Oro viršenybės kova XXI amžiuje tapo ne tik technologijų, bet ir geopolitinių ambicijų demonstravimu. Du pagrindiniai penktosios kartos naikintuvai – amerikiečių F-35 Lightning II ir rusiškas Su-57 Felon – simbolizuoja skirtingus požiūrius į šiuolaikinį oro karą. Nors abu orlaiviai oficialiai klasifikuojami kaip penktosios kartos naikintuvai, jų filosofija, galimybės ir praktinis pritaikymas skiriasi labiau, nei daugelis įsivaizduoja.
Skirtingos filosofijos ir kūrimo istorijos
F-35 programa prasidėjo dar XX amžiaus pabaigoje kaip Joint Strike Fighter projektas, skirtas pakeisti daugybę skirtingų orlaivių JAV ir sąjungininkų oro pajėgose. Lockheed Martin sukurtas naikintuvas turėjo būti universalus sprendimas – vienas orlaivis, tinkantis ir oro pajėgoms, ir jūrų pėstininkams, ir laivynui. Tai buvo ambicingas planas, kuris vėliau tapo ir vienu didžiausių iššūkių.
Su-57 kūrimo kelias buvo kitoks. Rusija pradėjo PAK FA (Perspektivnyj Aviacionnyj Kompleks Frontovoj Aviacii) programą 2002 metais, siekdama sukurti orlaivį, kuris galėtų konkuruoti su amerikiečių F-22 Raptor. Sukhoi dizaineriai turėjo aiškų tikslą – sukurti oro viršenybės naikintuvą su antrinio smūgio galimybėmis, o ne universalų platformą.
Šis skirtumas filosofijoje atsispindi visuose orlaivių aspektuose. F-35 buvo kuriamas kaip informacijos centras danguje, galinčio koordinuoti visas kovinės erdvės operacijas. Su-57 projektuotas kaip klasikinis naikintuvas su moderniausiomis technologijomis, bet išlaikant tradicinį rusišką požiūrį į oro kovą.
Stealth technologijos: skirtingi prioritetai
Kalbant apie nematomumą radarams, F-35 aiškiai pirmauja. Amerikiečiai į šį orlaivį įdėjo dešimtmečius kauptas žinias apie radaro atspindžio mažinimą. Orlaivis suprojektuotas taip, kad kiekviena linija, kiekvienas paviršius prisidėtų prie bendro nematomumo. Net ginklų įlankos durys, antenų išdėstymas ir variklio išmetimo sistema – viskas optimizuota mažiausiam radaro atspindžiui.
Su-57 požiūris į stealth yra pragmatiškesnis. Rusai nesiekė absoliutaus nematomumo, o veikiau subalansuoto sprendimo tarp nematomumo ir kitų charakteristikų. Orlaivis turi daugiau išorinių elementų, kurie didina radaro atspindį – jutiklių, antenų, net kai kurie ginklai gali būti nešiojami išoriškai. Tai reiškia, kad Su-57 radaro atspindžio plotas yra didesnis nei F-35, nors vis tiek žymiai mažesnis už ketvirtosios kartos naikintuvus.
Tačiau rusai savo orlaivyje padarė įdomų akcentą – jie daugiau dėmesio skyrė nematomumui infraraudonųjų spindulių diapazone. Su-57 variklio išmetimo sistema sukurta taip, kad sumažintų šiluminę signatūrą, o tai svarbu kovojant su šiuolaikinėmis raketomis, kurios naudoja infraraudonųjų spindulių savinavigacijos sistemas.
Manevringumas ir skrydžio charakteristikos
Čia Su-57 turi rimtų pranašumų. Rusiškas naikintuvas įrengtas variklio vektoriaus valdymo sistema, leidžiančia keisti reaktyvinės srovės kryptį trimis ašimis. Tai suteikia orlaiviu neįtikėtiną manevringumą, ypač mažuose greičiuose ir aukštuose atakos kampuose. Su-57 gali atlikti manevrus, kurie F-35 tiesiog neįmanomi.
F-35 neturi tokio pažangaus variklio vektoriaus valdymo (išskyrus F-35B versiją, kuri turi vertikalaus kilimo sistemą). Amerikiečių orlaivis labiau pasitiki savo avionikos sistemomis ir ginkluote, nei grynai aerodinaminiu pranašumu. Tai atspindi skirtingą požiūrį – rusai mano, kad artimoje oro kovoje manevringumas vis dar svarbus, o amerikiečiai tikisi, kad priešo orlaivis bus numuštas dar prieš prasidedant artimam kontaktui.
