VSD išvados dėl Žemaitaičio pasisakymų sukėlė politinę įtampą
Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) pirmininkas Gintautas Paluckas ir Prezidentūra atsisakė komentuoti Valstybės saugumo departamento (VSD) išvadas dėl Seimo nario Remigijaus Žemaitaičio. VSD išvados buvo pateiktos po to, kai Žemaitaitis viešai pasisakė apie Izraelio ir Palestinos konfliktą, sukeldamas diskusijas dėl galimo antisemitizmo.
Paluckas teigė, kad kol kas nėra susipažinęs su VSD išvadomis, todėl negali jų komentuoti. Jis pridūrė, kad partija laikosi nuostatos, jog bet kokios formos neapykantos kalba yra nepriimtina. Prezidentūra taip pat atsisakė komentuoti situaciją, nurodydama, kad tai yra VSD kompetencijos klausimas.
Žemaitaitis savo ruožtu teigė, kad jo pasisakymai buvo neteisingai interpretuoti ir kad jis nėra nusiteikęs prieš jokias tautas ar religijas. Jis pabrėžė, kad jo tikslas buvo atkreipti dėmesį į humanitarinę krizę regione.
Ši situacija sukėlė diskusijas visuomenėje apie žodžio laisvės ribas ir atsakomybę už viešus pasisakymus, ypač kai jie gali būti interpretuojami kaip neapykantos kalba. VSD išvados gali turėti įtakos tolimesnei diskusijai apie tai, kaip Lietuvoje turėtų būti sprendžiami panašūs atvejai.
Ankstesni Žemaitaičio pasisakymai
Remigijus Žemaitaitis, buvęs partijos „Laisvė ir teisingumas” pirmininkas, praėjusį mėnesį socialiniuose tinkluose pasidalino įrašais, kuriuose kritiškai vertino Izraelio veiksmus Gazos Ruože. Viename iš įrašų jis pavartojo formuluotes, kurias Žydų bendruomenė Lietuvoje įvertino kaip antisemitines. Žemaitaitis savo socialinio tinklo paskyroje teigė, kad „Izraelio veiksmai Gazoje peržengia savigynos ribas ir prilygsta genocidui”.
Po šių pasisakymų VSD inicijavo tyrimą, siekdamas įvertinti, ar parlamentaro pasisakymai nekelia grėsmės nacionaliniam saugumui ir ar nėra neapykantos kurstymo požymių. Tyrimo rezultatai buvo pateikti Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui uždarame posėdyje.
Teisinis kontekstas
Pagal Lietuvos įstatymus, Seimo nariai turi plačią žodžio laisvę, tačiau ji nėra absoliuti. Baudžiamojo kodekso 170 straipsnis numato atsakomybę už kurstymą prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę. Tuo pačiu metu Seimo nario statusas suteikia parlamentarui teisinį imunitetą, kuris gali būti panaikintas tik Seimo sprendimu.
Teisininkas Liudvikas Ragauskis, komentuodamas situaciją, pabrėžė: „Parlamentaro žodžio laisvė yra esminis demokratijos elementas, tačiau ji turi būti įgyvendinama atsakingai, ypač kalbant apie jautrius tarptautinius konfliktus. Seimo narys turi suvokti, kad jo žodžiai gali būti interpretuojami ne tik kaip asmeninė nuomonė, bet ir kaip valstybės pozicija.”
Tarptautinis kontekstas
Izraelio ir Palestinos konfliktas, ypač po 2023 m. spalio 7 d. „Hamas” atakos prieš Izraelį ir po to sekusios Izraelio karinės operacijos Gazoje, tapo itin jautria tema tarptautinėje politikoje. Daugelis Europos šalių parlamentarų susiduria su panašiais iššūkiais – kaip išreikšti poziciją dėl konflikto nepažeidžiant etinių ir teisinių normų.
Europos Parlamentas praėjusį mėnesį priėmė rezoliuciją, kurioje raginama nedelsiant nutraukti ugnį Gazoje ir užtikrinti humanitarinės pagalbos pristatymą civiliams gyventojams. Rezoliucijoje taip pat pasmerkti antisemitiniai ir islamofobiniai incidentai Europoje, padažnėję po konflikto eskalavimo.
Žodžio ir atsakomybės pusiausvyra
Šis atvejis atskleidžia sudėtingą dilemą, su kuria susiduria demokratinės visuomenės – kaip užtikrinti žodžio laisvę, kartu apsaugant visuomenę nuo neapykantos kurstymo. Politikai, kaip viešieji asmenys, turi ypatingą atsakomybę savo pasisakymais nekurstyti įtampos ir neprisidėti prie visuomenės skaldymo.
Žemaitaičio atvejis tikriausiai nebus paskutinis, kai politikų pasisakymai apie tarptautinius konfliktus sukels kontraversijas. Tačiau jis gali tapti svarbiu precedentu, nustatančiu aiškesnes ribas tarp legitimos kritikos ir nepriimtinos retorikos. Kaip parodė pastarieji įvykiai Europoje, neapgalvoti politikų pasisakymai gali turėti rimtų pasekmių ne tik jų karjerai, bet ir visuomenės santykiams.
Tarp žodžio laisvės ir atsakomybės: kur brėžiame ribą?
Žemaitaičio atvejis tapo lakmusų popierėliu, atskleidžiančiu, kaip Lietuvoje suprantama žodžio laisvės ir atsakomybės pusiausvyra. Viena vertus, demokratijoje būtina užtikrinti galimybę kritikuoti bet kurios valstybės veiksmus, įskaitant Izraelį. Kita vertus, tokia kritika neturėtų peržengti ribos, už kurios prasideda antisemitizmas ar kitų formų neapykanta.
Galbūt svarbiausia šio atvejo pamoka – būtinybė puoselėti politinę kultūrą, kurioje sudėtingi tarptautiniai klausimai aptariami atsakingai, remiantis faktais, o ne emocijomis ar išankstinėmis nuostatomis. Tik tokiu būdu galime išsaugoti ir žodžio laisvę, ir pagarbą žmogaus orumui – dvi fundamentalias demokratinės visuomenės vertybes, kurios, nors kartais ir atrodo prieštaraujančios viena kitai, iš tiesų yra neatsiejamos.