavasarį susitikdavome sodinti gėlių, vasarą kas nors palaistydavo, rudenį kartu sutvarkydavome aplinką. Po darbų išgerdavome kavos, prisimindavome tėvus ir aptardavome šeimos naujienas.
Viskas pamažu keitėsi, kai brolis pradėjo dirbti naujame darbe, o sesers šeimoje gimė antras vaikas. Vieną pavasarį abu negalėjo atvažiuoti, tad gėles pasodinau viena. Kitą kartą sesuo paprašė, kad prieš Motinos dieną nuvalyčiau paminklą, nes jie planuoja kelionę. Brolis žadėjo atvažiuoti vasarą, bet neatvažiavo. Niekas nenusprendė, kad nuo šiol už kapus atsakau tik aš. Tiesiog kaskart atsirasdavo priežastis, kodėl kiti negali, o aš galėdavau.
Ilgainiui pati ėmiau pirkti gėles, žemę, trąšas, žvakes ir valymo priemones. Pavasarį tekdavo nuvažiuoti bent kelis kartus, vasarą po karštesnių dienų reikėjo laistyti augalus, rudenį laukdavo lapai ir pasiruošimas Vėlinėms. Jei vėjas nuversdavo vazą ar po lietaus reikėdavo ką nors pataisyti, skambindavo man. Juk gyvenu arčiausiai.
Pernai pabandžiau susiskaičiuoti išlaidas. Vien gėlėms, žvakėms ir kitoms priežiūros priemonėms per metus išleidau apie 180 eurų, dar prisidėjo degalai ir laikas. Suma nėra milžiniška, bet slėgė mane ne pinigai. Skaudžiausia buvo tai, kad brolis ir sesuo net nepaklausdavo, ar man nereikia pagalbos.
Prieš praėjusias Vėlines brolis paskambino ir paprašė sutvarkyti kapą iki šeštadienio, nes sekmadienį atvažiuos su šeima. Pasakė tai taip, tarsi prašytų nupirkti pieno. Atsakiau, kad pasistengsiu, nors tą savaitę turėjau daug darbo ir pati blogai jaučiausi. Kai sekmadienį susitikome kapinėse, sesuo pagyrė gražiai pasodintas chrizantemas, o brolis pastebėjo, kad ant vieno paminklo krašto liko šiek tiek samanų.
Tada pirmą kartą rimtai supykau. Norėjau paklausti, kodėl jis pats tų samanų nenuvalė, tačiau prie tėvų kapo susilaikiau – nenorėjau barnių. Tik namie pasakiau vyrui, kad kitais metais viskas bus kitaip.
Ką brolis atsakė į pasiūlymą pasidalyti darbus?
Šį spalį atsisėdau ir surašiau, ką reikia padaryti prieš Vėlines: pašalinti nuvytusias vasarines gėles, išravėti žemę, nuvalyti paminklą, sugrėbti lapus, pasodinti rudeninių augalų ir pasirūpinti žvakėmis. Nieko ypatingo, bet vienam žmogui to užtenka nemažai laiko.
Pasiūliau broliui ir seseriai vieną spalio savaitgalį susitikti ir viską nuveikti kartu. Jei kuris nors negalėtų atvažiuoti, galėtų prisidėti prie išlaidų. Dar pasiūliau didesnius kapų priežiūros darbus nuo šiol aptarti iš anksto, o ne laikyti juos savaime suprantama mano pareiga.
Sesuo atrašė po kelių minučių ir paklausė, ar tikrai noriu iš jos pinigų už tai, kad prižiūriu mūsų pačių tėvų kapą. Paaiškinau, kad neprašau mokėti už savo darbą, o siūlau pasidalyti bendras išlaidas ir atsakomybę.
