Kai Lietuva tampa per maža
Kas nutinka, kai jaunas žmogus iš Kauno ar Vilniaus, gavęs stipendiją prestižiniame užsienio universitete, supranta, kad jo tyrimų galimybės Lietuvoje buvo tiesiog per ribotos? Dažniausiai – jis lieka ten, kur galimybės didesnės. Ir tai nėra išdavystė, nors kai kurie taip mano. Tai – realybė, su kuria Lietuva susiduria jau dešimtmečius, bet vis dar nelabai žino, ką su ja daryti.
Lietuvos mokslininkai pasaulyje – tema, kuri skamba kaip pasididžiavimo šaltinis, ir iš dalies taip yra. Tačiau po blizgančia fasado puse slepiasi ir skaudūs klausimai: kodėl jie išvyksta, ar grįžta, ir ką Lietuva iš to gauna – ar tiesiog praranda.
Šiame straipsnyje bandysime pažvelgti į šį reiškinį be rožinių akinių, bet ir be nereikalingo pesimizmo. Nes tiesa, kaip paprastai, yra kažkur per vidurį – ir ji įdomesnė nei bet kuris iš kraštutinumų.
Skaičiai, kurie verčia susimąstyti
Tikslios statistikos apie lietuvių mokslininkus užsienyje nėra tiek daug, kiek norėtųsi. Tačiau tai, kas žinoma, jau savaime kalba apie nemažą mastą. Pagal įvairius šaltinius, tarp jų – Lietuvos mokslo tarybos duomenis ir Europos mokslininkų mobilumo tyrimus, apie 30–40 procentų Lietuvoje išsilavinusių mokslininkų tam tikru gyvenimo etapu dirba arba dirbo užsienio institucijose. Dalis jų grįžta. Dalis – ne.
Ypač ryški tendencija pastebima biomedicinos, fizikos, informatikos ir inžinerijos srityse. Tai nėra atsitiktinumas – būtent šiose srityse pasaulinė konkurencija dėl talentų yra pati intensyviausia, o atlyginimų skirtumas tarp Lietuvos ir, tarkime, Vokietijos, Jungtinės Karalystės ar JAV yra didžiausias.
Vilniaus universiteto, Kauno technologijos universiteto ar Lietuvos sveikatos mokslų universiteto absolventai reguliariai patenka į MIT, Oksfordą, Harvardą, Maxo Plancko institutus. Tai – faktas, kuriuo galima didžiuotis. Bet kartu verta paklausti: kas finansavo jų bakalauro ir magistro studijas? Lietuvos mokesčių mokėtojai. O kas gauna naudą iš jų brandžiausio kūrybinio periodo? Dažnai – ne Lietuva.
Vardai, kurie garsina Lietuvą
Kad ir kaip būtų, lietuvių mokslininkų pasiekimai pasaulyje yra tikrai įspūdingi, atsižvelgiant į šalies dydį. Verta prisiminti kelis ryškiausius pavyzdžius – ne tam, kad pasigirsime, o tam, kad suprastume, kokio lygio žmonės kalba apie Lietuvą pasaulinėje mokslo arenoje.
Profesorius Virginijus Šikšnys – galbūt labiausiai žinomas šiuolaikinis lietuvių mokslininkas pasaulyje. Jo darbas su CRISPR-Cas9 genų redagavimo technologija buvo pripažintas pasauliniu mastu, nors Nobelio premija 2020 metais atiteko kitiems tyrėjams, dirbusiems panašia tema. Šikšnio atvejis – ir pasididžiavimo, ir tam tikros kartumos šaltinis Lietuvoje. Jis liko dirbti Vilniuje, Biotechnologijos institute, ir tai – retas atvejis, kai pasaulinio lygio mokslininkas renkasi likti namuose.
Kitas pavyzdys – Saulius Juodkazis, lazerių fizikas, dirbantis Australijoje, Swinburne’o universitete. Jo tyrimai nanofotonikoje ir lazerių technologijose yra cituojami tūkstančius kartų. Arba Rimas Vaitkus, dalelių fizikas, dirbęs CERN’e Ženevoje ir prisidėjęs prie Higso bozono atradimo eksperimentų. Šie žmonės – ne išimtys, o tam tikro modelio dalis.
Informatikos srityje lietuvių pėdsakas taip pat ryškus – nuo Google ir Facebook inžinierių iki akademinių tyrėjų Stanforde ar ETH Ciuriche. Dirbtinio intelekto, kibernetinio saugumo, bioinformatikos srityse lietuviški pavardžių galūnės pasitaiko vis dažniau.
Kodėl jie išvyksta – ir tai nėra vien pinigai
Populiarus atsakymas į klausimą „kodėl mokslininkai palieka Lietuvą” yra paprastas: dėl pinigų. Ir tai iš dalies tiesa. Tyrėjo atlyginimas Lietuvoje, net ir su visomis galimomis papildomis, retai kada priartėja prie to, ką siūlo Vakarų Europos ar JAV universitetai. Tačiau redukuoti viską iki atlyginimo – per didelis supaprastinimas.
