Netikėtas posūkis: ar įmanoma sustabdyti karą akimirksniu
Kalbant apie paliaubas Ukrainoje, daugelis žmonių įsivaizduoja paprastą scenarijų – šaudymas nutrūksta, kariai grįžta namo, gyvenimas grįžta į normalias vėžes. Tačiau realybė yra nepalyginamai sudėtingesnė. Jei karas sustotų šiandien, prasidėtų ne taikos era, o naujas, ne mažiau komplikuotas etapas, kupinas iššūkių ir neaiškumų.
Pirmiausia reikia suprasti, kad paliaubos nėra taika. Tai tik šaudymo nutraukimas, kuris gali būti laikinas arba ilgalaikis. Istorija rodo, kad daugelis konfliktų „užšaldavo” dešimtmečiams – Korėjos pusiasalis, Kipras, Nagorno-Karabachas iki 2020 metų. Šie pavyzdžiai rodo, kad paliaubos gali tapti ne sprendimo pradžia, o nauja problemos forma.
Dabartinėje situacijoje Ukrainoje bet kokios paliaubos turėtų spręsti fundamentalius klausimus: kur eina demarkacijos linija, kas kontroliuoja okupuotas teritorijas, kaip užtikrinama, kad šaudymas neatsinaujins po savaitės ar mėnesio. Ir svarbiausia – kas garantuoja šių susitarimų laikymąsi.
Fronto linijos problema: kur sustoti ir kaip prižiūrėti
Jei šiandien paskelbtų paliaubas, pirmasis klausimas būtų – kur tiksliai eina linija? Dabartinė fronto linija driekiasi daugiau nei 1000 kilometrų, ji nėra tiesi ir nuolat šiek tiek keičiasi. Kai kuriose vietose priešai yra vos kelių šimtų metrų atstumu vienas nuo kito.
Reikėtų nedelsiant sustabdyti visas karines operacijas, bet kaip tai patikrinti? Kas fiksuos pažeidimus? Tarptautiniai stebėtojai? Jų patirtis Donbase iki 2022 metų nebuvo itin įkvepianti – ESBO misija dažnai negalėjo patekti į reikiamas vietas, o pažeidimai fiksuojami jau po to, kai jie įvykdavo.
Praktiškai tai reikštų, kad reikėtų:
– Tiksliai kartografuoti visą fronto liniją su GPS koordinatėmis
– Sukurti demilitarizuotas zonas abiejose pusėse
– Dislokuoti tarptautinius stebėtojus ar taikos palaikymo pajėgas
– Nustatyti aiškią procedūrą, kaip reaguoti į pažeidimus
Bet kas būtų tie tarptautiniai stebėtojai? JT pajėgos? NATO kariai? Kažkokia nauja misija? Kiekvienas variantas turi savo problemų. Rusija tikrai nepriimtų NATO karių, o JT misijos dažnai būna bejėgės, kai viena iš šalių nusprendžia ignoruoti susitarimus.
Žmonių likimas: pabėgėliai, belaisviai ir dingę be žinios
Šiuo metu apie 6 milijonai ukrainiečių yra pabėgėliai užsienyje, dar keli milijonai – viduje perkelti asmenys. Kas nutiktų su jais, jei karas sustotų šiandien? Ar jie galėtų grįžti namo?
Atsakymas priklauso nuo to, kur yra jų namai. Jei žmogaus namai liko Rusijos kontroliuojamoje teritorijoje, grįžimas būtų praktiškai neįmanomas – nebent jis sutiktų gyventi pagal Rusijos įstatymus, priimti Rusijos pilietybę ir prisitaikyti prie naujos tvarkos. Daugelis to nenorėtų ar negalėtų padaryti dėl saugumo priežasčių.
Tie, kurių namai Ukrainos kontroliuojamoje teritorijoje, taip pat susidurtų su problemomis. Milijonai pastatų sunaikinti, infrastruktūra sugriauta, darbų nėra. Grįžti būtų kur, bet į ką? Atstatymas užtruktų metus, o gal ir dešimtmečius.