Tada į pokalbį įsitraukė brolis, ir jo atsakymas mane pribloškė. Jis parašė, kad tėvai dėl manęs apsiverstų kape, jei žinotų, jog pradėjau skaičiuoti, kiek kainuoja jų atminimas. Pridūrė, kad aš visada buvau arčiausiai tėvų, tad natūralu, jog ir dabar dažniau nuvažiuoju.
Tą žinutę perskaičiau gal penkis kartus. Labiausiai įskaudino ne kalbos apie pinigus, o užuomina, kad gyvenamoji vieta mane kažkodėl įpareigoja labiau mylėti tėvus. Juk visi trys buvome jų vaikai, visi gavome vienodai dėmesio, visi buvome auginami, visi galėjome sugrįžti į gimtuosius namus. Kodėl dabar didžioji dalis rūpesčių turi tekti vienam?
Atrašiau, kad tėvų atminimo pinigais nematuoju, bet nemanau, jog meilę mirusiems reikia įrodinėti savo laisvalaikiu ir santaupomis. Pasiūliau kitų metų pavasarį, vasarą ir rudenį darbus pasiskirstyti taip, kaip kam patogu, o jei kas gyvena toli, prisidėti kitaip.
Po šios žinutės brolis išėjo iš šeimos susirašinėjimo grupės. Sesuo parašė, kad jai reikia laiko pagalvoti.
Tą vakarą verkiau. Ne todėl, kad mano pasiūlymo nesuprastų, o todėl, kad pirmą kartą aiškiai pasakiusi, jog ir aš turiu ribas, staiga pasijutau kalta.
Koks mamos sakinys prisiminė prie kapo?
Po kelių dienų viena nuvažiavau į kapines. Norėjau pamatyti, kiek darbo iš tiesų laukia, ir trumpam pabūti ramybėje. Buvo vėjuotas spalio rytas, ant takelių gulėjo šlapi lapai, tarp paminklų vaikščiojo keli žmonės su kibirais ir šluotomis. Prie savo šeimos kapo sustojau ilgiau nei paprastai.
Prisiminiau, kaip vaikystėje mama mus visus tris mokė tvarkytis namuose. Kiekvienas turėjome savo pareigas: aš plaudavau indus, sesuo šluodavo grindis, o brolis nešdavo malkas ir išnešdavo šiukšles. Jei kuris bandydavo išsisukti, mama sakydavo, kad namuose gyvename visi, todėl ir rūpintis jais turime visi.
Net nusišypsojau. Pagalvojau, kad mama labiausiai supyktų ne dėl mano prašymo pasidalyti darbus, o dėl to, kad trys suaugę jos vaikai nesugeba ramiai susitarti.
Kai sėdėjau ant suoliuko, suskambo telefonas – skambino sesuo. Iš pradžių kalbėjomės apie vaikus, darbą ir kasdienius reikalus, paskui ji pati sugrįžo prie kapų temos. Prisipažino, kad mano žinutė ją įžeidė, nes pasirodė, jog kaltinu ją nesirūpinant tėvų atminimu.
Pasakiau, kad nieko nekaltinu, tik pavargau būti vieninteliu žmogumi, kuris viską organizuoja. Papasakojau, kiek kartų per metus važiuoju į kapines ir kiek išleidžiu pinigų. Sesuo nustebo. Ji net neįsivaizdavo, kad priežiūra reikalauja tiek nuolatinio dėmesio – manė, kad pavasarį pasodinu gėlių, rudenį jas pakeičiu ir tuo viskas baigiasi.
Pirmą kartą per daugelį metų ramiai pasikalbėjome apie tai, kas kiekvienai iš mūsų iš tikrųjų sunku. Sesuo pasakė, kad su mažais vaikais savaitgaliais dažnai sunku išvažiuoti, tačiau galėtų pasirūpinti visomis žvakėmis, rudeninėmis gėlėmis ir dalimi pavasario sodinukų. Pasiūlė ir vieną savaitgalį atvažiuoti kartu su vyru bei vaikais.
