Kai mikrofonas tampa ginklu prieš dezinformaciją
Ukrainos karo frontas jau trečius metus lieka viena karščiausių temų pasaulio žiniasklaidoje. Tačiau lietuviškos perspektyvos šiame konflikte turi ypatingą svorį – ne tik dėl geografinio artumo, bet ir dėl istorinės patirties su ta pačia agresoriaus imperija. LRT žurnalistai reguliariai vyksta į Ukrainą, grįžta su reportažais, kurie kartais primuša kvapą labiau nei bet koks holivudinis trileris. Tik čia viskas tikra – kiekvienas sprogimas, kiekviena ašara, kiekvienas sunaikintas namas.
Lietuvos nacionalinio transliuotojo komanda Ukrainoje dirba ne pirmą dieną. Nuo pat 2022 metų vasario, kai prasidėjo plataus masto invazija, LRT žurnalistai reguliariai keliauja į karo zoną. Tai nėra vienkartinės komandiruotės – kai kurie reporteriai grįžta ten kelis kartus per metus, užmezga ryšius su vietiniais gyventojais, stebi, kaip keičiasi situacija fronte ir užnugaryje.
Kas vyksta už kadro: pasiruošimas kelionei
Prieš išvykstant į Ukrainą, LRT žurnalistai pereina specialų pasiruošimą. Tai nėra eilinė komandiruotė į Briuselį ar Varšuvą, kur didžiausia rizika – pavėluoti į spaudos konferenciją. Čia kalbame apie realią grėsmę gyvybei. Operatoriai ir reporteriai mokomi, kaip elgtis oro pavojaus metu, kur ieškoti prieglobsčio, kaip atpažinti minas ir nesprогusias svaidines.
Įranga taip pat turi būti pritaikyta ekstremalioms sąlygoms. Kameros, mikrofonai, ryšio priemonės – viskas turi veikti net ir tada, kai elektros tiekimas nutrūkęs, o internetas veikia tik per palydovinius ryšius. Žurnalistai su savimi veža ne tik profesionalią įrangą, bet ir asmens apsaugos priemones – šalmus, neperšaunamas liemenes, pirmosios pagalbos rinkinius.
Logistika tampa atskiru iššūkiu. Maršrutai planuojami atsižvelgiant į saugumo situaciją, kuri gali keistis kas valandą. Viena diena kelias gali būti santykinai saugus, kitą – tapti taikinio taikiniu. LRT komanda dirba glaudžiai bendradarbiaudama su Ukrainos kariuomenės atstovais, vietiniais žurnalistais ir tarptautinėmis organizacijomis.
Frontui artimiausiuose miestuose: kasdienybė tarp sprogimų
Lietuvių žurnalistų reportažai iš Ukrainos dažnai prasideda miestuose, kurie yra vos keliolika kilometrų nuo fronto linijos. Čia gyvenimas teka keistame ritme – parduotuvės dirba, vaikai eina į mokyklą, bet viskas gali nutrūkti per kelias sekundes, pasigirdus oro pavojaus sirenoms.
Viename iš reportažų LRT komanda filmavo Kramatorske – mieste, kuris reguliariai patiria raketų atakas. Žurnalistai užfiksavo, kaip vietos gyventojai išmoko gyventi su nuolatine baimės doze. Viena moteris pasakojo, kad dabar jau gali atskirti pagal garsą, kokio tipo raketa skrieja – ar tai „Kalibras”, ar „Iskander”, ar gal paprasčiausias artilerijos sviedinys. Tokia „kompetencija” skamba absurdiškai, bet tai realybė tūkstančiams žmonių.
Reporteriai ne kartą patys pateko į pavojingas situacijas. Vieno iš filmavimų metu, kai komanda buvo miesto centre, pasigirdo sprogimas vos už poros šimtų metrų. Kamera užfiksavo, kaip žurnalistai kartu su vietiniais gyventojais bėgo ieškoti prieglobsčio. Tai nebuvo inscenizuota scena – tai buvo tikras pavojus, tikras adrenalinas, tikra baimė.
Žmonių istorijos, kurios priverčia susimąstyti
Galbūt stipriausias LRT karo reportažų aspektas – tai ne fronto linijos vaizdai ar sugriautų pastatų panoramos, o žmonių istorijos. Lietuvių žurnalistai turi unikalų gebėjimą užmegzti kontaktą su ukrainiečiais, kurie išgyveno neįsivaizduojamus dalykus.
Viename reportaže buvo parodytas vyras, kuris grįžo į savo kaimą po okupacijos. Jo namai buvo apgriuvę, daržas išraižytas tankų vikšrų, o rūsyje, kur jis slėpėsi su šeima, vis dar buvo matyti kulkų pėdsakai sienose. Šis žmogus neverkė, nekaltino, tiesiog ramiai pasakojo, kaip gyveno be vandens, elektros ir maisto dvi savaites, kol kaimas buvo išvaduotas. Jo ramybė buvo baisesnė už bet kokį riksmą.
Kita istorija – apie moterį, kuri prarado sūnų fronte. Ji sutiko kalbėti su lietuvių žurnalistais, nes, kaip pati sakė, nori, kad pasaulis žinotų, jog jos vaikas mirė ne veltui. Rodė nuotraukas, pasakojo apie jo svajones, apie tai, kaip jis norėjo tapti architektu ir atstatyti Ukrainą po karo. Dabar ji pati savanoriauja, padeda kitiems kareivių šeimoms.
