Emmanuelio Macrono pareiškimai apie galimą Vakarų karių siuntimą į Ukrainą sukėlė tikrą audrą Europoje. Prancūzijos prezidentas, kuris anksčiau buvo žinomas kaip diplomatinių sprendimų šalininkas ir net bandė derėtis su Vladimiru Putinu, staiga ėmė kalbėti apie dalykus, kurių kiti Vakarų lyderiai vengia net užsiminti. Kas pasikeitė? Kodėl Prancūzija dabar taip drąsiai kalba apie tai, kas dar prieš metus atrodė neįsivaizduojama?
Nuo skambučių Putinui iki kalbų apie karius
Reikia prisiminti, kad 2022 metų vasarį, kai Rusija ruošėsi pulti Ukrainą, Macronas buvo vienas aktyviausių diplomatų, bandžiusių išvengti karo. Jis skambino Putinui, susitiko su juo, tikėjo, kad dialogas gali ką nors pakeisti. Daugelis tuomet kritikavo Prancūzijos prezidentą už naivumą – kaip galima derėtis su diktatoriumi, kuris jau seniai priėmė sprendimą?
Bet Macronas tuo metu veikė pagal tradicinę Prancūzijos užsienio politikos logiką. Paryžius visada norėjo būti tarpininku, nepriklausomu žaidėju, kuris gali kalbėtis su visomis pusėmis. Tai buvo Charles de Gaulle’io palikimas – strateginė autonomija, noras turėti savo balsą Europoje, nepriklausomai nuo JAV.
Dabar viskas pasikeitė. Po daugiau nei dvejų metų karo, po dešimčių tūkstančių žuvusių ukrainiečių, po nuolatinių Rusijos raketų atakų prieš civilius, Macronas kalba visai kitaip. 2024 metų vasarį, po susitikimo su Europos lyderiais Paryžiuje, jis pareiškė, kad Vakarai neturėtų atmesti galimybės siųsti karius į Ukrainą. Šis pareiškimas sukėlė paniką – vokiečiai ir britai skubiai ėmė aiškinti, kad jie tokių planų neturi, o Kremlius iškart pagrasino branduoliniais ginklais.
Ką iš tikrųjų reiškia Macrono žodžiai
Pirmiausia reikia suprasti, kad Macronas nekalba apie tiesioginį karą su Rusija. Jis neketina siųsti prancūzų divizijų į frontą šalia ukrainiečių. Tai būtų absurdas ir tiesus kelias į trečiąjį pasaulinį karą. Bet Prancūzijos prezidentas kalba apie kažką kitą – apie tai, kad Vakarai galėtų atlikti tam tikras funkcijas Ukrainoje, kurios leistų ukrainiečiams daugiau karių permesti į frontą.
Pavyzdžiui, Vakarų kariai galėtų treniruoti Ukrainos pajėgas tiesiog Ukrainos teritorijoje, o ne Lenkijoje ar Vokietijoje. Jie galėtų saugoti kritinę infrastruktūrą – elektros stotis, tiltus, geležinkelius. Galėtų padėti su logistika, oro gynyba, žvalgyba. Visa tai leistų Ukrainai efektyviau panaudoti savo ribotas žmogiškąsias ресурсus.
Kai kurie ekspertai mano, kad Macronas taip pat galvoja apie galimą paliaubų scenarijų. Jei kada nors bus pasirašytas koks nors susitarimas, kas užtikrins, kad Rusija jo laikysis? Galbūt reikės tarptautinių pajėgų, kurios stebėtų paliaubų liniją. Ir čia Prancūzija norėtų būti viena iš pagrindinių šalių, kurios organizuotų tokią misiją.
Kodėl Prancūzija nori būti lyderė
Macrono pozicija nėra tik apie Ukrainą. Tai daug platesnė strategija, susijusi su Prancūzijos ir Europos vieta pasaulyje. Paryžius nerimauja, kad Europa tampa per daug priklausoma nuo Amerikos saugumo garantijų. O kas nutiks, jei JAV nuspręs mažiau dėmesio skirti Europai ir daugiau – Kinijai bei Ramiajam vandenyui?