Belaisvių klausimas dar sudėtingesnis. Oficialiai Rusija laiko tūkstančius ukrainiečių belaisvių, bet tikslūs skaičiai nežinomi. Ukraina taip pat laiko rusų belaisvius. Paliaubų atveju turėtų įvykti keitimasis, bet istorija rodo, kad tai niekada nebūna paprasta. Po Antrojo pasaulinio karo kai kurie belaisviai grįžo tik po kelių metų. Kai kurie – niekada.
Dar yra tūkstančiai dingusių be žinios – kareivių ir civilių. Jų likimas dažniausiai lieka nežinomas daugelį metų. Šeimos laukia, tikisi, kenčia neapibrėžtumą.
Ekonominė realybė: kas moka už atstatymą
Ukrainos atstatymo kaina vertinama šimtais milijardų dolerių. Pasaulio bankas kalba apie 400-500 milijardų, kai kurie ekspertai mano, kad gali prireikti ir daugiau. Klausimas – kas už tai mokės?
Vakarų šalys jau dabar teikia Ukrainai didelę paramą, bet tai daugiausia karinė ir humanitarinė pagalba. Atstatymas – visai kita istorija. Po Antrojo pasaulinio karo Vokietijos atstatymui padėjo Maršalo planas, bet tai buvo išskirtinė situacija. Ar Vakarai būtų pasirengę panašiai investuoti į Ukrainą?
Teoriškai Rusija turėtų mokėti reparacijas kaip agresorius, bet praktiškai tai beveik neįmanoma įgyvendinti. Rusijos užsienio rezervai Vakaruose iš dalies užšaldyti, bet jų panaudojimas reparacijoms kelia teisinių klausimų. Be to, Rusija tikrai nesutiktų pripažinti savo kaltės ir mokėti kompensacijas.
Realistiškai atstatymas vyktų taip:
– Vakarų šalys teiktų paskolas ir dotacijas (ne dovanas)
– Privatus sektorius investuotų, bet tik su garantijomis
– Ukraina skolintųsi tarptautinėse rinkose
– Atstatymas užtruktų 10-20 metų
Tuo tarpu žmonės turėtų gyventi griuvėsiuose, be normalios infrastruktūros, be darbų. Socialinė įtampa augtų, korupcija klestėtų (kaip dažnai būna atstatymo projektuose), o rezultatai būtų matomi labai lėtai.
Saugumo garantijos: kas apsaugos nuo kito karo
Galbūt svarbiausia problema – kaip užtikrinti, kad karas neatsinaujins? Ukraina jau turėjo tarptautinius saugumo garantijų – Budapešto memorandumą iš 1994 metų, kai atsisakė branduolinio ginklo mainais už teritorinio vientisumo garantijas. Matome, kaip tai baigėsi.
Dabar Ukraina nori kietų, patikimų garantijų. Idealu būtų NATO narystė, bet tai neįmanoma, kol tęsiasi konfliktas. Be to, ne visos NATO šalys nori priimti Ukrainą – tai reikštų automatinį įsipareigojimą ginti ją kariškai.
Alternatyvos nėra itin įtikinamos:
– Dvišalės gynybos sutartys su atskiromis šalimis (bet ar jos veiktų praktiškai?)
– Tarptautinė taikos palaikymo misija (bet kas ją sudarytų ir ar turėtų realią galią?)
– Ukrainos neutralitetas su demilitarizacija (bet tai reikštų pažeidžiamumą)
– Greitesnė integracija į ES (bet ES nėra karinė sąjunga)
Rusija savo ruožtu reikalautų garantijų, kad Ukraina niekada netaps NATO nare ir neturės užsienio karinių bazių. Tai būtų sunku suderinti su Ukrainos siekiu turėti realias saugumo garantijas.
Istorija rodo, kad užšaldyti konfliktai dažnai atsinaujina. Azerbaidžanas laukė 26 metus ir 2020 metais susigrąžino Kalnu Karabachą. Nėra garantijos, kad Rusija po kelių metų nepabandytų vėl.
