Rugpjūčio pradžioje pasaulis stebėjo netikėtą karinių veiksmų posūkį – Ukrainos pajėgos pradėjo masinę operaciją Kursko srityje, giliai Rusijos teritorijoje. Šis žingsnis tapo vienu drąsiausių ir netikėčiausių manevru nuo viso karo pradžios. Niekas nesitikėjo, kad šalis, kuri mėnesius gynėsi nuo agresoriaus, staiga perkelš kovos veiksmus į priešo žemę tokiu mastu.
Operacija, kuri privertė persigalvoti
Kursko operacija prasidėjo rugpjūčio 6 dieną, kai Ukrainos pajėgos perėjo sieną ties Sudža miesteliu. Per kelias dienas buvo užimta daugiau nei tūkstantis kvadratinių kilometrų Rusijos teritorijos – tai didesnė zona, nei kai kurios Europos sostinės. Rusijos vadovybė akivaizdžiai buvo užklupti nepasiruošusi: pasienio apsauga pasirodė esanti simbolinė, o reguliariųjų pajėgų atsakas – chaotiškas ir nekoordinuotas.
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis operaciją pavadino „spraustuko kūrimu” – bandymu priversti Rusiją permąstyti savo karinę strategiją ir nukreipti pajėgas nuo Donbaso fronto. Tačiau tai buvo ne tik karinė, bet ir psichologinė operacija. Pirmą kartą nuo Antrojo pasaulinio karo užsienio kariuomenė kontroliavo Rusijos teritoriją tokiu mastu.
Kaip jiems pavyko išlaikyti paslapti
Vienas stulbinamiausių šios operacijos aspektų – absoliutus slaptumas. Vakarų žvalgybos tarnybos vėliau prisipažino, kad nežinojo apie planuojamą puolimą. Net kai kurie Ukrainos kariai sužinojo apie tikslus tikslus tik kelias valandas prieš operacijos pradžią. Kaip pavyko išlaikyti tokią paslapti šiuolaikiniame pasaulyje, kur satelitai stebi kiekvieną judesį?
Atsakymas slypi kelių faktorių derinime. Pirma, Ukraina sugebėjo suklaidinti priešą vykdydama demonstracinius veiksmus kituose fronto ruožuose. Antra, pajėgų sutelkimas vyko palaipsniui, nedidelėmis grupėmis, kurios neatrodė kaip grėsmė. Trečia, buvo griežtai kontroliuojama komunikacija – net vidiniuose kanaluose nekalbėta apie tikruosius planus.
Rusijos kariuomenė paprasčiausiai neįsivaizdavo, kad Ukraina gali rizikuoti tokia operacija. Maskva buvo įsitikinusi, kad Kyjivas sutelks visas pajėgas Donbaso gynybai, o ne puolimui. Ši strateginė klaida kainavo brangiai.
Kas nutiko Kursko srityje
Per pirmąsias operacijos savaites Ukrainos pajėgos užėmė dešimtis gyvenviečių, įskaitant strategiškai svarbų Sudžos miestą. Rusijos pasienio kontrolės punktai buvo sunaikinti ar apleisti, o vietos gyventojai stebėjo, kaip pro jų namus važiuoja Ukrainos tankai ir šarvuočiai. Daugelis rusų evakavosi, tačiau kai kurie liko – vėliau jie pasakojo apie santykinai civilizuotą ukrainiečių elgesį, ypač palyginus su tuo, ką Rusijos kariuomenė darė okupuotose Ukrainos teritorijose.
Operacija atskleidė rimtas Rusijos gynybos problemas. Pasirodė, kad pasienio regionai buvo apsaugoti minimaliai – dauguma profesionalių karių buvo permesti į Ukrainą. Liko tik šauktiniai ir saugumo pajėgos, kurios nesugebėjo priešintis organizuotam puolimui. Rusijos karinė vadovybė skubiai pradėjo perkelti dalinius iš Ukrainos, bet tai užtruko savaites.
Strateginis lošimas ir jo pasekmės
Ukrainos vadovybė siekė kelių tikslų vienu metu. Pirma, sukurti derybinę poziciją – užimta Rusijos teritorija galėtų būti keičiama į okupuotas Ukrainos žemes. Antra, priversti Rusiją išskaidyti savo pajėgas ir sumažinti spaudimą Donbase. Trečia, parodyti Vakarams, kad Ukraina vis dar gali vykdyti ofenzyvines operacijas ir yra verta tolesnės paramos.
