Metropolitas emeritas Chrizostomas, kurio tikrasis vardas buvo Vladimiras Krutys, gimė 1938 metais ir buvo įšventintas į dvasininkus 1960-aisiais. Jo ilgametė tarnystė Lietuvos stačiatikių bažnyčioje prasidėjo dar sovietmečiu, kai religinės bendruomenės susidūrė su daugybe iššūkių dėl tuometinės valdžios politikos. Chrizostomas tapo Lietuvos stačiatikių bažnyčios vadovu 1990 metais, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, ir vadovavo iki 2010 metų.
Jo vadovavimo laikotarpiu Chrizostomas aktyviai dirbo siekdamas atkurti ir stiprinti stačiatikių bendruomenės pozicijas Lietuvoje. Jis skatino bažnyčios atvirumą visuomenei, organizavo įvairias socialines ir kultūrines iniciatyvas, kurios padėjo integruoti stačiatikių bendruomenę į platesnį Lietuvos visuomenės kontekstą. Be to, Chrizostomas buvo žinomas dėl savo pastangų atkurti ir restauruoti istorines stačiatikių bažnyčias bei vienuolynus, kurie buvo apleisti ar sugadinti sovietmečiu.
Chrizostomas taip pat buvo aktyvus ekumeninio dialogo dalyvis, siekdamas stiprinti ryšius su kitomis krikščioniškomis konfesijomis Lietuvoje. Jis dažnai dalyvaudavo bendruose renginiuose su katalikų, liuteronų ir kitų konfesijų atstovais, skatindamas tarpusavio supratimą ir bendradarbiavimą.
Jo mirtis yra didelė netektis ne tik stačiatikių bendruomenei, bet ir visai Lietuvos visuomenei, kuri jį prisimins kaip žmogų, kuris savo gyvenimą paskyrė tikėjimui, taikai ir bendruomenės gerovei. Chrizostomo palikimas gyvuos per jo nuveiktus darbus ir įkvėpimą, kurį jis suteikė daugeliui tikinčiųjų.