Žvejybos nuotraukos sukėlė politinę audrą: kur brėžiama riba tarp asmeninio ir viešo politikų gyvenimo?
Lietuvos politinėje arenoje neseniai kilo diskusijos dėl socialdemokrato Gintauto Palucko žvejybos nuotraukų, kurios buvo paviešintos socialiniuose tinkluose. Šios nuotraukos sukėlė opozicijos dėmesį ir tapo diskusijų objektu. Opozicijos atstovai teigia, kad tokie veiksmai gali būti laikomi neetiškais, ypač atsižvelgiant į dabartinę politinę situaciją šalyje.
Paluckas, kuris yra žinomas politikas ir aktyvus socialdemokratų partijos narys, savo socialiniuose tinkluose pasidalino nuotraukomis, kuriose jis matomas žvejojantis. Šios nuotraukos greitai sulaukė dėmesio ir buvo plačiai komentuojamos. Opozicijos atstovai teigia, kad tokie veiksmai gali būti interpretuojami kaip bandymas nukreipti dėmesį nuo svarbių politinių klausimų.
Žvejyba – pomėgis ar politinis manevras?
Kritikai, daugiausia iš konservatorių stovyklos, socialiniuose tinkluose užsipuolė Palucką, teigdami, kad jo žvejybos nuotraukos pasirodė strategiškai nepatogiu metu – kaip tik kai Seime vyko svarbūs debatai dėl mokesčių reformos, kurią socialdemokratai aštriai kritikuoja. Konservatorių frakcijos seniūnė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė savo „Facebook” paskyroje užsiminė, kad „kai kurie politikai renkasi žvejybą vietoj darbo Seime”, nors tiesiogiai Palucko ir neįvardijo.
Vis dėlto, Paluckas teigia, kad žvejyba yra jo asmeninis pomėgis ir jis nemato nieko blogo dalintis savo laisvalaikio akimirkomis su sekėjais. Jis pabrėžė, kad kiekvienas politikas turi teisę į asmeninį gyvenimą ir pomėgius, kurie neturėtų būti politizuojami.
„Žvejoju jau 25 metus, ir tai niekada netrukdė mano darbui. Nuotraukos buvo darytos savaitgalį, ne darbo metu. Ar tikrai norime tokios Lietuvos, kur politikai neturi teisės į asmeninį gyvenimą?” – savo atsakyme kritikams rašė Paluckas.
Socialinių tinklų dilema politikams
Ši situacija nėra unikali Lietuvos politiniame kontekste. Politologas Tomas Janeliūnas atkreipia dėmesį, kad socialiniai tinklai sukūrė naują realybę, kurioje politikų asmeninio ir viešo gyvenimo ribos tapo itin neaiškios.
„Anksčiau politikai galėjo aiškiai atskirti, kada jie yra viešumoje, o kada – privačioje erdvėje. Dabar, kai kiekvienas jų žingsnis gali būti užfiksuotas ir paviešintas, ši riba praktiškai išnyko,” – teigia Janeliūnas.
Statistika rodo, kad per pastaruosius penkerius metus Lietuvos politikų aktyvumas socialiniuose tinkluose išaugo beveik 70%. Pagal 2022 m. „Kantar” atlikto tyrimo duomenis, net 87% Seimo narių turi aktyvias paskyras bent vienoje socialinių tinklų platformoje, o vidutiniškai politikas per savaitę paskelbia 12 įrašų.
Ši situacija atskleidžia platesnę problemą, susijusią su politikų asmeninio gyvenimo ir viešosios veiklos ribų nustatymu. Visuomenė dažnai tikisi, kad politikai elgsis nepriekaištingai, tačiau taip pat svarbu pripažinti, kad jie yra žmonės, turintys teisę į asmeninį gyvenimą. Diskusijos dėl Palucko žvejybos nuotraukų atspindi šią įtampą ir kelia klausimus apie tai, kaip politikai turėtų elgtis socialiniuose tinkluose.
Tarptautinė perspektyva
Politikų asmeninio gyvenimo viešinimas yra globali tendencija. Pavyzdžiui, JAV prezidentas Joe Bidenas 2021 m. sulaukė kritikos dėl atostogų savo vasarnamyje Delavere tuo metu, kai šalyje didėjo COVID-19 atvejų skaičius. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas 2022 m. tapo memų objektu, kai pasirodė jo nuotraukos su neįprastai trumpomis kelnėmis per neformalų susitikimą.
Lietuvoje taip pat būta panašių atvejų. 2020 m. tuometinis premjeras Saulius Skvernelis sulaukė kritikos, kai socialiniuose tinkluose pasidalino nuotraukomis iš grybavimo išvykos karantino metu. O 2021 m. Seimo narys Matas Maldeikis tapo socialinių tinklų sensacija, kai jo katinas Korys „įsiveržė” į nuotolinį Seimo posėdį.
Žvejyba politikos vandenyse: kur nuveda asmeninių ir viešų erdvių susiliejimas
Palucko žvejybos istorija iš tiesų yra tik ledkalnio viršūnė daug gilesnėje diskusijoje apie šiuolaikinę politinę kultūrą. Kai politikai tampa ir influenceriais, o rinkėjai tikisi ne tik politinių sprendimų, bet ir asmeninio ryšio, senasis politinio elgesio modelis nebeveikia.
Galbūt vietoj kaltinimų ir gynybos pozicijų vertėtų ieškoti naujo socialinio kontrakto – aiškesnio susitarimo tarp politikų ir visuomenės, kas yra priimtina, o kas ne. Viena vertus, politikai neturėtų slėptis už „asmeninio gyvenimo” širmos vengdami atsakomybės, kita vertus – visuomenė turėtų pripažinti, kad politikai nėra bejausmiai politiniai robotai.
Kaip sakė pats Paluckas viename interviu po šios istorijos: „Kartais geriausi politiniai sprendimai gimsta ne posėdžių salėse, o tyloje prie ežero. Žvejyba man – ne tik poilsis, bet ir erdvė apmąstymams.” Galbūt šiame pasakyme ir slypi atsakymas – ne kur politikas leidžia laiką yra svarbiausia, o kokias vertybes ir sprendimus jis atneša į politinę areną.