Ar tai pavyko? Iš dalies. Rusija tikrai buvo priversta perkelti dalinius iš kitų fronto ruožų, nors ne tokiu mastu, kaip tikėjosi Kyjivas. Donbase Rusijos puolimas nė kiek nesulėtėjo – priešingai, kai kuriose vietose net intensyvėjo. Tačiau psichologinis efektas buvo milžiniškas: Rusijos visuomenė pirmą kartą realiai pajuto karą savo teritorijoje.
Vakarų reakcija buvo dviprasmiška. Viena vertus, daugelis pripažino ukrainiečių drąsą ir profesionalumą. Kita vertus, kai kurie partneriai nerimauja dėl galimo konflikto eskalavimo. JAV ir kiti NATO nariai aiškiai pasakė, kad jų ginklai negali būti naudojami smūgiams giliai Rusijos teritorijoje, nors Kursko operacija formaliai nepažeidė šių apribojimų.
Rusijos atsakas ir jo problemos
Kremlius iš pradžių bandė minimizuoti situaciją, vadindamas tai „provokacija” ir „teroristu išpuoliu”. Tačiau kai tapo aišku, kad ukrainiečiai įsitvirtino rimtam laikotarpiui, retorика pasikeitė. Vladimiras Putinas pažadėjo „verčią atsaką” ir apkaltino Vakarus organizavimu šios operacijos.
Rusijos kariuomenės atsakas buvo chaotiškas. Pirmomis dienomis į regioną buvo skubiai permetami daliniai iš įvairių fronto ruožų, bet jie veikė nekoordinuotai. Kai kurie daliniai patyrė sunkių nuostolių bandydami kontratakas be tinkamo parengimo. Rusijos oro pajėgos intensyviai bombardavo užimtą teritoriją, tačiau tai labiau kenkė vietos infrastruktūrai nei Ukrainos pajėgoms.
Ypač skaudu Kremliui buvo tai, kad operacija atskleidė sisteminius Rusijos kariuomenės trūkumus. Pasienio apsauga pasirodė esanti neveiksni, komunikacija tarp įvairių kariuomenės šakų – prasta, o sprendimų priėmimas – lėtas. Tai davė papildomo kuro Rusijos karo tinklaraštininkams ir kritikams, kurie vis garsiau kelia klausimus apie karinės vadovybės kompetenciją.
Humanitarinis aspektas ir civiliai
Kursko operacija sukėlė humanitarinę krizę abiejose pusėse. Dešimtys tūkstančių Rusijos civilių buvo evakuoti iš pavojingų zonų, daugelis prarado namus ir turtą. Ukrainos pusėje situacija dar sudėtingesnė – Rusija atsakė intensyvindama smūgius Sumų ir kitoms pasienio sritims, kurios ir taip kentėjo nuo nuolatinių apšaudymų.
Tarptautinės organizacijos išreiškė susirūpinimą dėl civilių apsaugos. Nors Ukrainos pajėgos deklaravo laikantis tarptautinės humanitarinės teisės, nepriklausomi stebėtojai neturėjo galimybės patikrinti situacijos vietoje. Rusijos propaganda aktyviai skleidė nepatvirtintus pranešimus apie ukrainiečių nusikaltimus, tačiau dauguma jų pasirodė esą dezinformacija.
Įdomu tai, kad kai kurie Kursko srities gyventojai vėliau pasakojo apie santykinai normalų Ukrainos karių elgesį. Buvo pranešimų, kad ukrainiečiai teikė medicininę pagalbą civilams, dalinosi maistu ir net padėjo evakuotis tiems, kas norėjo išvykti. Tai ryškiai kontrastavo su Rusijos kariuomenės elgesiu okupuotose Ukrainos teritorijose, kur dokumentuoti masiniai nusikaltimai civilams.
Technologiniai ir taktikiniai aspektai
Kursko operacija parodė, kaip šiuolaikinis karas jungia tradicines ir naujas technologijas. Ukrainos pajėgos aktyviai naudojo dronus žvalgybai ir smūgiams, elektroninį karą Rusijos komunikacijų trikdymui, o tiksliosios amunicijos pagalba naikino tiltus ir kitus strateginius objektus.
Ypač efektyvus buvo HIMARS ir kitų tolimojo nuotolio sistemų panaudojimas. Ukrainiečiai sugebėjo sutrikdyti Rusijos tiekimo linijas ir apsunkinti priešo pastiprinimų atvykimą. Tai leido palyginti nedidelėmis pajėgomis kontroliuoti didelę teritoriją ir atremti kontratakas.
Taktiškai operacija priminė klasikinį „blitzkrieg” – greitą, netikėtą puolimą su aiškiu tikslu. Ukrainos pajėgos vengė ilgalaikių mūšių už miestus, vietoj to apeisdamos stipriai įtvirtintas pozicijas ir veržiantis į gilumą. Tai leido išlaikyti iniciatyvą ir versti priešą reaguoti, o ne veikti pagal savo planą.