Kalbantis su mokslininkais, kurie išvyko, dažnai išgirsi kitus motyvus. Pirmiausia – infrastruktūra. Modernūs laboratoriniai įrenginiai, prieiga prie duomenų bazių, galimybė dirbti su geriausiais savo srities specialistais – visa tai Lietuvoje vis dar atsilieka nuo pirmaujančių pasaulio centrų. Nors pastaraisiais metais situacija gerėja, atotrūkis vis dar yra juntamas.
Antra – biurokratija. Lietuvos mokslo finansavimo sistema, nors ir reformuota ne kartą, vis dar yra gana sudėtinga. Projektų paraiškos, ataskaitos, administracinė našta – visa tai atima laiką, kurį mokslininkas norėtų skirti faktiniam darbui. Užsienyje, ypač gerai finansuojamuose universitetuose, administracinė pagalba tyrėjams yra kur kas geriau organizuota.
Trečia – akademinė kultūra. Tai subtiliau, bet ne mažiau svarbu. Lietuvos akademinėje aplinkoje vis dar egzistuoja tam tikros hierarchijos, senų ryšių tinklai, konservatyvumas naujų idėjų atžvilgiu. Jaunas tyrėjas, grįžęs iš užsienio su naujomis idėjomis, ne visada sulaukia entuziastingo priėmimo.
Ketvirta – tarptautinis bendradarbiavimas. Dirbdamas Miunchene ar Bostono universitete, mokslininkas natūraliai yra arčiau pasaulinių mokslo tinklų, konferencijų, bendradarbiavimo galimybių. Tai nėra neįveikiama kliūtis dirbant Vilniuje, bet reikalauja papildomų pastangų.
Diaspora kaip turtas, o ne tik praradimas
Čia reikia sustoti ir pakeisti perspektyvą. Nes kalbant apie mokslininkų emigraciją, labai lengva įkristi į vien tik negatyvų naratyvą. Tačiau pasaulinė patirtis rodo, kad šalys, kurios išmoko bendradarbiauti su savo diaspora, gali iš to gauti labai realios naudos.
Izraelio pavyzdys čia dažnai minimas kaip vienas sėkmingiausių. Izraelio mokslininkai, dirbantys JAV, Europoje, Azijoje, aktyviai bendradarbiauja su Izraelio universitetais ir startuoliais. Jie pritraukia investicijas, dalinasi žiniomis, grįžta su patirtimi. Panašiai veikia Indijos, Taivano, Pietų Korėjos diaspora mokslo ir technologijų srityse.
Lietuva šioje srityje dar tik pradeda. Lietuvos mokslo taryba ir kai kurios universitetų programos bando kurti ryšius su užsienyje dirbančiais lietuvių mokslininkais. Tačiau sistemingas, gerai finansuojamas ir ilgalaikis požiūris į diasporą kaip strateginį resursą – vis dar stokojama.
Praktiškai tai galėtų atrodyti taip: reguliarūs vizitai į Lietuvos universitetus, bendri projektai su finansavimu iš abiejų pusių, mentorystės programos jauniems tyrėjams, galimybė turėti dvigubą institucinę priklausomybę. Kai kurie universitetai tai jau daro – bet tai vis dar labiau išimtis nei taisyklė.
Grįžtantieji – ir kodėl jiems sunku
Kai mokslininkas, praleidęs 5–10 metų Harvarde ar Maxo Plancko institute, nusprendžia grįžti į Lietuvą, dažnai susiduria su realybe, kuri skiriasi nuo to, ko tikėjosi. Ir tai – viena skaudžiausių šio reiškinio pusių.
Grįžtantieji tyrėjai pasakoja apie kelis tipinius iššūkius. Pirma – atlyginimų šokas. Net ir gaudami gerą Lietuvos standartais atlyginimą, jie mato, kad tai kelis kartus mažiau nei tai, prie ko priprato. Ypač jei turi šeimą, vaikų, įsipareigojimų.
Antra – pozicijų trūkumas. Lietuvos universitetai yra palyginti nedideli, etatų skaičius ribotas. Grįžęs tyrėjas gali ilgai laukti tinkamos pozicijos arba sutikti su žemesniu statusu nei turėjo užsienyje.
Trečia – socialinė reintegracija. Tai skamba keistai, bet žmogus, praleidęs dešimt metų Londone ar Niujorke, grįžęs į Vilnių kartais jaučiasi svetimas. Socialiniai tinklai išblukę, draugai išsisklaidę, miesto ritmas pasikeitęs.
