Palestinos valstybės klausimas jau dešimtmečius lieka vienu sudėtingiausių ir skaudžiausių tarptautinės politikos mazgų. Nors daugelis pasaulio šalių pripažįsta Palestinos teisę į nepriklausomybę, realybė toli gražu neatitinka šių deklaracijų. Milijonai žmonių gyvena neapibrėžtoje teisinėje situacijoje, o taikos derybos nuolat stringa dėl įvairių priežasčių.
Šiandien Palestinos klausimas nėra vien Artimųjų Rytų problema – tai tarptautinės teisės, žmogaus teisių ir geopolitikos sankirta, kurioje susipina istoriniai argumentai, religinis paveldas ir šiuolaikinės saugumo dilemos. Kad suprastume dabartinę situaciją, reikia pasigilinti į šio konflikto šaknis ir suprasti, kodėl sprendimas vis dar atrodo toks tolimas.
Istoriniai įvykiai, kurie nubrėžė dabartines linijas
Palestinos valstybės idėja nėra nauja – ji kilo dar XX amžiaus pradžioje, kai Osmanų imperija žlugo ir Artimieji Rytai buvo perdalinti tarp Vakarų valstybių. Britų mandato laikotarpiu (1920-1948) regione gyveno tiek arabai, tiek žydai, o įtampa tarp šių bendruomenių augo sparčiai.
1947 metais Jungtinės Tautos priėmė rezoliuciją dėl Palestinos padalijimo į dvi valstybes – žydų ir arabų. Šis planas buvo priimtas žydų bendruomenės, bet atmestas arabų. Po metų, 1948-aisiais, buvo paskelbta Izraelio valstybė, o tai sukėlė pirmąjį arabų-izraeliečių karą. Šio karo metu šimtai tūkstančių palestiniečių tapo pabėgėliais – įvykis, kurį patys palestiniečiai vadina „Nakba” (katastrofa).
1967 metų Šešių dienų karas dar labiau pablogino situaciją. Izraelis užėmė Vakarų Krantą, Gazos Ruožą, Golano aukštumas ir Sinajaus pusiasalį. Nors vėliau Egiptas atgavo Sinajų, Vakarų Krantas ir Gazos Ruožas liko okupuoti. Būtent šios teritorijos tapo būsimos Palestinos valstybės branduoliu, nors jų statusas iki šiol lieka ginčytinas.
Dabartinė situacija: dvi teritorijos, viena tauta
Šiandien Palestinos teritorijos yra suskaidytos į du atskirus regionus – Vakarų Krantą ir Gazos Ruožą. Šie regionai nėra geografiškai susiję, o jų politinė situacija labai skiriasi. Vakarų Krante dominuoja Palestinos valdžia, kuriai vadovauja Fatah judėjimas, tuo tarpu Gazos Ruože nuo 2007 metų valdo Hamas – organizacija, kurią daugelis Vakarų šalių laiko teroristine.
Vakarų Krantas yra suskaidytas į A, B ir C zonas pagal Oslo susitarimus. A zonoje Palestinos valdžia turi pilną kontrolę, B zonoje – civilinę kontrolę, bet ne saugumo, o C zona (apie 60 procentų Vakarų Kranto) yra visiškai Izraelio kontrolėje. Tokia sudėtinga sistema daro bet kokį valstybingumą labai sunkiai įgyvendinamą.
Gazos Ruožas, nors ir neturi Izraelio karių jo viduje, yra faktiškai blokuojamas iš sausumos, jūros ir oro. Egiptas taip pat kontroliuoja savo sieną su Gazos Ruožu. Gyvenimo sąlygos ten yra itin sunkios – ribotas elektros tiekimas, vandens trūkumas, didelis nedarbas ir nuolatinė įtampa, kuri periodiškai virsta ginkluotais konfliktais.
Tarptautinis pripažinimas: skaičiai ir realybė
Nuo 2012 metų Palestina turi stebėtojo valstybės statusą Jungtinėse Tautose. Tai buvo svarbus simbolinis žingsnis, nors ir nesuteikė pilnateisės narystės. Šiandien Palestiną kaip nepriklausomą valstybę pripažįsta apie 138 iš 193 JT narių – tai daugiau nei du trečdaliai pasaulio šalių.
Tačiau pripažinimo geografija yra labai nevienoda. Palestiną pripažįsta beveik visos musulmoniškos šalys, dauguma Afrikos ir Lotynų Amerikos valstybių, taip pat kai kurios Europos šalys, įskaitant Švediją, Lenkiją ir Čekiją. Tuo tarpu didžiosios Vakarų valstybės – JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija, Vokietija – to nepadariusios, nors ir palaiko dviejų valstybių sprendimo idėją.
