Artimųjų Rytų regione vėl kalbama apie paliaubas, tačiau šįkart optimizmas maišosi su dideliu skepticizmu. Gazos Ruože, kuris pastaruosius mėnesius tapo intensyvių karinių veiksmų epicentru, skelbiamas trapus susitarimas tarp Izraelio ir Hamas. Tarptautinė bendruomenė atidžiai stebi, ar šis susitarimas taps ilgalaikės taikos pagrindu, ar tik laikinu konflikto pertraukimu.
Kaip buvo pasiektas susitarimas
Derybos vyko ne viešai, o per tarpininkus – pagrindinį vaidmenį čia suvaidino Egiptas ir Kataras. Šios šalys jau ne pirmą kartą tampa tiltu tarp Izraelio ir Hamas, nes tiesioginiai pokalbiai tarp šių šalių praktiškai neįmanomi dėl giliai įsišaknijusios priešiškumo istorijos. Derybų procesas truko savaites, o kartais atrodė, kad bet koks susitarimas yra neįmanomas.
Pagrindiniai susitarimo punktai apima įkaitų paleidimą, humanitarinės pagalbos koridorių atidarymą ir laipsnišką karinių pajėgų išvedimą iš tam tikrų Gazos zonų. Tačiau detalės lieka miglotų – nei viena pusė nenori atskleisti visų susitarimo niuansų, o tai kelia papildomų klausimų dėl jo patikimumo. Ekspertai pastebi, kad tokia paslaptingumas dažnai reiškia, jog susitarimas yra labai trapus ir gali žlugti bet kuriuo momentu.
Humanitarinė krizė neišnyksta
Net ir paskelbus paliaubas, Gazos Ruožo gyventojų situacija lieka tragiška. Per pastaruosius mėnesius daugiau nei pusė dviejų milijonų žmonių prarado prieigą prie bazinių paslaugų – elektros, švaraus vandens, medicininės pagalbos. Ligoninės dirba ribotu pajėgumu, o kai kurios iš jų visiškai sugriautos.
Tarptautinės organizacijos, tokios kaip Raudonasis Kryžius ir JT agentūros, jau pradėjo ruoštis humanitarinės pagalbos teikimui, tačiau susiduria su daugybe kliūčių. Infrastruktūra sunaikinta, keliai nepravažiuojami, o saugumo situacija išlieka nepastovi. Kai kurie pagalbos konvojai jau buvo sustabdyti prie kontrolės punktų, nors oficialiai paliaubos turėtų užtikrinti jų laisvą judėjimą.
Psichologinė trauma, kurią patyrė Gazos gyventojai, ypač vaikai, bus jaučiama dar daugelį metų. Psichologai įspėja, kad visa karta užaugs su karo žaizdomis, o tai turės ilgalaikių pasekmių visai visuomenei. Mokyklos neveikia, vaikai neturi kur grįžti į normalų gyvenimą, o tėvai neturi galimybių jiems padėti.
Politiniai žaidimai už kulisų
Nors oficialiai kalbama apie taikos siekį, politinė realybė yra daug sudėtingesnė. Izraelio vidaus politika išlieka itin fragmentuota – premjeras Benjaminas Netanyahu susiduria su didžiuliu spaudimu tiek iš dešiniųjų, kurie reikalauja tęsti karinę operaciją, tiek iš kairiosios opozicijos, kuri kritikuoja jo valdymo stilių ir karo vedimą.
Hamas taip pat nėra vieninga organizacija. Nors oficialiai ji kontroliuoja Gazą, viduje egzistuoja skirtingos frakcijos su skirtingais tikslais. Kai kurie vadovai yra labiau linkę į kompromisus, kiti – į radikalų pasipriešinimą. Šis vidinių prieštaravimų kokteilius daro bet kokį susitarimą ypač trapų.
Regioninės galios taip pat žaidžia savo žaidimus. Iranas, kuris tradiciškai remia Hamas, turi savo interesus regione. Egiptas nori stabilumo prie savo sienų, bet kartu bijo per didelio pabėgėlių srauto. Saudo Arabija stebi situaciją iš šalies, bet jos pozicija gali būti lemiama ilgalaikei regiono stabilumui.
Ką reiškia paliaubos paprastiems žmonėms
Izraelio pietuose gyvenantys žmonės, kurie mėnesius praleido slėptuvėse nuo raketų atakų, dabar gali atsikvėpti, bet baimė neišnyksta. Daugelis jų prarado pasitikėjimą bet kokiais susitarimais su Hamas ir reikalauja iš vyriausybės griežtesnių saugumo garantijų. Kai kurie gyventojai net apsvarsto galimybę persikelti į kitas šalies dalis, nes nebetiki, kad pasienyje su Gaza galima gyventi saugiai.
Gazoje situacija dar dramatiškesnė. Žmonės bando grįžti į savo namus ar tai, kas iš jų liko. Kai kurie rasdami tik griuvėsius, kiti – neišsprogusias bombas, kurios daro jų namus neprieinamus. Atkūrimo darbai reikalaus milijardų dolerių investicijų ir metų darbo, o kas finansuos šią rekonstrukciją – kol kas neaišku.