Po pokalbio pasijutau gerokai lengviau. Supratau, kad kartais žmonės nesuvokia kito krūvio ne todėl, kad jiems nerūpi, o todėl, kad apie jį niekada rimtai nekalbėta.
Kaip pavyko susitarti su broliu?
Su broliu susitaikyti buvo sunkiau. Beveik dvi savaites jis man neskambino. Kai pati paskambinau, pirmas jo klausimas buvo, ar jau baigiau skaičiuoti centus. Norėjau padėti ragelį, bet susivaldžiau.
Paklausiau, ar jis tikrai mano, kad sąžininga visus darbus palikti vienam žmogui. Brolis atsakė, kad gyvendamas Kaune negali kiekvieną savaitgalį važiuoti į kapines. Pasakiau, jog niekas to iš jo nereikalauja – man pakaktų, jei bent kelis kartus per metus jis pats pasiūlytų pagalbą ar pasirūpintų konkrečiu darbu.
Kalbėjomės ilgai. Galiausiai brolis prisipažino, kad kapinėse jam apskritai sunku būti. Po mamos laidotuvių vis dar jaučia didelį liūdesį, todėl atvažiuoja tik per svarbiausias šventes. Anksčiau apie tai niekada nebuvau pagalvojusi. Aš kapinėse mačiau vietą, kur galiu ramiai prisiminti tėvus, o jam kiekvienas apsilankymas primindavo laidotuves.
Tai nepanaikino būtinybės dalytis atsakomybe, bet padėjo suprasti, kodėl jis taip ilgai vengė šios temos.
Galiausiai susitarėme dėl trijų dalykų:
- kiekvienų metų pradžioje aptarsime svarbiausius kapų priežiūros darbus ir pasidalysime, kas už ką atsakingas;
- didesnes išlaidas derinsime iš anksto, kad nė vienam netektų vienam mokėti už viską;
- jei kuris nors negalės atlikti sutarto darbo, apie tai praneš laiku, o ne paskutinę dieną.
Sesuo sutiko pasirūpinti gėlėmis ir žvakėmis. Brolis pažadėjo prisidėti prie didesnių darbų ir išlaidų. Aš ir toliau galėsiu dažniau užsukti į kapines, nes gyvenu arčiausiai, tačiau nebeturėsiu viena organizuoti visos priežiūros.
Dar vienas smulkus susitarimas: prieš Vėlines nepirksime daugybės žvakių ir dekoracijų vien todėl, kad taip daro kiti. Tėvams nereikia dešimties žibintų ir brangių puokščių. Užteks tvarkingo kapo, kelių žvakių ir mūsų pačių noro juos prisiminti.
Ar naujoji tvarka veikia?
Praėjusį savaitgalį sesuo su šeima atvažiavo padėti. Kartu sugrėbėme lapus, pašalinome nuvytusias gėles ir nuvalėme paminklą. Vaikai rinko nukritusias šakeles, o mes kalbėjomės apie mamą: prisiminėme, kaip ji kepdavo bulvinius blynus, kaip pykdavo palikus neplautus puodelius ir kaip kiekvieną rudenį priversdavo visus kartu tvarkyti kiemą.
Brolis tą savaitgalį neatvažiavo, bet paskambino ir paklausė, ar dar reikia kuo nors pasirūpinti. Sutarėme, kad jis atveš trūkstamų priemonių ir padės sutvarkyti kapavietės kraštus. Man tai buvo svarbiau už bet kokią pinigų sumą. Pirmą kartą po daugelio metų pajutau, kad nebesu vienintelė atsakinga.
Nežinau, ar naujasis susitarimas veiks visada. Gal kitą pavasarį vėl kažkas negalės atvažiuoti, gal vėl teks priminti apie sutartus darbus. Bet dabar bent turime taisyklę, apie kurią žinome visi, o svarbiausia – nebeslepiame nepasitenkinimo, kol jis virsta pykčiu.
