Fronto linija trupa: kas nutiko prie miesto
Padėtis fronto linijoje prie strategiškai svarbaus miesto pasiekė kritinį tašką. Per pastarąsias 48 valandas gynybinės pozicijos, kurios buvo laikomos beveik neįveikiamomis, pradėjo byrėti viena po kitos. Kariniai analitikai kalba apie rimčiausią krizę nuo pat operacijos pradžios, o gynėjai desperatiškai bando stabilizuoti situaciją, kuri kiekvieną valandą darosi vis sudėtingesnė.
Pagrindinė problema – ne tik priešo spaudimas, kuris intensyvėjo palaipsniui, bet ir visa eilė taktinių klaidų bei logistinių nesklandumų, kurie suveikė kaip domino principas. Vienas dalinys nesugebėjo išlaikyti pozicijų, kitas turėjo trauktis, kad nebūtų apsuptas, trečias liko be paramos ir komunikacijos. Rezultatas – gynybinė linija, kuri turėjo išlaikyti bent kelias savaites, pradėjo byrėti per kelias dienas.
Kodėl žlugo tai, kas atrodė neįveikiama
Gynybinės pozicijos buvo įrengiamos keletą mėnesių. Įrengti įtvirtinimai, apkasai, priešpėstinės kliūtys – visa tai turėjo sudaryti tvirtą barjerą bet kokiam puolimui. Tačiau teorija susidūrė su realybe, ir pastaroji pasirodė esanti žymiai žiauresnė nei bet kokie planavimo dokumentai.
Pirmoji problema – žvalgybos spragos. Gynėjai neturėjo tikslios informacijos apie priešo jėgų koncentraciją ir puolimo kryptis. Kai smūgis prasidėjo, jis atėjo ne ten, kur buvo tikimasi, ir ne tokiu mastu, kokio buvo prognozuojama. Antroji bėda – komunikacijos problemos tarp skirtingų dalinių. Kai kurie vienetai tiesiog nesužinojo apie kaimyninių pozicijų praradimą ir sužinojo tik tada, kai priešo pajėgos jau buvo jų flange ar net užnugaryje.
Be to, artilerijos parama, kuri turėjo būti vienas pagrindinių gynybos ramsčių, pasirodė esanti nepakankama. Dalį pabūklų teko perkelti į kitas kryptis dėl ten kilusių grėsmių, o likusi ugninė galia negalėjo efektyviai slopinti priešo puolimo. Kai kurie šaltiniai mini ir amunicijos trūkumą – ne visišką, bet pakankamai rimtą, kad apribotų artilerijos veiksmų intensyvumą kritiškiausiais momentais.
Karių liudijimai iš chaoso epicentro
Tie, kurie sugebėjo pasitraukti iš kritinių pozicijų, pasakoja apie situaciją, kuri greitai virto kontroliuojamu chaosu, o paskui – tiesiog chaosu. Vienas iš pėstininkų, kuris prašė neskelbti jo vardo, pasakojo: „Mes laikėmės, kiek galėjome. Bet kai sužinojome, kad kairėje mūsų nėra nieko – ten turėjo būti kitas batalionas – supratome, kad arba traukiamės dabar, arba liekame ten amžinai.”
Kitas karys aprašė situaciją, kai jo dalinys bandė atsitraukti į rezervines pozicijas, bet paaiškėjo, kad kelias jau kontroliuojamas priešo. „Turėjome prasimušti per laukus, palikti techniką, dalį ginklų. Tiesiog bėgome, nes kitos išeities nebuvo. Tai nebuvo taktinis atsitraukimas – tai buvo išsigelbėjimas.”
Ypač skaudžiai kariai kalba apie sužeistuosius, kurių evakuacija tapo beveik neįmanoma. Medicinos tarnybos dirbo heroiškai, bet kai frontas juda taip greitai, net heroizmo nepakanka. Keli medicinos punktai buvo priversti evakuotis paskubomis, palikdami sunkiąją įrangą ir atsargas.