Teritorijų klausimas: kompromisas ar principai
Galbūt skaudžiausias klausimas – kas valdo okupuotas teritorijas po paliaubų? Rusija dabar kontroliuoja apie 18% Ukrainos teritorijos, įskaitant Krymą. Ar paliaubos reikštų šio fakto pripažinimą?
Ukrainos pozicija aiški – visos teritorijos turi būti grąžintos. Bet jei paliaubos skelbiamos šiandien, Rusija tikrai jų negrąžins. Tai reikštų, kad paliaubos faktiškai įtvirtintų dabartinę situaciją, bent jau laikinai.
Galimi scenarijai:
– Paliaubos su dabartinėmis linijomis, bet be teritorijų statuso pripažinimo (kaip Korėjoje)
– Paliaubos su susitarimu spręsti teritorijų klausimą derybomis vėliau
– Paliaubos su referendumais okupuotose teritorijose (bet kaip užtikrinti jų sąžiningumą?)
– Paliaubos su laipsniška Rusijos pajėgų išvedimu (bet kodėl Rusija tai darytų?)
Kiekvienas variantas turi rimtų trūkumų. Pirmasis faktiškai įtvirtina okupaciją. Antrasis tik atideda problemą. Trečiasis neįmanomas sąžiningai įgyvendinti. Ketvirtasis nerealistiškas.
Ukrainos visuomenė šiuo metu nenori jokių nuolaidų teritorijų klausimu. Apklausos rodo, kad dauguma ukrainiečių atmeta bet kokį teritorijų praradimą. Bet ar šis nusistatymas išliks, jei karas tęsis dar metus ar dvejus? Žmonės pavargsta, aukos didėja, ekonomika kenčia.
Tarptautinė padėtis: kas laimi, kas pralaimi
Paliaubos Ukrainoje paveiktų ne tik konflikto šalis, bet ir visą tarptautinę sistemą. Kaip būtų vertinamas toks rezultatas?
Rusijos perspektyvoje bet kokios paliaubos, išlaikančios jos kontrolę bent dalį okupuotų teritorijų, būtų skelbiamos pergale. Kremlius galėtų teigti, kad pasiekė savo tikslus – išplėtė teritoriją, užkirto kelią NATO plėtrai, parodė Rusijos galią. Sankcijos liktų, bet Rusija jau prisitaikė prie jų ir rastų būdų jas apeiti.
Ukrainos atveju situacija sudėtingesnė. Jei pavyktų sustabdyti karą ir išsaugoti valstybės nepriklausomybę, tai būtų laimėjimas, palyginti su 2022 metų vasario tikslais, kai Rusija siekė užimti Kyjivą. Bet teritorijų praradimas būtų skaudus ir politiškai pavojingas viduje.
Vakarams paliaubos būtų palengvėjimas – galima sumažinti karinę paramą, sutelkti dėmesį į kitus klausimus, vengti eskalacijos rizikos. Bet kartu tai būtų signalas, kad agresija gali apsimokėti, jei esi pakankamai didelis ir atkaklus. Kokią žinią tai siųstų Kinijai dėl Taivano?
Globaliai paliaubos greičiausiai neišspręstų gilesnių problemų – Vakarų ir Rusijos santykiai liktų įšalę, pasitikėjimas sugriauta, ginklų kontrolės sistemos sugriautos. Pasaulis liktų pavojingesnis ir mažiau nuspėjamas.
Gyvenimas po paliaubų: kasdienybė padalintoje šalyje
Kaip atrodytų kasdienis gyvenimas Ukrainoje, jei karas sustotų šiandien? Įsivaizduokime situaciją po metų nuo paliaubų paskelbimo.
Ukrainos kontroliuojamoje dalyje gyvenimas pamažu normalizuotųsi. Oro pavojaus sirenos nutiltų, žmonės galėtų planuoti ateitį, verslas pradėtų atsigauti. Bet tai būtų ilgas ir skausmingas procesas. Milijonai žmonių vis dar gyventų laikinuose būstuose, daugelis miestų liktų sugriautų, ekonomika veiktų tik iš dalies.
