Rekordininkas, kuriam nėra alternatyvos
Benjaminas Netanyahu šią savaitę oficialiai tapo ilgiausiai valdančiu Izraelio premjeru istorijoje. Jo bendra valdymo trukmė dabar viršija 17 metų – daugiau nei legendinio Davido Ben-Guriono, kuris vadovavo šaliai jos kūrimosi metais. Tačiau šis rekordas pasiektas ne ramiu laikotarpiu, o per nuolatinių krizių, karų ir teisminių procesų audrą. Netanyahu, kurį šalininkai vadina „karaliumi Bibi”, o kritikai – „nusikaltėliu premjeru”, išlieka viena kontraversiškiausių figūrų ne tik Izraelio, bet ir visos Artimųjų Rytų politikoje.
67 metų politikas sugebėjo tai, ko nepavyko nė vienam jo pirmtakui – ne tik grįžti į valdžią po pralaimėjimo, bet ir išlaikyti ją net tada, kai atrodė, jog jo politinė karjera baigta. Dabar, kai Izraelis veda karą Gazoje ir susiduria su precedento neturinčiu tarptautiniu spaudimu, Netanyahu pozicijos atrodo paradoksaliai stiprios, nors jo asmeninė reputacija tebėra sutepliota korupcijos kaltinimais.
Nuo JAV iki Jeruzalės: karjeros pradžia
Netanyahu politinė trajektorija prasidėjo ne Izraelyje, o Jungtinėse Valstijose. Jis studijavo architektūrą ir verslo administravimą MIT universitete, tobulai išmoko anglų kalbą su amerikietišku akcentu – įgūdis, kuris vėliau tapo vienu svarbiausių jo politinio arsenalo ginklų. Skirtingai nei dauguma Izraelio politikų, Netanyahu sugebėjo kalbėti su Vakarų auditorija jų kalba ir jų terminais.
Jo kelias į politiką buvo išgręžtas asmenine tragedija. Vyresnysis brolis Yonathanas žuvo 1976 metais vadovaudamas drąsiai operacijai Entebėje, Ugandoje, kurios metu buvo išlaisvinti įkaitai. Ši šeimos drama ne tik suformavo Netanyahu pasaulėžiūrą, bet ir suteikė jam tam tikrą politinį kapitalą – jis tapo herojaus brolio, žmogaus, kuris asmeniškai suprato saugumo klausimų kainą.
Pirmą kartą premjero poste Netanyahu atsidūrė 1996 metais, būdamas vos 46-erių – jauniausias šalies lyderis istorijoje. Tačiau pirmasis kadencija buvo trumpa ir ne itin sėkminga. Jis pralaimėjo 1999 metų rinkimus Ehudui Barakui, ir daugelis manė, kad jo politinė karjera baigta. Kaip jie klydо.
Sugrįžimas ir konsolidacija
2009 metais Netanyahu grįžo į valdžią jau kaip subrendęs, apskaičiuojantis politikas. Jis sugebėjo suburti dešiniųjų koaliciją ir išlaikyti ją valdžioje per kelis rinkimų ciklus – pasiekimas, kuris Izraelio fragmentuotoje politinėje sistemoje yra beveik stebuklas. Jo formulė buvo paprasta, bet efektyvi: nuolatinis saugumo grėsmių akcentavimas, ekonominis pragmatizmas ir sumanūs koaliciniai manevrai.
Per šį laikotarpį Netanyahu tapo ne tik ilgiausiai valdančiu premjeru, bet ir vienu įtakingiausių Izraelio politikų istorijoje. Jis iš esmės perkūrė šalies politinę sistemą pagal save, susilpnindamas institucijas, kurios galėjo jam priešintis, ir sustiprindamas savo asmeninę valdžią. Kritikai tai vadina autoritarizmo tendencijomis, šalininkai – stipria lyderyste.
Ekonominiu požiūriu Netanyahu valdymas buvo gana sėkmingas. Izraelio ekonomika augo, technologijų sektorius klestėjo, o šalis tapo viena turtingiausių regione. Tačiau šis klestėjimas buvo nelygus – atotrūkis tarp turtingųjų ir vargšų didėjo, o pragyvenimo išlaidos tapo vienu aukščiausių išsivysčiusiame pasaulyje.