Ši baimė tapo dar aktualesni po Donaldo Trumpo išrinkimo 2024 metais. Trumpas niekada neslėpė savo skepticizmo dėl NATO ir Europos gynybos. Jis viešai kritikavo europines šalis už per mažas išlaidas gynybai ir užsiminė, kad Amerika galbūt negins tų, kurie neišleidžia pakankamai. Tokiomis aplinkybėmis Macronas nori parodyti, kad Europa gali ir turi būti pajėgi gintis pati.
Prancūzija turi didžiausią kariuomenę Europos Sąjungoje (neįskaitant Britanijos, kuri jau ne ES narė). Ji turi branduolinį ginklą, lėktuvnešį, modernią karinę pramonę. Jei kas nors Europoje gali kalbėti apie karines galimybes, tai būtent Prancūzija. Ir Macronas nori, kad Paryžius būtų pripažintas kaip Europos gynybos lyderis.
Vokietijos ir kitų šalių reakcija
Ne visos Europos šalys entuziatingai sutiko Macrono idėjas. Vokietija, kuri tradiciškai yra atsargi bet kokiose karinėse temose, iškart atmetė galimybę siųsti karius į Ukrainą. Kancleris Olafas Scholzas pabrėžė, kad NATO šalys neturėtų tapti karo šalimi, ir kad bet koks toks žingsnis būtų pavojingas.
Vokietijos pozicija suprantama – šalies istorinė atmintis, susijusi su Antrojo pasaulinio karo pasekmėmis, verčia būti ypač atsargiais bet kokiuose kariniuose klausimuose. Be to, Vokietija ekonomiškai labiau nukentėjo nuo karo Ukrainoje nei Prancūzija – energetikos krizė, prarastų ryšių su Rusija pasekmės. Berlynas nori padėti Ukrainai, bet ne tokia kaina, kuri galėtų įtraukti Vokietiją į tiesioginį konfliktą.
Baltijos šalys ir Lenkija reagavo kitaip. Jos iš principo palaiko bet kokią griežtesnę poziciją Rusijos atžvilgiu. Tačiau net ir jos supranta, kad realiai siųsti savo karius į Ukrainą būtų labai rizikinga. Vienas dalykas – tiekti ginklus, visai kitas – siųsti žmones, kurie gali žūti.
Ar tai tik retorika, ar rimti planai
Daugelis analitikų mano, kad Macronas daugiau kalba, nei ketina daryti. Prancūzijos prezidentas žinomas savo polinkiu į dramatiškus pareiškimus, kurie vėliau nevirsta konkrečiais veiksmais. Galbūt tai tik būdas priversti kitas šalis daugiau padėti Ukrainai – jei Paryžius kalba apie karius, gal Berlynas bent jau duos daugiau tankų?
Bet būtų klaida visiškai atmesti Macrono žodžius kaip tuščią retoriką. Prancūzija tikrai turi konkrečių planų, kaip galėtų padidinti savo buvimą Ukrainoje. Jau dabar prancūzų instruktoriai treniruoja ukrainiečius, prancūzų žvalgybos specialistai padeda analizuoti Rusijos veiksmus. Tiesiog visa tai daroma tyliai, be viešų pareiškimų.
Macrono viešieji pareiškimai gali būti būdas paruošti visuomenę galimam didesniam įsitraukimui. Jei situacija Ukrainoje pablogės, jei Rusija pasieks reikšmingų laimėjimų, Vakarams gali tekti rinktis – arba leisti Ukrainai pralaimėti, arba įsitraukti labiau. Ir tuomet Macrono žodžiai neatrodys tokie šokiruojantys.
Rusijos reakcija ir branduoliniai grasinimai
Kremlius, kaip ir tikėtasi, reagavo agresyviai. Vladimiras Putinas pareiškė, kad bet koks NATO karių buvimas Ukrainoje reikštų tiesioginį karą su Rusija. Jo propagandistai televizijoje pradėjo kalbėti apie branduolinių ginklų panaudojimą prieš Paryžių ir kitus Europos miestus.
