Rusijos raketų atakos intensyvumas nesilpsta
Pastaraisiais mėnesiais Ukraina susiduria su vienu intensyviausių oro atakų periodų nuo karo pradžios. Rusija toliau naudoja įvairias raketas, dronus ir kitas priemones, siekdama sunaikinti kritinę infrastruktūrą, energetikos objektus ir civilius taikinius. Tik per paskutinį ketvirtį Ukrainos oro gynybos pajėgos numušė šimtus raketų ir bepiločių orlaivių, tačiau dalis jų vis tiek pasiekia taikinius.
Problema ta, kad Rusija turi didžiulius išteklius. Nors Vakarai tikėjosi, kad sankcijos apribos Maskvos gebėjimus gaminti naujas raketas, realybė rodo kitą vaizdą. Rusijos gynybos pramonė dirba trimis pamainomis, o pagalba iš Irano ir Šiaurės Korėjos tik padidina prieinamų ginklų arsenalą. Ukrainos oro gynybos sistemos dirba praktiškai be poilsio, o jų atsargos senka greičiau nei gaunamos naujos.
Kodėl esamų sistemų nepakanka
Daugelis žmonių klausia – juk Ukraina jau gavo Patriot, IRIS-T, NASAMS ir kitas modernias oro gynybos sistemas, kodėl to neužtenka? Atsakymas slypi ne tik kiekybėje, bet ir Ukrainos teritorijos dydyje bei atakų pobūdyje.
Ukraina yra antra pagal dydį šalis Europoje. Jos plotas – per 600 tūkstančių kvadratinių kilometrų. Norint efektyviai apsaugoti tokią teritoriją, reikėtų dešimčių oro gynybos sistemų, o ne kelių vienetų. Kiekviena sistema turi ribotą veikimo spindulį – paprastai nuo 40 iki 150 kilometrų, priklausomai nuo tipo. Tai reiškia, kad net turėdama keliolika sistemų, Ukraina negali apsaugoti visų strateginių objektų vienu metu.
Be to, Rusija tyčia naudoja taktiką, kuria siekia išsekinti Ukrainos oro gynybą. Vienu metu paleidžiamos dešimtys raketų ir šimtai dronų iš skirtingų krypčių. Oro gynybos sistemos turi rinktis prioritetus – ką ginti pirmiausia. Dažnai tai reiškia, kad kai kurie objektai lieka neapsaugoti.
Raketų ir šaudmenų trūkumas – kritinė problema
Net turėdama pakankamą sistemų skaičių, Ukraina susiduria su kita problema – perkeliamųjų raketų trūkumu. Kiekviena Patriot raketa kainuoja apie 4 mln. dolerių, IRIS-T – apie 2 mln. Nors Vakarai ir skiria lėšų šiems ginklams pirkti, gamyba negali spėti paskui poreikį.
Pavyzdžiui, JAV per metus pagamina apie 500 Patriot raketų. Skamba nemažai, bet kai Ukraina per vieną masyvią ataką gali panaudoti 20-30 tokių raketų, nesunku suskaičiuoti, kaip greitai atsargos senka. O juk šias raketas perka ne tik Ukraina – jas naudoja ir kitos NATO šalys, kurios taip pat nori papildyti savo atsargas.
Situaciją komplikuoja ir tai, kad gamybos pajėgumai Vakaruose nebuvo pasiruošę tokiam intensyviam karui. Dešimtmečius gynybos pramonė dirbo taikos meto režimu, gamindama palyginti nedidelius kiekius. Dabar reikia laiko ir investicijų, kad būtų išplėstos gamybos linijos.
Energetikos infrastruktūra – pagrindinė taikinių
Rusija puikiai supranta, kad sunaikinus Ukrainos energetikos sistemą, galima paralyžiuoti visą šalį. Todėl elektrinės, transformatorių stotys ir kiti energetikos objektai tapo pirmaeiliais taikiniais. Žiemos metu tai ypač skaudu – be elektros ir šildymo milijonai žmonių atsiduria ekstremaliai sunkioje situacijoje.
