Baisi diena, kurią Kramtorsko gyventojai prisimins visam laikui
2022 metų balandžio 8 diena tapo viena juodžiausių Kramtorsko miesto istorijoje. Tą penktadienį, kai tūkstančiai žmonių bandė evakuotis iš vis labiau pavojingesnės Donecko srities, geležinkelio stotį sukrėtė raketos smūgis. Tai nebuvo atsitiktinis pataikimas – tai buvo tikslingas išpuolis prieš civilius gyventojus, kurie desperatiškai stengėsi išgelbėti savo ir savo artimųjų gyvybes.
Kramtorsko geležinkelio stotis tą dieną buvo perpildyta žmonių. Šeimos su vaikais, pagyvenę žmonės, neįgalieji – visi jie laukė traukinių, kurie turėjo juos išvežti į saugesnes Ukrainos vietas. Ant perono ir laukiamajame buvo išsidėstę kelių tūkstančių žmonių, daugelis jų su lagaminais ir krepšiais, pripildytais paskutinių daiktų, kuriuos spėjo pasiimti iš namų.
Apie 10 valandą 30 minučių ryto dangų perplėšė raketos švilpesys. Akimirka vėliau – galingas sprogimas. Tochka-U tipo balistinė raketa pataikė tiesiai į stoties teritoriją, kur susirinko žmonės. Sprogimas buvo toks stiprus, kad jo atgarsiai sklido per visą miestą.
Chaosas ir siaubas po sprogimo
Pirmosios sekundės po smūgio buvo pilnos chaoso ir neaprėpiamo siaubo. Dulkių debesis dengė viską, o ore tvyrojo dūmai ir degėsių kvapas. Žmonės, kurie liko gyvi, bandė suprasti, kas nutiko, ieškojo savo artimųjų, šaukė pagalbos. Visur gulėjo sužeistieji, daugelis jų – sunkiai.
Greitosios pagalbos ekipažai ir savanoriai nedelsdami puolė į įvykio vietą, nors pavojus tęsėsi – niekas negalėjo garantuoti, kad nebus antrojo smūgio. Tokia taktika buvo naudojama ne kartą – pirmasis smūgis, o po to, kai susirenkantys gelbėtojai, dar vienas. Tačiau medikai ir savanoriai rizikavo savo gyvybėmis, kad išgelbėtų kiek įmanoma daugiau žmonių.
Vaizdai iš įvykio vietos buvo tiesiog košmariški. Ant asfalto gulėjo lagaminai, vaikiški žaislai, dokumentai – visa tai, ką žmonės planavo pasiimti į naują gyvenimą. Dabar šie daiktai buvo išmėtyti tarp griuvėsių ir kraujo. Ant žemės buvo matyti vaikiškas vežimėlis, apversta neįgaliųjų kėdė – tylūs liudininkai tragedijos, kuri palietė pačius pažeidžiamiausius visuomenės narius.
Aukų skaičius ir tarptautinis atgarsas
Oficialūs duomenys apie žuvusiųjų skaičių skyrėsi priklausomai nuo šaltinio ir laiko. Pirmomis valandomis buvo pranešta apie dešimtis aukų, tačiau skaičius augo, kai gelbėtojai ištraukė daugiau kūnų iš griuvėsių. Pagal Ukrainos valdžios duomenis, per šį išpuolį žuvo mažiausiai 57 žmonės, o daugiau nei 100 buvo sužeisti, kai kurie iš jų – labai sunkiai.
Tarp žuvusiųjų buvo vaikai. Tai yra faktas, kurį sunku suvokti ir priimti. Vaikai, kurie turėjo visą gyvenimą prieš akis, kurie tiesiog norėjo patekti į saugią vietą su savo tėvais. Kai kurios šeimos neteko kelių narių vienu metu – tokios tragedijos mastą sunku net įsivaizduoti.