Teismai, kaltinimai ir politinis išgyvenimas
2019 metai tapo lūžio tašku. Netanyahu buvo oficialiai apkaltintas kyšininkavimu, sukčiavimu ir piktnaudžiavimu patikėjimu trijose skirtingose bylose. Jis tapo pirmuoju veikiančiu Izraelio premjeru, kuriam pareikšti kriminaliniai kaltinimai. Bet ar tai jį sustabdė? Visai ne.
Vietoj to, Netanyahu pavertė teismo procesą savo politinės kampanijos centru. Jis nuosekliai kartojo, kad tai „raganų medžioklė”, „kairiųjų sąmokslas” ir „teisminė perversmo bandymas”. Ši retorika skambėjo pažįstamai daugeliui, kas stebėjo politinius įvykius kitose šalyse. Netanyahu iš esmės importavo populistinę taktiką, kuri veikė nuo Brazilijos iki JAV.
Teisminiai procesai vis dar tęsiasi, bet jie tarsi atsidūrė fone. Karas Gazoje, saugumo klausimai ir geopolitiniai iššūkiai užgožė korupcijos skandalus. Netanyahu sugebėjo išnaudoti situaciją, pateikdamas save kaip vienintelį lyderį, galinčią apsaugoti Izraelį sudėtingais laikais. Tai klasikinis autoritarinių lyderių triukas – krizė kaip legitimacijos šaltinis.
Spalio septintoji ir jos pasekmės
2023 metų spalio 7 diena turėjo tapti Netanyahu politinės karjeros pabaiga. Hamas ataka, per kurią žuvo per 1200 žmonių, buvo didžiausias Izraelio saugumo fiasko nuo šalies įkūrimo. Netanyahu, kuris visą savo karjerą statė ant saugumo įvaizdžio, staiga atrodė pažeidžiamas. Kaip galėjo įvykti toks masinis žvalgybos ir gynybos sistemų žlugimas?
Pirmomis dienomis po atakos atrodė, kad Netanyahu politinė karjera tikrai baigta. Apklausos rodė rekordiškai žemą populiarumą, šeimos aukų reikalavo jo atsistatydinimo, o net kai kurie koalicijos partneriai pradėjo distancijuotis. Tačiau Netanyahu dar kartą parodė savo politinio išgyvenimo instinktą.
Jis greitai perėmė iniciatyvą, paskelbdamas karą Hamas ir pažadėdamas sunaikinti organizaciją. Kartu jis sugebėjo atidėti atsakomybės klausimus „karo pabaigai”, o tuo tarpu konsolidavo valdžią kaip karo lyderis. Izraelio politinėje kultūroje egzistuoja tradicija „nesudaryti sąlygų valdžiai karo metu” – ir Netanyahu šią tradiciją išnaudojo maksimaliai.
Santykiai su Amerika: nuo draugystės iki įtampos
Netanyahu santykiai su JAV visada buvo sudėtingi ir daugialypiai. Su respublikonų administracijomis jis paprastai sutardavo puikiai – ypač su Donaldu Trumpu, kurio kadencijos metu Izraelis gavo beveik viską, ko norėjo: pripažinimą Jeruzalės sostine, Golano aukštumų aneksiją, Abraham susitarimus su arabų šalimis.
Su demokratų prezidentais viskas būdavo sudėtingiau. Netanyahu viešai konfliktuodavo su Baracku Obama dėl Irano branduolinės programos, o dabar jo santykiai su Joe Bidenu yra įtempti, nors oficialiai išlaikomas mandagumo fasadas. Bidenas ne kartą viešai kritikavo Izraelio veiksmus Gazoje, ragino labiau apsaugoti civilius, bet kartu ir toliau teikė karinę paramą.
Įdomu tai, kad Netanyahu sugebėjo išlaikyti dviejų partijų paramą Kongrese, nors jo asmeniniai santykiai su demokratų lyderiais buvo šalti. Jis puikiai supranta amerikiečių politikos mechanizmus ir moka žaisti tiek su Kapitolijaus kalva, tiek su Baltaisiais rūmais. Kai kurie kritikai teigia, kad jis per daug kišasi į JAV vidaus politiką, bet Netanyahu tai laiko būtina strategija Izraelio interesams ginti.