Vadovybės sprendimai: per vėlai ir per mažai
Karinė vadovybė reagavo į krizę, tačiau daugelio nuomone – per lėtai ir nepakankamai ryžtingai. Rezervai buvo metami į mūšį dalimis, o ne masiškai, kas leido priešui juos nugalėti po vieną. Vietoj stipraus kontratakos smūgio, kuris galėjo stabilizuoti padėtį, vyko chaotiški bandymai užkišti spragas čia ir dabar.
Vienas iš taktinių ekspertų, analizuojantis situaciją, pažymi: „Klasikinė klaida – bandyti išgelbėti viską ir dėl to nepajėgti išgelbėti nieko. Reikėjo anksčiau priimti sunkų sprendimą – pasitraukti į paruoštas pozicijas giliau, sukoncentruoti jėgas ir smogti stiprų kontratakos smūgį. Vietoj to bandyta laikytis kiekvieno metro, ir rezultatas – praradome ne tik tuos metrus, bet ir daug žmonių bei technikos.”
Komunikacija su aukštesne vadovybe taip pat kelia klausimų. Kai kurie šaltiniai teigia, kad fronto vado pranešimai apie kritinę situaciją buvo ignoruojami arba nepakankamai rimtai vertinami. Kol aukštoji vadovybė suprato situacijos rimtumą, buvo per vėlu imtis efektyvių priemonių.
Logistikos košmaras ir jo pasekmės
Gynybos žlugimą spartino ir logistinės problemos, kurios fronte virto tikru košmaru. Degalų tiekimas sutriko dėl kelių pagrindinių tiekimo maršrutų patekimo į priešo artilerijos pasiekiamumą. Kelios kolonos buvo sunaikintos arba priversti grįžti atgal, o tai reiškė, kad kai kurie daliniai liko su kritiškai mažomis degalų atsargomis.
Maisto ir vandens tiekimas taip pat tapo problematiškas. Nors niekas nekalba apie badą, bet kariai gavo žymiai mažesnius raciono kiekius nei įprasta, o tai neigiamai veikė moralę ir kovingumą. Vienas logistikos karininkas pripažino: „Mes tiesiog nespėjome. Frontas judėjo greičiau nei mūsų sunkvežimiai galėjo važiuoti. Kai atvežame atsargas į vieną tašką, paaiškėja, kad dalinys jau pasitraukęs 10 kilometrų atgal.”
Ypač skausminga tapo technikos remonto problema. Sugadinta technika negalėjo būti greitai suremontuota ar evakuuota, todėl daug ko teko atsisakyti. Tankų, šarvuočių, artilerijos pabūklų – visa tai liko priešui arba buvo sunaikinta savo pajėgų, kad nepatektų į priešo rankas. Materialiniai nuostoliai yra didžiuliai ir turės ilgalaikių pasekmių gynybos pajėgumui.
Civilių padėtis: užmiršti karo sūkuryje
Tarp visų karinių problemų lengvai užmiršti apie civilinius gyventojus, kurie atsidūrė karo sūkuryje. Mieste ir aplinkinėse gyvenvietėse vis dar buvo tūkstančiai žmonių – vyresnio amžiaus, neįgalių, tiesiog tų, kurie neturėjo kur eiti arba tikėjosi, kad karas jų nepasiekš.
Kai gynybinė linija pradėjo byrėti, civilių evakuacija tapo beveik neįmanoma. Keliai buvo perpildyti besitraukiančių karinių kolonų, o humanitariniai koridoriai neveikė dėl nuolatinio apšaudymo. Žmonės slėpėsi rūsiuose, bombų slėptuvėse, bet atsargos baigėsi, o pagalbos nesulaukta.