Tarptautinė bendruomenė griežtai pasmerkė šį išpuolį. Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Antonio Guterrešas pavadino jį nepriimtinu civilių taikymu. Europos Sąjunga, NATO šalys, žmogaus teisių organizacijos – visi vieningai pasmerkė šį akivaizdų karo nusikaltimą. Tačiau pasmerkimai, deja, negrąžina gyvybių ir neišgydo traumų.
Kas buvo atsakingas už šį išpuolį
Nuo pat pirmųjų minučių kilo klausimas – kas surengė šį išpuolį? Ukrainos valdžia nedvejodama nurodė į Rusijos pajėgas, kurios tuo metu aktyviai bombardavo Donecko sritį. Raketos tipas – Tochka-U – buvo identifikuotas pagal likučius, rastus įvykio vietoje. Šis sovietinių laikų balistinis ginklas yra tikslus ir gali nešti didelę sprogmenų krovinį.
Ypač šokiruojantis detalė buvo užrašas ant raketos likučių. Rusų kalba buvo parašyta frazė „už vaikus” – ciniškas bandymas pateisinti civilių žudynes tariamu atpildu. Šis užrašas sukėlė pasipiktinimo bangą visame pasaulyje, nes jis ne tik patvirtino tyčinį civilių taikymą, bet ir parodė tam tikrą sadistinį požiūrį į žudynes.
Rusijos pusė, kaip įprasta, neigė savo dalyvavimą. Buvo skleidžiamos įvairios versijos – nuo to, kad tai buvo Ukrainos pačios raketa, iki to, kad visa situacija buvo inscenizuota. Tačiau nepriklausomi ekspertai, tarptautiniai žurnalistai ir tyrėjai vėliau patvirtino, kad smūgis tikrai buvo surengtas Rusijos pajėgų ir buvo tikslingas išpuolis prieš civilius.
Kaip tokios tragedijos veikia visuomenę
Kramtorsko stoties tragedija paliko gilų randą ne tik nukentėjusiųjų šeimoms, bet ir visai Ukrainos visuomenei. Tokio masto civilių žudynės sukelia ne tik liūdesį ir pyktį, bet ir gilų baimės jausmą. Jei net evakuacijos punktai nėra saugūs, kur tada galima jaustis apsaugotam?
Po šio įvykio daugelis žmonių Donecko srityje atsidūrė baisios dilemos akivaizdoje. Likti namuose, kur kasdienis pavojus tik didėja, ar bandyti evakuotis, žinant, kad net evakuacijos kelias gali būti mirtinas? Kai kurie žmonės, ypač pagyvenę, nusprendė likti savo namuose, nepaisant pavojaus, nes baimė dėl kelionės tapo didesnė nei baimė dėl pasilikimo.
Psichologinė trauma po tokių įvykių yra milžiniška. Tie, kurie buvo stotyje ir išgyveno, dabar kenčia nuo posttraminio streso sutrikimo. Jie prisimena sprogimo garsą, žmonių riksmus, chaosą. Daugelis jų negali normaliai miegoti, patiria panikos atakas, negali girdėti garsių garsų. Tai yra trauma, kuri gali lydėti žmogų visą gyvenimą.
Karo nusikaltimai ir tarptautinė teisė
Kramtorsko stoties išpuolis yra klasikinis karo nusikaltimo pavyzdys pagal tarptautinę teisę. Ženevos konvencijos aiškiai draudžia tikslingus išpuolius prieš civilius ir civilinius objektus. Geležinkelio stotis, naudojama evakuacijai, neabejotinai yra civilinis objektas, o joje buvę žmonės – civiliai, kurie turėjo būti apsaugoti.
Tarptautinis baudžiamasis teismas (TBT) pradėjo tyrimą dėl galimų karo nusikaltimų Ukrainoje, ir Kramtorsko tragedija yra vienas iš tiriamų įvykių. Renkamos įkalčiai, apklausos liudininkai, analizuojami raketos likučiai. Tikslas – nustatyti atsakingus asmenis ir juos patraukti baudžiamojon atsakomybėn.