Ši nevienoda situacija rodo, kad Palestinos valstybingumo klausimas yra ne tik teisinis, bet ir politinis. Daugelis Vakarų šalių bijo, kad pripažinimas gali pakenkti taikos deryboms arba susilpninti Izraelį, kurį jos laiko savo strateginiu partneriu regione.
Pagrindinės kliūtys kelyje į valstybingumą
Viena didžiausių problemų – Izraelio gyvenvietės Vakarų Krante. Nuo 1967 metų Izraelis ten pastatė daugiau nei 130 gyvenviečių, kuriose gyvena apie 450 tūkstančių žmonių. Pagal tarptautinę teisę šios gyvenvietės yra nelegalios, tačiau Izraelis su tuo nesutinka ir toliau jas plečia.
Gyvenvietės ne tik užima žemę, kuri turėtų priklausyti būsimai Palestinos valstybei, bet ir fiziškai suskaldo Vakarų Krantą į atskirus anklavu. Tai daro labai sunku sukurti vientisą, gyvybingą valstybę. Be to, daugelis gyvenviečių yra strategiškai svarbių vietų – prie vandens šaltinių, ant kalvų, šalia pagrindinių kelių.
Kita didelė problema – Jeruzalės statusas. Tiek izraeliečiai, tiek palestiniečiai nori, kad Jeruzalė būtų jų sostinė. Izraelis laiko visą Jeruzalę savo „nedaloma sostine”, nors tarptautinė bendruomenė to nepripažįsta. Palestiniečiai nori, kad Rytų Jeruzalė taptų jų valstybės sostine. Šis klausimas yra ypač jautrus dėl religinio Jeruzalės svarbos – ji šventa žydams, krikščionims ir musulmonams.
Trečia problema – palestiniečių pabėgėlių teisė grįžti. Milijonai palestiniečių ir jų palikuonių gyvena pabėgėlių stovyklose Jordanijoje, Libane, Sirijoje ir kitur. Jie reikalauja teisės grįžti į žemes, iš kurių buvo išvyti 1948 ir 1967 metais. Izraelis kategoriškai prieštarauja masiniam grįžimui, bijodamas, kad tai pakeis šalies demografinę pusiausvyrą.
Vidinis palestiniečių susiskaldymas
Net jei būtų išspręstos visos problemos su Izraeliu, palestiniečiai susiduria su vidine problema – susiskaldymu tarp Fatah ir Hamas. Šie du judėjimai ne tik skiriasi ideologiškai, bet ir konkuruoja dėl valdžios. Fatah yra sekuliaresnis ir linkęs į derybas su Izraeliu, tuo tarpu Hamas yra islamistinis judėjimas, kuris ilgą laiką atsisakė pripažinti Izraelio egzistavimo teisę.
2007 metais Hamas jėga perėmė valdžią Gazos Ruože, išstūmęs Fatah pajėgas. Nuo to laiko palestiniečiai faktiškai turi dvi atskiras valdžias, kurios retai bendradarbiauja. Buvo keletas susitaikymo bandymų, bet jie visi žlugo. Toks susiskaldymas labai silpnina palestiniečių poziciją derybose ir kelia klausimą, kas galėtų atstovauti visai palestiniečių tautai.
Be to, abi valdžios kenčia nuo korupcijos ir autoritarizmo kaltinimų. Palestinos valdžios prezidentas Mahmoudas Abbasas valdžioje jau beveik du dešimtmečius, nors jo kadencija turėjo pasibaigti 2009 metais. Hamas Gazos Ruože taip pat kritikuojamas dėl žmogaus teisių pažeidimų ir autoritarinio valdymo stiliaus.
Tarptautinės bendruomenės vaidmuo ir nesėkmės
Per pastaruosius dešimtmečius buvo daugybė bandymų tarpininkauti tarp Izraelio ir palestiniečių. Svarbiausi buvo Oslo susitarimai (1993-1995), kurie sukūrė Palestinos valdžią ir numatė pereinamąjį laikotarpį link galutinio susitarimo. Tačiau galutinis susitarimas taip ir nebuvo pasiektas.
2000 metais Camp David derybos žlugo, o po to prasidėjo antroji intifada – smurtinė palestiniečių sukilimas, kuris pareikalavo tūkstančių gyvybių abiejose pusėse. Vėlesnės derybos Taboje (2001), Annapolyje (2007) ir tiesioginiuose pokalbiuose (2013-2014) taip pat nedavė rezultatų.
JAV tradiciškai buvo pagrindinis tarpininkas, bet jos vaidmuo kelia klausimų. Daugelis palestiniečių mano, kad Amerika yra per daug palankiai nusiteikusi Izraelio atžvilgiu ir negali būti nešališkas tarpininkas. Donaldo Trumpo prezidentavimo metu JAV pripažino Jeruzalę Izraelio sostine ir perkėlė ten savo ambasadą, kas dar labiau pablogino situaciją.