Kelios nevyriausybinės organizacijos bandė organizuoti evakuaciją savo jėgomis, bet tai buvo lašas jūroje. Vienas savanoris pasakojo apie situaciją, kuri primena humanitarinę katastrofą: „Matome senelius, kurie negali vaikščioti, moteris su mažais vaikais, ligonius. Jie prašo pagalbos, bet mes galime paimti tik kelis žmones į vieną automobilį, o jų ten šimtai. Kas nuspręs, kas gyvens, o kas liks?”
Priešo taktika: kas suveikė taip efektyviai
Reikia pripažinti, kad priešo puolimas buvo gerai suplanuotas ir įvykdytas. Naudota klasikinė taktika – rasti silpniausią vietą gynyboje ir sukoncentruoti ten visas jėgas. Užuot bandę pralaužti stipriausias pozicijas, priešas ieškojo spragų, jungčių tarp dalinių, nepakankamai įtvirtintų sektorių.
Artilerijos paruošimas buvo intensyvus ir tikslus. Naudojant dronus žvalgybai, priešo artilerija galėjo tiksliai smogti į komandos punktus, ryšių mazgus, artilerijos pozicijas. Kai gynėjai prarado koordinaciją ir ugninę paramą, pėstininkai ir šarvuotoji technika galėjo veržtis į priekį su mažesnėmis sąnaudomis.
Taip pat naudota psichologinė taktika – skleidžiamos gandai apie apsupimą, apie tai, kad kaimyniniai daliniai jau pasitraukė, kad evakuacijos keliai užkirsti. Dalis šių gandų buvo tiesa, dalis – dezinformacija, bet rezultatas tas pats – gynėjų moralė smuko, o kai kurie daliniai pradėjo trauktis net be tiesioginio įsakymo.
Ką dabar: bandymai stabilizuoti katastrofą
Šiuo metu vyksta desperatiški bandymai stabilizuoti situaciją ir sustabdyti priešo puolimą. Į regioną skubiai permetami rezervai iš kitų sektorių, nors tai reiškia tų sektorių silpninimą. Formuojama nauja gynybinė linija giliau, naudojant natūralias kliūtis – upes, miškus, aukštumas.
Artilerija ir aviacija dirba maksimaliu intensyvumu, bandydamos sulėtinti priešo judėjimą. Naikinami tiltai, keliai, bet tai tik laimėja laiką, o ne sprendžia problemos. Priešas turi inžinerinius pajėgumus įveikti tokias kliūtis, nors tai ir užtrunka.
Svarbiausias dabar – išvengti visiško gynybos kolapso ir dalinių apsupimo. Jei pavyks sukurti stabilią gynybinę liniją ir sustabdyti priešo puolimą, bus galima kalbėti apie situacijos stabilizavimą. Jei ne – krizė gali peraug į katastrofą dar didesnio masto.
Praktiškai tai reiškia, kad artimiausios kelios dienos bus lemiamos. Reikia laiko rezervams atvykti ir užimti pozicijas, reikia laiko atstatyti komunikaciją ir koordinaciją, reikia laiko papildyti atsargas. Ar to laiko bus – priklausys nuo to, ar pavyks sulėtinti priešo puolimą pakankamai.
Moralės atstatymas taip pat kritiškai svarbus. Kariai, kurie patyrė tokią traumuojančią patirtį, negali tiesiog grįžti į mūšį ir kovoti efektyviai. Reikia laiko atsigauti, reikia pajausti vadovybės palaikymą, reikia suprasti, kad situacija kontroliuojama. Kol to nėra, kovingumas išlieka žemas, o tai reiškia, kad net turimi pajėgumai negali būti panaudoti efektyviai.
Kol kas situacija lieka kritiška, ir niekas negali pasakyti, kaip ji išsivystys artimiausiu metu. Viena aišku – tai rimčiausias išbandymas nuo pat konflikto pradžios, ir nuo to, kaip jis bus įveiktas, priklausys daug daugiau nei vieno miesto likimas.