Ukrainos valdžia bando apsaugoti šiuos objektus, dislokuodama oro gynybos sistemas šalia jų. Tačiau problema ta, kad Rusija žino, kur yra šie objektai, ir gali planuoti atakas atitinkamai. Kartais paleidžiama tiek raketų, kad net kelios oro gynybos sistemos negali visų sustabdyti.
Energetikos įmonės bando adaptuotis – decentralizuoja sistemas, stato papildomus apsauginius įrenginius, kuria atsargines schemas. Bet visa tai reikalauja laiko ir išteklių, kurių karo metu visada trūksta. Ir svarbiausia – be patikimos oro gynybos visos šios priemonės yra tik laikinas sprendimas.
Civilių apsauga – moralinė ir praktinė būtinybė
Nors kariniu požiūriu svarbiausia ginti strateginius objektus, negalima ignoruoti ir civilių apsaugos. Rusijos raketos reguliariai smogė gyvenamųjų namų, ligoninių, mokyklų. Kiekviena tokia ataka ne tik atima gyvybes, bet ir kelia psichologinį spaudimą visai visuomenei.
Didžiuosiuose miestuose – Kyjive, Charkive, Odesa, Dnipre – oro gynybos sistemos dirba aktyviai ir numušimo procentas yra gana aukštas. Tačiau mažesni miestai ir miesteliai dažnai lieka be apsaugos. Žmonės ten gyvena nuolatinėje įtampoje, nežinodami, ar kitą naktį raketa nepataikys į jų namus.
Tarptautinė teisė aiškiai draudžia atakuoti civilius objektus, bet Rusija šių taisyklių nesilaikė nuo pat karo pradžios. Vakarai gali smerkti, tačiau vienintelis realus būdas apsaugoti žmones – suteikti Ukrainai pakankamai oro gynybos sistemų, kad būtų galima padengti ne tik strateginius objektus, bet ir gyvenamas zonas.
Kokios sistemos reikalingiausios
Ne visos oro gynybos sistemos yra vienodai efektyvios prieš skirtingus taikinius. Ukrainai reikia kelių lygių apsaugos – nuo trumpo nuotolio sistemų iki tolimojo veikimo kompleksų.
Trumpo ir vidutinio nuotolio sistemoms, tokioms kaip Gepard, Avenger ar mobiliosios sistemos, tenka kovoti su Shahed tipo dronais ir sparnuotosiomis raketomis žemame aukštyje. Šios sistemos yra palyginti pigios eksploatuoti ir gali būti dislokuojamos lankščiai. Ukraina jų turi, bet reikėtų bent trigubai daugiau, kad būtų galima efektyviai dengti visą frontą ir užnugarį.
Vidutinio nuotolio sistemos kaip IRIS-T ar NASAMS puikiai tinka miestų ir svarbių objektų gynybai. Jos gali numušti tiek dronus, tiek raketas, ir jų veikimo spindulys leidžia dengti didesnius plotus. Problema – šių sistemų gamyba ribota, o užsakymų eilė ilga.
Tolimojo nuotolio sistemoms, pirmiausia Patriot, tenka sunkiausias darbas – kovoti su balistinėmis raketomis ir hipergarsine amunicija. Tai brangiausios ir sudėtingiausios sistemos, kurių Ukraina turi vos kelias baterijas. Ekspertai skaičiuoja, kad idealiu atveju reikėtų bent 20-25 Patriot baterijų, kad būtų galima apsaugoti visus kritinius objektus.
Ką daro Vakarai ir ko dar reikia
Teisingybės dėlei reikia pripažinti, kad Vakarai Ukrainai jau perdavė nemažai oro gynybos sistemų. Vokietija suteikė IRIS-T, JAV – Patriot baterijas ir NASAMS, kitos šalys – įvairių trumpesnio nuotolio sistemų. Tai tikrai padėjo išgelbėti tūkstančius gyvybių ir apsaugoti svarbius objektus.