Maksimalus greitis ir aukštis – dar viena sritis, kur Su-57 turi teorinį pranašumą. Rusiškas naikintuvas gali pasiekti didesnius greičius ir skraidyti aukščiau. Tačiau reikia pažymėti, kad šiuolaikiniame ore kare maksimalus greitis nėra toks svarbus kaip anksčiau – daug svarbesnė yra galimybė ilgai išlaikyti viršgarsinį greitį be forsažo įjungimo.
Avionika ir jutiklių sistemos
F-35 avionika yra vienas pažangiausių kada nors sukurtų sistemų. Orlaivis turi AN/APG-81 AESA radarą, kuris gali sekti dešimtis taikinių vienu metu ir veikti elektroninės kovos režimu. Bet tikrasis F-35 pranašumas – tai jutiklių sintezės sistema, kuri sujungia informaciją iš radaro, elektrooptinių sistemų, infraraudonųjų jutiklių ir duomenų mainų su kitais orlaiviais bei žemės pajėgomis.
Pilotas mato ne atskiras jutiklių duomenis, o bendrą situacijos vaizdą – visus draugiškus ir priešiškus objektus, grėsmes, taikinių prioritetus. Tai kaip skirtumas tarp žiūrėjimo į kelis atskirus monitorius ir vieno integruoto ekrano. Šis pranašumas informacijos valdyme gali būti lemiamas kovoje.
Su-57 taip pat turi pažangią avioniką, įskaitant N036 Byelka radarų sistemą, kuri susideda iš pagrindinio AESA radaro ir papildomų radarų šonuose. Teoriškai tai turėtų suteikti geresnį apžvalgumą. Tačiau informacijos apie Su-57 avionikos realius pajėgumus yra mažai, ir daugelis ekspertų abejoja, ar ji pasiekia F-35 lygį, ypač programinės įrangos sudėtingumo ir patikimumo srityje.
Ginkluotė ir kovinė galia
F-35 gali nešti įvairią ginkluotę – nuo oro-oras raketų iki tikslaus taikymosi bombų. Vidaus ginklų įlankose telpa keturios raketos (paprastai dvi AIM-120 AMRAAM ir dvi AIM-9X Sidewinder) arba dvi raketos ir dvi bombos. Kai nematomumas nėra kritiškas, orlaivis gali nešti papildomus ginklus ant išorinių pakabų, žymiai padidinant kovinį krūvį.
Su-57 turi didesnes vidaus ginklų įlankas, galinčias talpinti iki šešių oro-oro raketų arba įvairių oro-žemė ginklų. Rusai kuria specialias raketas, pritaikytas būtent šiam orlaiviu – R-77M ir perspektyvinę R-37M ilgo nuotolio raketą. Teoriškai Su-57 gali nešti didesnius ginklus, įskaitant hipergarsines raketas, nors tai sumažintų jo nematomumą.
Artimoje kovoje abu orlaiviai turi patrankos – F-35 naudoja 25 mm GAU-22/A, o Su-57 – 30 mm GSh-301. Rusų patranka galingesnė, bet turi mažiau šaudmenų. Vis dėlto patrankos naudojimas šiuolaikinėje oro kovoje yra retas dalykas.
Gamyba, kaina ir praktinis pritaikymas
Čia skirtumai tarp šių orlaivių tampa ypač akivaizdūs. F-35 jau pagaminta daugiau nei 900 vienetų, ir gamyba tęsiasi sparčiai. Orlaivį eksploatuoja ne tik JAV, bet ir daugelis NATO šalių bei sąjungininkų – Izraelis, Japonija, Pietų Korėja, Australija ir kitos. Tai reiškia, kad F-35 yra išbandytas realiais operacijų metu, nuolat tobulinamas remiantis praktine patirtimi.
Su-57 situacija visiškai kitokia. Iki 2024 metų pagaminta tik apie 20 serijinių orlaivių, ir gamybos tempai išlieka lėti. Rusija susiduria su ekonominėmis sankcijomis, kurios apsunkina prieigą prie kai kurių būtinų komponentų, ypač pažangių mikroschemų. Be to, orlaivis dar neturi galutinės variklio versijos – dabartiniai Su-57 skraido su laikinais AL-41F1 varikliais, nors planuojami galingesni Izdeliye 30 varikliai.
Kaina taip pat skiriasi. F-35A (bazinė versija) kainuoja apie 80-90 milijonų dolerių, ir kaina mažėja didėjant gamybos apimtims. Su-57 tikslios kainos nežinomos, bet ekspertų vertinimai svyruoja nuo 50 iki 100 milijonų dolerių. Tačiau reikia suprasti, kad mažos gamybos apimtys reiškia aukštesnes vieneto kainas.