Tarptautinės bendruomenės vaidmuo
Jungtinės Tautos jau paskelbė apie naują humanitarinės pagalbos planą, tačiau jo įgyvendinimas priklausys nuo daugelio veiksnių. Pirma, reikia finansavimo – donorai turi būti pasirengę skirti lėšų. Antra, reikia prieigos – abi konflikto pusės turi leisti pagalbai pasiekti tuos, kam jos reikia. Trečia, reikia koordinacijos – daugybė organizacijų turi veikti kartu, o ne viena prieš kitą.
Europos Sąjunga paskelbė apie paramą Gazos atstatymui, bet kartu pabrėžė, kad lėšos bus skiriamos tik jei bus užtikrinta, kad jos nepateks į Hamas rankas. Tai sukuria papildomą komplikaciją, nes Hamas kontroliuoja Gazą ir bet koks atstatymas neišvengiamai reikš tam tikrą bendradarbiavimą su ja.
JAV pozicija išlieka dviprasmiška. Viena vertus, Vašingtonas tradiciškai remia Izraelį ir jo saugumo interesus. Kita vertus, administracija supranta, kad be ilgalaikio politinio sprendimo karinis konfliktas tik kartosis. Diplomatai dirba už kulisų, bandydami suburti platesnę tarptautinę koaliciją, kuri galėtų pasiūlyti ilgalaikį sprendimą.
Ar įmanoma ilgalaikė taika
Daugelis ekspertų skeptiškai žiūri į dabartines paliaubas kaip į kelią į tikrą taiką. Jie primena, kad per pastaruosius du dešimtmečius panašių paliaubų buvo ne viena, bet visos jos galiausiai žlugo. Pagrindinė problema – neišspręsti fundamentalūs klausimai: Palestinos valstybės statusas, Jeruzalės ateitis, pabėgėlių grįžimo teisė, žydų gyvenvietės okupuotose teritorijose.
Be šių klausimų sprendimo, bet kokios paliaubos bus tik laikinas konflikto įšaldymas. Abi pusės naudos šį laiką persigrupuoti, perginkluoti ir pasiruošti kitam konflikto raundui. Tai yra tragiškas, bet realistiškas scenarijus, kurį daugelis regione laiko neišvengiamu.
Vis dėlto yra ir optimistų, kurie tiki, kad būtent šis konfliktas gali tapti lūžio tašku. Jie argumentuoja, kad abi pusės patyrė tokį skausmą ir nuostolius, jog galiausiai gali suvokti derybų būtinybę. Tarptautinė bendruomenė taip pat yra labiau įsitraukusi nei bet kada anksčiau, o tai gali padėti užtikrinti susitarimų laikymąsi.
Praktiniai žingsniai į priekį
Jei paliaubos turi tapti kažkuo daugiau nei tik laikina pertrauka, reikia konkrečių veiksmų. Pirma, būtina sukurti patikimą stebėsenos mechanizmą, kuris fiksuotų bet kokius susitarimo pažeidimus. Tai galėtų būti tarptautinė misija su aiškiu mandatu ir resursais.
Antra, reikia pradėti pasitikėjimo kūrimo priemones. Tai gali būti nedideli, bet simboliški gestai – kalinių paleidimas, prekybos apribojimų sušvelninimas, žvejybos zonų išplėtimas. Šie žingsniai gali atrodyti nereikšmingi, bet jie kuria atmosferą, kurioje įmanomi didesni susitarimai.
Trečia, būtina investuoti į ekonominę plėtrą Gazoje. Žmonės, kurie turi darbus ir perspektyvas, yra mažiau linkę remti radikalias grupuotes. Tai reiškia ne tik humanitarinę pagalbą, bet ir ilgalaikius ekonominius projektus – infrastruktūrą, pramonę, švietimą.
Kelias į priekį: viltis ir realybė
Dabartinės paliaubos Gazoje yra ir vilties šaltinis, ir priminimai apie regiono trapumą. Jos gali tapti pirmu žingsniu link ilgalaikės taikos arba tik trumpa pertrauka prieš kitą smurto bangą. Daug kas priklausys nuo politinės valios, tarptautinės paramos ir paprastų žmonių noro gyventi normalų gyvenimą.
Artimiausi mėnesiai parodys, ar šis susitarimas turi pakankamai stiprų pagrindą. Kol kas signalai yra prieštaringi – humanitarinė pagalba pradeda tekėti, bet saugumo incidentai neišnyksta. Politiniai lyderiai kalba apie taiką, bet jų veiksmai ne visada atitinka žodžius. Tarptautinė bendruomenė žada paramą, bet ar ji bus pakankama ir laiku – paaiškės vėliau.
Viena aišku – Gazos žmonės, tiek palestiniečiai, tiek izraeliečiai gyvenantys pasienyje, nusipelnė geresnės ateities. Jie nusipelnė gyventi be nuolatinės baimės, be rakų sirenų, be griuvėsių vietoj namų. Ar dabartinės paliaubos taps tiltu į tokią ateitį, ar tik dar vienu pažadu, kuris nebus įvykdytas – atsakymas į šį klausimą formuojasi dabar, kiekvienu sprendimu, kurį priima lyderiai abiejose konflikto pusėse.