Bet reikia suprasti, kad Rusija grasina branduoliniais ginklais kiekvieną kartą, kai Vakarai padidina paramą Ukrainai. Kai buvo siunčiami tankai – grasinimas. Kai buvo siunčiami tolimojo nuotolio raketų – grasinimas. Kai buvo siunčiami naikintuvai – vėl grasinimas. Jei Vakarai kiekvieną kartą sustotų dėl šių grasinimų, Ukraina jau seniai būtų pralaimėjusi.
Rusija puikiai supranta, kad branduolinio ginklo panaudojimas prieš NATO šalį reikštų Rusijos pabaigą. Net Kinija, kuri dabar palaiko Rusiją, negalėtų toleruoti tokio žingsnio. Todėl Kremliaus grasinimai yra daugiau psichologinis karas, bandymas išgąsdinti Vakarus, nei realūs planai.
Ką tai reiškia Ukrainai ir karui ateityje
Ukrainai Macrono pozicija yra dviprasmiška. Viena vertus, tai rodo, kad bent viena didelė Europos šalis galvoja apie rimtesnę paramą. Kita vertus, diskusijos apie Vakarų karius gali sukurti iliuziją, kad Ukrainai nebereikia taip stengtis, kad kažkas ateis ir išspręs problemas už ją.
Realybė yra tokia, kad šį karą laimės arba pralaimės ukrainiečiai. Niekas iš Vakarų nekovos už juos. Bet Vakarai gali suteikti įrankius, mokymus, žvalgybos duomenis, kurie leis Ukrainai kovoti efektyviau. Ir čia Macrono idėjos apie didesnį Vakarų buvimą Ukrainoje gali būti naudingos.
Ilgalaikėje perspektyvoje Prancūzijos pozicija rodo svarbų poslinkį Europos mąstyme apie saugumą. Europa pamažu supranta, kad ji negali amžinai pasikliauti Amerika. Kad reikia kurti savo gynybos pajėgumus, savo karinę pramonę, savo strateginę viziją. Karas Ukrainoje yra katalizatorius šiam procesui.
Kas laukia toliau: scenarijų analizė
Artimiausiais mėnesiais tikėtina, kad Macrono idėjos išliks daugiau diskusijų, nei veiksmų lygmenyje. Niekas neskubės siųsti karių į Ukrainą, kol situacija fronte yra santykinai stabili. Bet jei įvyks vienas iš kelių galimų scenarijų, viskas gali pasikeisti.
Pirmas scenarijus – Rusijos didelis proveržis. Jei Rusijos pajėgoms pavyktų pralaužti Ukrainos gynybą ir pradėti greitą puolimą, Vakarai galėtų nuspręsti, kad reikia skubių veiksmų. Tuomet Macrono idėjos apie Vakarų karių siuntimą galėtų tapti realybe.
Antras scenarijus – paliaubos. Jei prasidėtų derybos ir būtų pasiektas koks nors susitarimas, tikrai reikės tarptautinių pajėgų, kurios užtikrintų jo laikymąsi. Čia Prancūzija norėtų būti pagrindinė šalis, organizuojanti tokią misiją.
Trečias scenarijus – ilgas susidėvėjimo karas. Jei konfliktas tęsis dar metus ar dvejus be aiškios pergalės nė vienai pusei, Europa turės spręsti, kiek ji pasirengusi investuoti į Ukrainos paramą. Ir tuomet klausimas apie didesnį įsitraukimą vėl iškils ant stalo.
Prancūzijos prezidentas, atrodo, supranta, kad Europa stovi ant svarbaus istorinio posūkio. Karas Ukrainoje nėra tik regioninis konfliktas – tai kova dėl to, kokia bus Europos ateitis. Ar ji bus saugi ir nepriklausoma, ar taps arena didžiųjų galybių varžyboms. Macronas nori, kad Prancūzija ir Europa turėtų savo atsakymą į šį klausimą, o ne tik lauktų, ką nuspręs Vašingtonas ar Maskva. Ar jam pavyks įtikinti kitus europiečius sekti šiuo keliu – pamatysime artimiausiais mėnesiais. Bet viena aišku – diskusija apie Europos gynybą ir jos vaidmenį pasaulyje jau nebegrįš į seną vėžes.