Kovinio patyrimo realybė
F-35 jau dalyvavo koviniuose veiksmuose. Izraelio oro pajėgos naudojo šiuos naikintuvus smūgiams Artimuosiuose Rytuose, JAV – operacijose prieš ISIS ir kitose misijose. Tai suteikė vertingos patirties apie orlaivio stipriąsias ir silpnąsias puses realiomis sąlygomis. Pavyzdžiui, paaiškėjo, kad orlaivis turi problemų su priežiūra ir pasirengimo skrydžiui laiku, nors šios problemos palaipsniui sprendžiamos.
Su-57 kovinis patyrimas yra minimalus. Yra informacijos, kad keli orlaiviai buvo dislokuoti Sirijoje testavimo tikslais, bet jie nedalyvavo intensyviose kovose. Ukrainoje Su-57 taip pat naudojamas labai ribotai, greičiausiai dėl baimės prarasti retą orlaivį. Tai reiškia, kad daugelis Su-57 sistemų nebuvo patikrintos realiomis kovos sąlygomis.
Šis skirtumas yra svarbesnis, nei gali atrodyti. Šiuolaikinis naikintuvas – tai ne tik geležis, bet ir nuolatinis tobulinimas, programinės įrangos atnaujinimai, taktikos kūrimas remiantis praktine patirtimi. F-35 programa turi didžiulį pranašumą šioje srityje.
Kas laimėtų hipotetinėje kovoje
Atsakymas į šį klausimą nėra paprastas ir priklauso nuo daugelio veiksnių. Jei kova vyktų artimame kontakte, Su-57 manevringumas galėtų suteikti pranašumą. Rusiškas naikintuvas galėtų atlikti manevrus, kurių F-35 negali, ir potencialiai užimti palankesnę poziciją šaudymui.
Tačiau šiuolaikinė oro kova retai pasiekia artimą kontaktą. F-35 pranašumas yra gebėjimas aptikti priešą anksčiau, apdoroti informaciją greičiau ir paleisti raketas iš didesnio atstumo, išliekant nepastebėtam. Amerikiečių naikintuvas veiktų kaip dalis platesnės sistemos – gaudamas duomenis iš AWACS, palydovų, kitų orlaivių ir žemės stočių.
Ekspertai linkę manyti, kad daugumoje scenarijų F-35 turėtų pranašumą dėl geresnės avionikos, nematomumo ir integracijos į platesnę kovos sistemą. Tačiau Su-57 nereikėtų nuvertinti – tai vis tiek labai pajėgus orlaivis, ypač rusų pilotų rankose, kurie turi ilgą tradiciją oro kovoje.
Svarbu suprasti, kad realios kovos rezultatas priklausytų ne tik nuo orlaivių charakteristikų, bet ir nuo pilotų parengimo, taktikos, palaikymo sistemų, elektroninės kovos pajėgumų ir daugelio kitų veiksnių. Geriausias orlaivis su prastai parengtais pilotais pralaimės vidutiniam orlaiviu su puikiais pilotais.
Ką rodo šių orlaivių palyginimas
F-35 ir Su-57 palyginimas atskleidžia ne tik techninius skirtumus, bet ir skirtingas strategines vizijas. Amerikiečių orlaivis yra globalios sistemos dalis, sukurta veikti kartu su sąjungininkais ir integruota į platų kovos tinklą. Rusiškas naikintuvas labiau orientuotas į individualius pajėgumus ir tradicinę oro kovą.
Praktinė realybė rodo, kad F-35 programa, nepaisant visų savo problemų ir kritikos, yra sėkmingesnė. Orlaivių pagaminta daug, jie aktyviai naudojami, nuolat tobulinami. Su-57 išlieka daugiau kaip potencialus ginklas nei realus kovinis įrankis – mažos gamybos apimtys, techniniai iššūkiai ir ekonominiai apribojimai trukdo jam tapti tikru F-35 konkurentu.
Tačiau ateitis gali atnešti pokyčių. Rusija tęsia Su-57 tobulinimą, o nauji varikliai ir sistemos gali žymiai pagerinti orlaivio charakteristikas. Kita vertus, F-35 taip pat nuolat modernizuojamas, o amerikiečiai jau dirba prie šeštosios kartos naikintuvų. Varžybos dėl oro viršenybės niekada nesibaigia – tai nuolatinis technologijų ir strategijų evoliucijos procesas, kuriame šiandien pirmaujantis gali rytoj atsidurti antroje vietoje.