Ką galima daryti? Keletas konkrečių dalykų, kurie veikia kitose šalyse ir galėtų veikti Lietuvoje: specialios grįžtančių mokslininkų stipendijos su garantuotu finansavimu pirmiems 3–5 metams; greita procedūra akademinių laipsnių ir patirties pripažinimui; mentorystės programos, padedančios susiorientuoti naujoje aplinkoje; mokesčių lengvatos pirmiems metams. Kai kurie iš šių instrumentų Lietuvoje egzistuoja – bet jie nėra pakankamai žinomi ir nėra pakankamai finansuojami.
Jaunoji karta – kitokia istorija
Įdomu tai, kad jaunoji mokslininkų karta – tie, kurie dabar yra 25–35 metų – į mobilumą žiūri kitaip nei jų vyresni kolegos. Jiems judėjimas tarp šalių yra norma, o ne išimtis. Jie neskirsto pasaulio į „čia” ir „ten” taip aiškiai, kaip tai darė ankstesnės kartos.
Daugelis jaunų lietuvių mokslininkų šiandien planuoja savo karjerą kaip seriją etapų skirtingose institucijose ir šalyse. Doktorantūra Berlyne, postdokas Singapūre, asistento pozicija Edinburge – ir galbūt, po dešimties metų, grįžimas į Lietuvą su profesoriaus titulu ir tarptautiniu tinklu. Arba – ne grįžimas, bet nuolatinis ryšys su Lietuva per bendrus projektus.
Šis modelis reikalauja, kad Lietuva keistų savo mąstymą. Vietoj to, kad klausti „kaip išlaikyti mokslininkus Lietuvoje”, galbūt vertingiau klausti „kaip sukurti tokią aplinką, į kurią norisi grįžti ir su kuria norisi bendradarbiauti, kad ir kur būtum”.
Jaunų mokslininkų, svajojančių apie tarptautinę karjerą, patarimai dažnai yra tokie: mokykitės kalbų (anglų kalba – būtinybė, bet ir vokiečių, prancūzų, kinų kalba atveria duris); ieškokite mentorių užsienyje dar studijuodami Lietuvoje; dalyvaukite tarptautinėse vasaros mokyklose ir konferencijose; kurkite profilius tarptautinėse platformose kaip ResearchGate ar Academia.edu; nebijokite kreiptis į žinomus mokslininkus su konkrečiais klausimais – dažnai jie atsako.
Tarp pasididžiavimo ir atsakomybės – kur link eiti
Lietuvos mokslininkai pasaulyje – tai ne tik statistika ar pavardžių sąrašas. Tai gyvi žmonės, priimantys sunkius sprendimus apie savo gyvenimą, šeimą, karjerą. Ir šie sprendimai formuojami ne tik asmeninių ambicijų, bet ir sisteminių sąlygų, kurias sukuria arba nesukuria valstybė.
Sąžiningai žiūrint, Lietuva padarė nemažą pažangą. Mokslo finansavimas per pastarąjį dešimtmetį augo – nors vis dar nesiekia ES vidurkio. Atsirado naujų programų, skirtų pritraukti tyrėjus atgal. Kai kurie universitetai aktyviai kuria tarptautinius ryšius. Vilniaus universitetas, Kauno technologijos universitetas, FTMC – šios institucijos vis labiau integruojasi į Europos mokslo erdvę.
Tačiau tempo nepakanka. Ir svarbiausia – trūksta sisteminio požiūrio. Vietoj koordinuotos valstybinės strategijos, kuri apimtų ir išlaikymą, ir diasporą, ir grįžimą, ir bendradarbiavimą, turime fragmentiškus sprendimus, kurie dažnai keičiasi priklausomai nuo to, kuri politinė jėga šiuo metu formuoja švietimo ir mokslo politiką.
Ką galėtų padaryti pats skaitytojas, jei jam rūpi ši tema? Jei esate mokslininkas – netraukite tilto su Lietuva, net jei išvykstate. Kalbėkite apie Lietuvą savo tarptautinėje aplinkoje, kvieskite kolegas į Lietuvos konferencijas, rašykite bendrus straipsnius su Lietuvos institucijomis. Jei esate politikas ar administratorius – klausykite tų, kurie grįžo, ir tų, kurie svarsto grįžti. Jų patirtis yra vertingesnė nei bet kokia konsultacinė ataskaita. Jei esate eilinis pilietis – palaikykite diskusiją apie mokslo finansavimą, nes tai nėra abstraktus klausimas. Tai klausimas apie tai, kokia bus Lietuva po dvidešimt metų.
Lietuvos mokslininkai pasaulyje nėra prarastos sielos ir ne herojai. Jie – žmonės, kurie daro tai, ką moka geriausiai, toje aplinkoje, kuri jiems tai leidžia. Lietuva gali tapti tokia aplinka – bet tam reikia ne tik gerų ketinimų, bet ir konkrečių, ilgalaikių sprendimų. O laiko gaišti nėra.