Europos Sąjunga, Rusija ir Jungtinės Tautos taip pat dalyvauja taikos procese per vadinamąjį Ketverto formatą, bet jų įtaka yra ribota. Arabų šalys, kurios anksčiau buvo pagrindinis palestiniečių rėmėjas, pastaraisiais metais vis labiau normalizuoja santykius su Izraeliu, kartais net nekreipdamos dėmesio į palestiniečių interesus.
Ką reiškia dviejų valstybių sprendimas šiandien
Dviejų valstybių sprendimas – Izraelio ir Palestinos valstybių egzistavimas šalia viena kitos – ilgą laiką buvo laikomas vienintele realia galimybe užbaigti konfliktą. Tačiau daugelis ekspertų šiandien abejoja, ar tai dar įmanoma. Izraelio gyvenvietės taip suskaidė Vakarų Krantą, kad sukurti vientisą palestiniečių valstybę tampa vis sunkiau.
Kai kurie siūlo alternatyvą – vienos valstybės sprendimą, kai Izraelis ir Palestina susijungtų į vieną demokratinę valstybę su lygiomis teisėmis visiems gyventojams. Tačiau ši idėja kelia didelį pasipriešinimą abiejose pusėse. Izraeliečiai bijo, kad tai reikštų žydų valstybės pabaigą, o palestiniečiai nerimauja, kad jie taptų mažuma svetimoje valstybėje.
Trečia galimybė – konfederacija, kai Izraelis ir Palestina būtų atskiros valstybės, bet glaudžiai bendradarbiautų ekonomikos, saugumo ir kitose srityse. Toks modelis galėtų išspręsti kai kurias praktines problemas, kaip antai gyvenviečių klausimą, bet reikalauja didelio pasitikėjimo, kurio šiuo metu trūksta.
Kaip atrodo ateitis ir kas galėtų pasikeisti
Palestinos valstybės svajonė nėra mirusi, bet ji tikrai yra sunkiai serganti. Jaunosios palestiniečių kartos vis labiau nusivilia tradiciniu politiniu procesu ir ieško naujų būdų kovoti už savo teises. Socialiniai tinklai, tarptautinės kampanijos, boikotai – visa tai tampa naujais įrankiais.
Tuo pačiu metu Izraelio visuomenė tampa vis konservatyvesnė ir mažiau linkusi į kompromisus. Dešiniųjų partijos, kurios nepalaiko palestiniečių valstybės idėjos, dominuoja Izraelio politikoje. Daugelis izraeliečių mano, kad bet kokie nuolaidos palestiniečiams tik pakenkia jų saugumui.
Tarptautinė situacija taip pat kinta. Artimųjų Rytų geopolitika persiformuoja, kai kai kurios arabų šalys normalizuoja santykius su Izraeliu, o Iranas ir jo sąjungininkai stiprina savo pozicijas. Palestiniečiai rizikuoja tapti šių didesnių žaidimų įkaitais.
Vis dėlto yra ir vilties ženklų. Naujos kartos aktyvistai abiejose pusėse bando kurti dialogą ir ieškoti bendrų sprendimų. Tarptautinė teisė vis labiau pripažįsta palestiniečių teises, net jei tai ir nevirsta konkrečiais veiksmais. Ir svarbiausia – milijonai žmonių visame pasaulyje tebepalaiko palestiniečių teisę į savą valstybę.
Praktiškai kalbant, bet koks sprendimas turės apimti kelias pagrindines sritis. Pirma, reikės susitarti dėl sienų – greičiausiai remiantis 1967 metų linijomis su tam tikrais žemių mainais. Antra, Jeruzalės klausimas turės būti išspręstas taip, kad abi pusės galėtų laikyti miestą savo sostine. Trečia, pabėgėlių problema turės būti sprendžiama per kompensacijas ir ribotą grįžimą. Ketvirta, saugumo garantijos turės patenkinti abi puses.
Palestinos valstybės klausimas lieka vienu sudėtingiausių šiuolaikinio pasaulio iššūkių. Tai ne tik teritorinis ginčas – tai klausimas apie teisingumą, orumą ir teisę į apsisprendimą. Kol milijonai žmonių gyvena be aiškios ateities perspektyvos, kol vaikai auga pabėgėlių stovyklose arba okupacijos sąlygomis, šis klausimas nepaliks tarptautinės darbotvarkės. Sprendimas gali atrodyti tolimas, bet tai nereiškia, kad reikia nustoti jo ieškoti. Istorija rodo, kad net sudėtingiausi konfliktai gali būti išspręsti, jei yra politinė valia ir tarptautinės bendruomenės parama. Palestinos valstybės svajonė vis dar gyva, ir daugelis tiki, kad ji vieną dieną taps realybe.