Technologinė pusė: kaip reportažai pasiekia Lietuvą
Sukurti reportažą karo zonoje – tai viena, bet jį perduoti į Lietuvą – visai kitas iššūkis. LRT komanda naudoja įvairias technologijas, kad medžiaga pasiektų redakciją Vilniuje. Kartais tai palydovinis ryšys, kartais – paprasčiausias mobilusis internetas, kai tik jis prieinamas.
Operatoriai dažnai dirba ekstremaliomis sąlygomis – filmuoja be trikojo, nes reikia būti mobiliam, naudoja natūralią šviesą, nes papildomo apšvietimo įranga būtų per sunki ir nepatogi. Garso įrašymas taip pat sudėtingas – reikia sugauti ne tik kalbančiojo žodžius, bet ir aplinką, kuri dažnai yra labai triukšminga.
Montažas dažnai pradedamas dar Ukrainoje, viešbučio kambaryje ar net automobilyje. Žurnalistai dirba su nešiojamais kompiuteriais, optimizuoja failus, kad juos būtų galima greičiau persiųsti. Kartais vienas reportažas kuriamas kelias dienas, nes interneto ryšys nutrūksta, elektra išjungiama, arba tiesiog saugumo situacija neleidžia dirbti.
Etiniai klausimai ir žurnalistinė atsakomybė
Filmuojant kare, nuolat iškyla etinių dilema. Ar rodyti žuvusių kareivių kūnus? Ar filmuoti sunkiai sužeistus civilius? Ar publikuoti vaizdo medžiagą, kurioje matomi vaikai, išgyvenantys traumą? LRT žurnalistai vadovaujasi aiškiomis taisyklėmis, bet kartais sprendimai priimami akimirksniu, situacijos įkarštyje.
Vienas iš principų – niekada nerodyti nieko, kas galėtų pakenkti Ukrainos gynybai. Tai reiškia, kad nefilmuojamos karių pozicijos, neatskleičiama informacija apie ginkluotę ar taktiką, nerodomi veidai tų kareivių, kurie to neprašo. Žurnalistinė laisvė čia susiduria su realiu saugumo poreikiu.
Kitas svarbus aspektas – žmonių sutikimas. LRT komanda visada prašo leidimo filmuoti, paaiškina, kur ir kaip bus naudojama medžiaga. Daugelis ukrainiečių sutinka, nes nori, kad pasaulis matytų, kas vyksta. Bet yra ir tokių, kurie atsisako – ir tai visiškai suprantama bei gerbiama.
Taip pat svarbu vengti sensacingumo. Karo reportažas neturi būti šou. Tai turi būti informatyvus, tikslus, bet kartu ir žmogiškas pasakojimas. LRT žurnalistai stengiasi rasti tą pusiausvyrą tarp faktų pateikimo ir emocinio poveikio.
Psichologinis krūvis: kaip žurnalistai susidoroja su pamatytu
Grįžę iš Ukrainos, LRT žurnalistai ne visada iš karto gali grįžti į įprastą gyvenimo ritmą. Tai, ką jie mato ir išgyvena, palieka pėdsaką. Kai kurie reporteriai prisipažįsta, kad naktimis negali užmigti, nes vis prisimena pamatytus vaizdus ar išgirstas istorijas.
Nacionalinis transliuotojas supranta šią problemą ir siūlo psichologinę pagalbą žurnalistams, grįžusiems iš karo zonos. Yra organizuojami pokalbiai su specialistais, kurie padeda apdoroti patirtą stresą. Tai nėra silpnumo ženklas – tai normali reakcija į nenormalias aplinkybes.
Kai kurie žurnalistai sako, kad jiems padeda būtent darbas – galimybė papasakoti tas istorijas, kurias matė. Jie jaučia atsakomybę prieš tuos žmones, kurie jiems pasitikėjo ir pasidalino savo skausmu. Kiekvienas transliuotas reportažas tampa tam tikra forma pagerbti tuos, kurie kovoja ar kentėjo.
Kai reportažas tampa tiltu tarp dviejų šalių
LRT karo reportažai iš Ukrainos atlieka svarbų vaidmenį ne tik informuojant Lietuvos visuomenę, bet ir stiprinant ryšį tarp dviejų šalių. Lietuviai mato, kad ukrainiečiai kovoja ne tik už savo laisvę, bet ir už visos Europos saugumą. Tai padeda suprasti, kodėl Lietuva taip aktyviai remia Ukrainą.
Žurnalistai tampa tam tikrais pasiuntiniais – jie perduoda ukrainiečių žinutes lietuviams ir atvirkščiai. Po kai kurių reportažų lietuviai organizuoja pagalbos akcijas, renka lėšas konkretiems žmonėms ar bendruomenėms, kuriuos matė per televizijos ekraną. Tai rodo, kad žurnalistika gali ne tik informuoti, bet ir skatinti konkrečius veiksmus.
Ukrainiečiai taip pat vertina lietuvių žurnalistų darbą. Jie mato, kad mažos Baltijos šalies transliuotojas skiria resursų ir dėmesio jų istorijai. Tai stiprina abipusį pasitikėjimą ir supratimą. Po karo, kai tik jis baigsis, šie ryšiai liks – tarp žurnalistų ir žmonių, kurių istorijas jie papasakojo.
Lietuvių žurnalistų akimis ukrainiečiai matomi ne kaip tolimi karo aukos, o kaip kaimynai, kuriems reikia pagalbos. LRT reportažai humanizuoja konfliktą, parodo, kad už kiekvienos statistikos skaičiaus slypi gyvenimas, svajonės, šeima. Ir būtent tokia žurnalistika, kuri nevengia pavojų ir eina ten, kur sunku, padeda išlaikyti dėmesį Ukrainai net ir tada, kai karas tampa „įprasta” naujiena pasaulio žiniasklaidoje.