Tačiau tarptautinė teisė ir teisingumo vykdymas yra sudėtingas ir ilgas procesas. Karo nusikaltimų bylos gali užtrukti metus ar net dešimtmečius. Be to, kol kaltininkai yra savo šalyje, kuri nenori bendradarbiauti su tarptautiniais teismais, juos patraukti atsakomybėn yra beveik neįmanoma. Tačiau tai nereiškia, kad reikia atsisakyti teisingumo siekio – istorija rodo, kad anksčiau ar vėliau kaltininkai dažniausiai sulaukia atpildo.
Panašūs atvejai ir modelis
Deja, Kramtorsko tragedija nėra izoliuotas atvejis. Per karą Ukrainoje buvo daugybė panašių išpuolių prieš civilius ir civilinius objektus. Mariupolio dramos teatras, kuriame slėpėsi šimtai civilių ir ant žemės buvo didelėmis raidėmis parašyta „VAIKAI”. Buča, kur buvo rastos dešimtys civilių kūnų gatvėse. Vinnytsia, kur raketa pataikė į miesto centrą, žudydama dešimtis žmonių.
Šie atvejai rodo tam tikrą modelį – sisteminį civilių taikymą kaip karo taktiką. Tai nėra atsitiktiniai pataikmai ar „šalutinė žala”, kaip kartais bandoma pateisinti. Tai yra tyčiniai veiksmai, skirti kelti baimę, demoralizuoti visuomenę, priversti žmones pasiduoti.
Istorijoje matėme panašius modelius kituose konfliktuose. Čečėnijoje, Sirijoje – ten, kur buvo naudojama panaši taktika. Civilių taikymas, evakuacijos koridorių bombardavimas, humanitarinių konvojų atakavimas – visa tai yra karo nusikaltimų arsenalo dalis, kurią kai kurios kariuomenės naudoja sąmoningai.
Ką galime daryti ir kodėl atmintis svarbi
Praėjus laikui po tokių tragedijų, kyla pavojus, kad jos bus užmirštos arba praras reikšmę tarptautinėje darbotvarkėje. Tačiau būtent atmintis ir nuolatinis dėmesys yra svarbūs, kad užtikrintume teisingumą ir užkirstume kelią panašiems nusikaltimams ateityje.
Kiekvienas iš mūsų gali prisidėti prie to, kad Kramtorsko aukos nebūtų užmirštos. Tai gali būti informacijos sklaida, parama humanitarinėms organizacijoms, kurios padeda nukentėjusiesiems, spaudimas politikams, kad jie ir toliau reikalautų teisingumo. Svarbu kalbėti apie šiuos įvykius, dalintis informacija, neleisti, kad propaganda ir dezinformacija iškreiptų faktus.
Dokumentavimas yra kritiškai svarbus. Kiekvienas liudijimas, kiekviena nuotrauka, kiekvienas vaizdo įrašas iš įvykio vietos yra svarbi įkalčių dalis būsimoms teismo byloms. Žurnalistai, žmogaus teisių aktyvistai, paprasti piliečiai – visi jie atlieka svarbų darbą, užfiksuodami karo nusikaltimus.
Svarbu taip pat suprasti, kad parama Ukrainai – tai ne tik karinė ar finansinė pagalba. Tai ir psichologinė parama nukentėjusiesiems, ir humanitarinė pagalba, ir pabėgėlių priėmimas. Kiekvienas solidarumo gestas, kiekviena pagalbos forma yra svarbi ir reikalinga.
Kramtorsko stoties tragedija primena mums, kad karas nėra abstrakti sąvoka ar statistika. Tai yra konkretūs žmonės, konkretūs gyvenimai, kurie buvo nutraukti ar amžiams pakeisti. Tai yra vaikai, kurie niekada neužaugs, tėvai, kurie niekada nebepamatys savo vaikų, šeimos, kurios buvo sunaikintos vienu akimirksniu. Ir kol mes prisimename šias aukas, kol mes reikalaujame teisingumo, kol mes nesiliaujame kalbėti apie šiuos nusikaltimus – tol yra viltis, kad istorija nepasikartos ir kad kaltininkai atsakys už savo veiksmus.