VSD išvados dėl Remigijaus Žemaitaičio: tarp saugumo ir žodžio laisvės
Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) narys Gintautas Paluckas teigia, kad Valstybės saugumo departamento (VSD) išvada dėl Seimo nario Remigijaus Žemaitaičio pasisakymų yra rekomendacinio pobūdžio. Pasak Palucko, valstybė nėra valdoma pažymomis, o VSD išvados turėtų būti vertinamos kaip patarimai, o ne kaip galutiniai sprendimai.
„Valstybė nėra valdoma pažymomis. VSD išvados yra svarbus instrumentas, tačiau jos neturėtų tapti vieninteliu kriterijumi vertinant politikų veiklą ar pasisakymus,” – teigė G. Paluckas.
Paluckas pabrėžė, kad VSD išvados yra svarbios, tačiau jos neturėtų būti laikomos vieninteliu pagrindu priimant sprendimus dėl politikų veiklos. Jis taip pat pažymėjo, kad demokratinėje valstybėje svarbu užtikrinti žodžio laisvę ir nuomonių įvairovę, net jei kai kurios nuomonės gali būti nepopuliarios ar prieštaringos.
Šis komentaras pasirodė po to, kai VSD pateikė išvadą dėl Žemaitaičio pasisakymų, kurie buvo vertinami kaip galintys kelti grėsmę nacionaliniam saugumui. Paluckas ragina atsakingai vertinti tokius atvejus ir užtikrinti, kad būtų laikomasi demokratinių principų.
Kontroversijos ištakos
Remigijus Žemaitaitis, partijos „Nemuno aušra” lyderis, atsidūrė dėmesio centre po savo pasisakymų apie Rusijos karą Ukrainoje ir NATO vaidmenį regione. VSD savo išvadoje nurodė, kad kai kurie Žemaitaičio viešieji pasisakymai galimai atitinka Rusijos skleidžiamas propagandines naratyvo dalis ir gali būti naudingi Kremliaus interesams.
Žemaitaitis ne kartą yra kritikavęs Lietuvos užsienio politiką, NATO plėtrą ir paramos Ukrainai mastą. 2023 m. pabaigoje jis sulaukė kritikos dėl savo pozicijos, kad Ukraina turėtų ieškoti kompromiso su Rusija, o ne tęsti karą.
Teisinis kontekstas
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnis garantuoja žodžio ir įsitikinimų laisvę, tačiau taip pat nustato, kad ši laisvė gali būti ribojama įstatymu, jei tai būtina apsaugoti konstitucinę santvarką, žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą ar dorovę.
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Laurynas Kasčiūnas anksčiau yra pareiškęs, kad VSD išvados turėtų būti vertinamos rimtai, ypač kai kalbama apie galimą užsienio valstybių įtaką Lietuvos politikams.
„Turime būti budrūs ir atsakingai vertinti informaciją, kurią pateikia mūsų žvalgybos tarnybos. Tačiau taip pat turime užtikrinti, kad mūsų demokratinės vertybės, įskaitant žodžio laisvę, nebūtų pažeistos,” – komentavo situaciją teisės ekspertas Vytautas Mizaras.
Precedentai ir pasekmės
Tai ne pirmas kartas, kai VSD išvados sukelia diskusijas apie žodžio laisvės ribas ir nacionalinio saugumo interesus. 2019 m. panašių kontroversijų kilo dėl tuometinio Seimo nario Mindaugo Basčio ryšių su Rusijos energetikos atstovais.
Politologai pastebi, kad tokios situacijos atspindi platesnę tendenciją Baltijos šalyse ir visoje Europoje, kur didėja įtampa tarp saugumo užtikrinimo ir demokratinių laisvių išsaugojimo.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas Tomas Janeliūnas pažymi: „Informacinio karo kontekste žodžio laisvės klausimai tampa ypač sudėtingi. Turime rasti balansą tarp būtinybės apsisaugoti nuo priešiškų valstybių propagandos ir mūsų pačių demokratinių vertybių išsaugojimo.”
Tarp Skylos ir Charibdės: demokratijos dilema saugumo krizės akivaizdoje
Šiuolaikinės demokratijos susiduria su sudėtingu iššūkiu – kaip apsaugoti valstybės saugumą neaukojant pagrindinių laisvių. Palucko pozicija atspindi šią dilemą – pripažįstant VSD darbo svarbą, bet kartu primenant, kad demokratijoje sprendimai negali būti priimami vien remiantis saugumo tarnybų išvadomis.
Karo Ukrainoje kontekste ši dilema tampa dar aštresnė. Viena vertus, Lietuva susiduria su realiomis hibridinėmis grėsmėmis, kita vertus – pernelyg griežtas žodžio laisvės ribojimas gali pakenkti pačiai demokratinei santvarkai, kurią siekiama apsaugoti.
Galbūt svarbiausia pamoka šioje situacijoje – būtinybė išlaikyti institucinę pusiausvyrą, kur nei saugumo tarnybos, nei politikai neturėtų monopolijos sprendžiant, kas kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Tik per atvirą dialogą, skaidrumą ir tarpinstitucinį bendradarbiavimą galima užtikrinti, kad demokratija išliktų atspari tiek išorės grėsmėms, tiek vidiniams demokratijos erozijos pavojams.