Tačiau pagalba vis dar nepakankama, lyginant su grėsmės mastu. Kai kurios šalys bijo, kad perdavus per daug ginklų, jų pačių gynybiniai pajėgumai nusilps. Kitos delsią dėl politinių priežasčių ar biudžeto apribojimų. O Ukrainai kiekviena diena be pakankamos apsaugos reiškia naujus žuvusius civilius ir sunaikintą infrastruktūrą.
Dabar vyksta derybos dėl papildomų sistemų tiekimo. JAV žada dar kelias Patriot baterijas, Vokietija svarsto papildomų IRIS-T perdavimą, kalbama apie galimą Italijos ir Ispanijos įsitraukimą. Bet visa tai užtrunka – nuo sprendimo priėmimo iki realaus perdavimo gali praeiti mėnesiai.
Praktinis patarimas šalims, norinčioms padėti: geriau perduoti mažiau sistemų, bet greitai, nei žadėti daug ir vilkinti. Kiekviena savaitė be apsaugos Ukrainai kainuoja labai brangiai. Be to, svarbu ne tik perduoti sistemas, bet ir užtikrinti nuolatinį šaudmenų tiekimą bei personalo mokymą.
Kas laukia ateityje ir kaip išspręsti šį galvosūkį
Realistiškai žiūrint, Ukrainos oro gynybos poreikiai artimiausiu metu tik didės. Rusija neketina sustabdyti atakų, o priešingai – bando maksimaliai išnaudoti žiemos laikotarpį, kai energetikos poreikiai didžiausi. Todėl sprendimas turi būti kompleksinis ir ilgalaikis.
Pirma, Vakarams reikia pagreitinti oro gynybos sistemų gamybą. Tai reiškia investicijas į gamyklų plėtrą, papildomų gamybos linijų atidarymą, galbūt net laikinų lengvatų įvedimą gamintojams. JAV jau paskelbė apie tokius planus, bet jiems įgyvendinti reikės laiko.
Antra, reikia ieškoti kūrybiškų sprendimų. Pavyzdžiui, kai kurios NATO šalys galėtų laikinai perduoti Ukrainai dalis savo oro gynybos sistemų, o jų vietas užpildyti naujomis, kai jos bus pagamintos. Taip pat galima intensyviau naudoti Ukrainos pačios gaminamas sistemas – jos gal ne tokios pažangios, bet vis tiek efektyvios prieš tam tikrus taikinius.
Trečia, reikia geriau koordinuoti tarptautinę pagalbą. Dabar kiekviena šalis veikia savaip, o galėtų būti sukurta bendra sistema, kuri optimizuotų tiekimą pagal prioritetus. Ukraina geriau žino, kur sistemos reikalingiausios, tad turėtų turėti daugiau balso planuojant pagalbą.
Ketvirta, negalima pamiršti ir diplomatinių pastangų. Kuo daugiau šalių įsijungs į paramą Ukrainai, tuo lengviau bus paskirstyti naštą. Yra šalių, kurios turi sovietinių laikų oro gynybos sistemas – jos galėtų būti modernizuotos ir perduotos Ukrainai, kol gaunamos naujos Vakarų sistemos.
Ukrainos oro gynybos klausimas nėra tik techninis ar karinis – tai humanitarinis imperatyvas. Kiekviena numušta raketa reiškia išgelbėtas gyvybes, nesugriauta namai, veikiančias ligonines ir mokyklas. Taip, tai kainuoja pinigų, bet kaina už neveikimą – žmonių gyvybės ir sunaikinta šalis – yra nepalyginamai didesnė. Vakarai turi suprasti, kad investicija į Ukrainos oro gynybą yra investicija į stabilumą visoje Europoje. Kuo greičiau bus priimti sprendimai ir perduotos sistemos, tuo mažiau aukų ir tuo didesnė tikimybė, kad Ukraina išlaikys ne tik savo teritoriją, bet ir gebėjimą funkcionuoti kaip valstybė.