Anksčiau maniau, kad geras vaikas turi tyliai prižiūrėti tėvų kapus ir niekada nesiskųsti. Dabar suprantu, kad toks požiūris gali tik didinti nuoskaudas tarp gyvųjų. Tėvai mus augino ne tam, kad po jų mirties pradėtume pykti dėl grėblio, žvakių ar kelių dešimčių eurų.
Per šias Vėlines planuojame visi trys susitikti prie kapo. Nežinau, ar brolis ir sesuo visiškai suprato, kodėl man buvo taip svarbu pakeisti senąją tvarką. Tikiuosi, kad šį kartą galėsime ramiai pastovėti, uždegti žvakę ir prisiminti tėvus, o ne mintyse skaičiuoti, kas padarė daugiau.
Jei mama galėtų mums ką nors pasakyti, manau, ji neprašytų brangiausių gėlių ar didžiausių žvakių. Greičiausiai tik primintų tai, ką kartodavo vaikystėje: esame viena šeima, todėl turime išmokti padėti vienas kitam.
Ką daryti, kai dėl artimųjų kapų šeimoje nuolat kyla ginčų?
Artėjant Vėlinėms daugelyje šeimų iškyla panašių nesutarimų. Vieni giminaičiai gyvena arčiau kapinių, kiti toliau, vieni turi daugiau laiko, kiti gali prisidėti finansiškai. Jei kapų priežiūra ilgai lieka vieno žmogaus rūpesčiu, gali kauptis nuovargis ir nuoskaudos.
Pirmiausia verta atvirai pasikalbėti, kiek darbo iš tikrųjų reikalauja kapų priežiūra. Tai ne vienkartinis apsilankymas prieš Vėlines: priklausomai nuo kapavietės įrengimo, gali tekti ravėti, laistyti augalus, valyti paminklą, šalinti lapus ir prižiūrėti aplinką kitais metų laikais. Naudinga iš anksto susitarti, kurie darbai būtini, o be kurių galima apsieiti.
Jei keli suaugę vaikai ar kiti artimieji nori kapaviete rūpintis kartu, galima rinktis paprastą darbų pasidalijimą. Vienas atsako už pavasarinį tvarkymą, kitas – už pasiruošimą Vėlinėms, trečias perka reikalingus daiktus arba prisideda sutartomis išlaidomis. Visko dalyti idealiai po lygiai nebūtina, nes žmonių galimybės skiriasi. Svarbu, kad visi sutiktų su pasirinkta tvarka ir vieno žmogaus pagalba nebūtų laikoma savaime suprantama.
Taip pat verta susitarti dėl išlaidų. Jei planuojama pirkti naują paminklo detalę, keisti augalus ar samdyti kapų priežiūros specialistus, geriau iš anksto aptarti biudžetą. Taip išvengiama situacijos, kai vienas giminaitis savarankiškai užsako brangius darbus, o paskui reikalauja, kad kiti už juos sumokėtų.
Negalima pamiršti ir emocinės pusės. Vieniems apsilankymai kapinėse suteikia ramybės, kitiems kelia stiprų liūdesį. Jei žmogui sunku lankytis kapinėse, tai savaime nereiškia, kad jis mažiau mylėjo mirusįjį. Tokiu atveju galima ieškoti kitokių būdų prisidėti prie kapavietės priežiūros.
Svarbiausia – nepaversti kapų tvarkymo meilės ar pagarbos varžybomis. Tvarkingas kapas yra gražus atminimo ženklas, tačiau artimųjų santykiai neturėtų nukentėti dėl to, kas nupirko daugiau žvakių, atvežė brangesnių gėlių ar daugiau valandų išstovėjo su grėblių rankose.
Vėlinės pirmiausia skirtos prisiminti išėjusius žmones. Ir galbūt geriausias būdas pagerbti jų atminimą yra ne tik prižiūrėti kapavietę, bet ir išsaugoti pagarbą tiems šeimos nariams, kurie vis dar yra šalia.