Koalicijos su kraštutiniais dešiniaisiais
Vienas kontraversiškiausių Netanyahu sprendimų buvo sąjunga su kraštutiniais dešiniaisiais ir ultrareliginiais politikais, kad suformuotų vyriausybę po 2022 metų rinkimų. Žmonės kaip Itamaras Ben-Gviras ir Bezalelis Smotrichas, kurie anksčiau buvo laikomi politiniais pariomis, staiga atsidūrė ministerijose.
Ši koalicija pradėjo agresyvią teismų sistemos reformą, kuri sukėlė masinius protestus – šimtai tūkstančių izraeliečių išėjo į gatves. Kritikai tvirtino, kad tai bandymas išgelbėti Netanyahu nuo teismo, susilpninant nepriklausomą teismų sistemą. Šalininkai teigė, kad tai būtina demokratinė reforma, ribojanti „aktyvistinių teisėjų” galią.
Reforma buvo iš dalies sustabdyta po spalio 7-osios atakos, bet Netanyahu koalicijos partneriai aiškiai duoda suprasti, kad ketina ją atnaujinti, kai tik karas baigsis. Tai kelia klausimą: ar Netanyahu yra savo koalicijos įkaitas, ar jis vis dar kontroliuoja situaciją? Atsakymas tikriausiai yra kažkur per vidurį – jis naudojasi kraštutiniais partneriais savo tikslams, bet kartu priklauso nuo jų politiniam išgyvenimui.
Palikimas, kuris dar rašomas
Benjamino Netanyahu istorinė vieta vis dar formuojama. Vieni jį prisimins kaip stiprų lyderį, kuris išsaugojo Izraelio saugumą sudėtingoje aplinkoje, išplėtė diplomatines ryšius su arabų pasauliu ir užtikrino ekonominį klestėjimą. Kiti – kaip korupcijos įtariamą, kuris skaldė visuomenę, silpnino demokratines institucijas ir pražudė galimybes taikai su palestiniečiais.
Nepriklausomai nuo vertinimų, akivaizdu viena: Netanyahu pakeitė Izraelį. Jis perkūrė šalies politinę sistemą, padarė ją labiau prezidencine, nors formaliai ji išlieka parlamentine. Jis normalizavo koalicijas su kraštutiniais dešiniaisiais. Jis pavertė „saugumo” klausimą beveik vieninteliu svarbiu politiniu klausimu, nustelbdamas socialinius ir ekonominius dalykus.
Jo ilgaamžiškumas valdžioje taip pat atskleidžia kai ką apie Izraelio visuomenę. Dalis rinkėjų vertina stabilumą ir patirtį, net jei ji ateina su skandalais. Kiti tiesiog nemato alternatyvos – opozicija buvo fragmentuota ir nesugebėjo pasiūlyti įtikinamesnio lyderio. Netanyahu išnaudojo šią silpnybę, pateikdamas save kaip neišvengiamą, vienintelį tikrą lyderį.
Dabar, kai karas Gazoje tęsiasi, o tarptautinis spaudimas auga, Netanyahu vėl žaidžia didelę politinę žaidimą. Jis žino, kad karo pabaiga gali reikšti ir jo politinės karjeros pabaigą – atsakomybės klausimai, teismo procesai, visuomenės pyktis dėl spalio 7-osios. Todėl jis neturi skubėti baigti konfliktą. Tai ciniškas skaičiavimas, bet visiškai atitinkantis jo politinį stilių – išgyvenimas bet kokia kaina.
Ar Netanyahu sugebės išvengti atsakomybės dar kartą? Ar jo politinis instinktas ir manevravimo sugebėjimai išgelbės jį ir šįkart? Atsakymai į šiuos klausimus formuos ne tik jo asmeninį likimą, bet ir Izraelio ateitį artimiausiems metams. Viena aišku – šis rekordininkas premjeras nesiruošia išeiti tyliai į politinį užmarštį. Jis kovos iki galo, naudodamas visas turimas priemones, o jo politinis palikimas dar ilgai bus diskusijų ir ginčų objektas.