Prie fronto linijos situacija būtų įtempta. Žmonės gyventų nuolatinėje baimėje, kad paliaubos gali žlugti bet kuriuo momentu. Ūkininkai negalėtų dirbti laukų arti linijos dėl minų pavojaus. Verslas neinvestuotų į tokius regionus. Jaunimas bėgtų į saugesnes vietas.
Okupuotose teritorijose gyvenimas būtų visai kitoks. Rusijos valdžia įvestų savo tvarką, keistų švietimo sistemą, verčia žmones priimti Rusijos pilietybę. Tie, kurie priešintųsi, susidurtų su represijomis. Ryšiai su Ukrainos kontroliuojama dalimi būtų nutraukti arba griežtai kontroliuojami.
Šeimos liktų padalintos. Žmonės negalėtų laisvai keliauti tarp abiejų pusių. Giminės nematytų vieni kitų metų metus. Tai jau nutiko po 2014 metų – daugelis šeimų Donbase padalintos iki šiol.
Psichologinė trauma būtų milžiniška. Milijonai žmonių patyrė karo siaubą – prarado artimuosius, buvo priversti bėgti, matė žiaurumų. Šios žaizdos neišgis greitai. PTSS (potrauminio streso sutrikimas) paveiks ne tik karius, bet ir civilius. Visuomenei prireiks dešimtmečių, kad atsigautų psichologiškai.
Ką reiškia „laimėti taiką”: ilgalaikės perspektyvos ir realybė
Karas galiausiai vis tiek baigsis – taip visada būna. Klausimas tik, kada ir kokiomis sąlygomis. Paliaubos šiandien būtų vienas iš galimų scenarijų, bet tikrai ne idealus.
Realybė tokia, kad tikros taikos nepasieksi be kelių esminių dalykų. Pirma, abi pusės turi jaustis, kad toliau kariauti yra blogiau nei sustoti. Kol Rusija mano, kad gali pasiekti daugiau, ji nesustos. Kol Ukraina tikisi atgauti teritorijas, ji nesutiks su jų praradimu.
Antra, reikia tarptautinių garantijų, kurios realiai veiktų. Ne popierinių pažadų, o konkrečių įsipareigojimų su mechanizmais, kaip juos įgyvendinti. Tai sudėtinga, nes reikalauja ilgalaikio didžiųjų galybių įsitraukimo.
Trečia, reikia ekonominių išteklių atstatymui. Ukraina negali atsigauti savo jėgomis – per maža, per daug sunaikinta. Vakarų parama būtina, bet ji turi būti ilgalaikė ir nuspėjama.
Ketvirta, reikia visuomenės pasirengimo gyventi su neišspręstomis problemomis. Paliaubos nereiškia, kad visi klausimai išspręsti. Daugelis problemų liks – dingę žmonės, prarastos teritorijos, ekonominiai sunkumai. Visuomenė turi būti pasiruošusi su tuo gyventi, nenustojant tikėtis geresnės ateities.
Istorija moko, kad paliaubos gali būti ir taikos pradžia, ir naujo karo pasiruošimas. Korėjoje paliaubos tęsiasi 70 metų ir tapo faktine siena. Balkanuose paliaubos galiausiai virto taikos sutartimis, nors užtruko kelerius metus. Nagorno-Karabache paliaubos laikėsi 26 metus, kol karas atsinaujino.
Ukrainos atveju daug kas priklausys nuo to, kaip pasikeis situacija Rusijoje. Kol valdžioje Putinas ir jo sistema, tikros taikos sunku tikėtis. Bet režimai keičiasi, nors ir ne taip greitai, kaip norėtųsi. Ilgalaikėje perspektyvoje Rusija gali tapti kitokia – demokratiškesnė, mažiau agresyvi. Bet tai gali užtrukti dešimtmečius.
Tuo tarpu Ukraina turi rinktis – tęsti karą, tikintis visiško laimėjimo, ar sutikti su paliaubomis, tikintis geresnės ateities vėliau. Nėra lengvų atsakymų, nes abi kryptys kupinos rizikos ir skausmo. Bet viena aišku – kad ir kaip baigsis šis karas, jo pasekmės jaučiamos dar daugelį metų, o galbūt ir kartų.