Kas toliau: scenarijų analizė
Kursko operacija iš esmės pakeitė karo dinamiką, bet jos ilgalaikės pasekmės lieka neaiškios. Ukraina dabar kontroliuoja dalį Rusijos teritorijos, bet tai kelia klausimą – ką su ja daryti toliau? Išlaikyti užimtą teritoriją reikalauja resursų, kurie galėtų būti naudojami kitur. Tačiau atsitraukimas be jokių nuolaidų iš Rusijos pusės atrodytų kaip strateginė nesėkmė.
Vienas galimas scenarijus – naudoti užimtą teritoriją kaip derybinę kortą. Jei kada nors prasidės rimtos taikos derybos, Ukraina galėtų siūlyti grąžinti Kursko sritį mainais į savo okupuotų teritorijų išlaisvinimą. Tačiau Kremlius kol kas kategoriškai atsisako bet kokių derybų, kol Ukrainos pajėgos yra Rusijos žemėje.
Kitas scenarijus – operacijos plėtimas. Kai kurie Ukrainos karininkai užsiminė apie galimybę pulti kitus Rusijos regionus, ypač Belgorodo sritį. Tačiau tai reikalautų didelių papildomų pajėgų ir rizikuotų išskaidyti Ukrainos kariuomenę per daug. Be to, Vakarų partneriai greičiausiai nepritartų tokiam žingsniui.
Trečias, ir galbūt realistiausias scenarijus – pozicijų įtvirtinimas ir ilgalaikė gynyba. Ukraina galėtų paversti užimtą teritoriją į tvirtą gynybinę liniją, kuri kaustytų Rusijos pajėgas ir trukdytų joms sutelkti visą dėmesį Donbaso fronte. Tai būtų savotiška „atvirų žaizdų” strategija – nuolatinis priminimas Rusijos visuomenei, kad karas nesibaigė ir kainuoja brangiai.
Ką tai reiškia karo eigai
Kursko operacija įrodė, kad Ukraina vis dar gali stebinti ir imtis iniciatyvos, nepaisant sunkios bendros situacijos fronte. Tai svarbus signalas Vakarams, kad investicijos į Ukrainos gynybą duoda rezultatų. Kartu tai parodė, kad Rusija nėra tokia galinga, kaip mėgsta demonstruoti – jos gynyba turi rimtų spragų, o kariuomenė nėra pasirengusi kovoti keliuose frontuose vienu metu.
Tačiau reikia būti realistiems. Kursko operacija nepakeitė fundamentalios karo logikos. Rusija vis dar turi didesnę kariuomenę, daugiau resursų ir gali sau leisti ilgą išsekimo karą. Donbase Ukrainos pajėgos vis dar traukiasi, nors ir lėtai, o Rusijos artilerijos pranašumas išlieka akivaizdus. Kursko operacija – tai svarbus taktinis laimėjimas, bet ne strateginis lūžis.
Operacija taip pat pakeitė psichologinę karo atmosferą. Rusijos visuomenė, kuri iki šiol galėjo ignoruoti karą kaip „specialią operaciją” kažkur toli, dabar mato pabėgėlius iš Kursko srities ir girdi apie mūšius savo žemėje. Tai gali ilgainiui paveikti viešąją nuomonę ir padidinti spaudimą Kremliui ieškoti išeities iš šios situacijos.
Ukrainai svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp drąsių veiksmų ir atsargumo. Kursko operacija parodė, kad netikėti manevrai gali duoti rezultatų, bet kartu ji išryškino Ukrainos pajėgų ribotumą – negalima būti stipriems visur vienu metu. Kyjivui dabar tenka sunkus sprendimas: ar toliau plėtoti sėkmę Kurske, ar sutelkti pajėgas Donbaso gynybai, kur situacija lieka įtempta.
Galiausiai, Kursko operacija primena, kad šis karas vis dar kupinas netikėtumų. Kai daugelis ekspertų prognozavo ilgą pozicijų karą be didelių pokyčių, Ukraina įrodė, kad drąsa, kūrybiškumas ir geras planavimas gali pakeisti situaciją. Tai duoda vilties, kad karas nebus amžinas aklavietė, nors kelias į teisingą taiką vis dar atrodo ilgas ir sudėtingas. Svarbu suprasti, kad kiekvienas toks žingsnis – tai ne tik karinė operacija, bet ir žinutė pasauliui: Ukraina kovoja, gali kovoti ir kovos tol, kol atgaus savo teritoriją ir suverenitetą.