Seimo narių išeitinės išmokos: privilegija ar būtinybė?
Lietuvos Seimo nariai, baigę savo kadenciją, gavo solidžias išeitines išmokas, kurios kai kuriais atvejais siekė net 12 tūkstančių eurų. Šios išmokos buvo skirtos kaip kompensacija už prarastas darbo vietas, tačiau sukėlė nemažai diskusijų visuomenėje dėl jų dydžio ir būtinybės.
Išeitinės išmokos dydis priklauso nuo Seimo nario darbo stažo ir gautų atlyginimų dydžio. Kai kurie buvę parlamentarai, turintys ilgesnį darbo stažą, gavo didesnes išmokas, o tai sukėlė klausimų dėl teisingumo ir proporcingumo.
Išmokų mechanizmas ir faktai
Pagal galiojančius teisės aktus, Seimo nariams, baigusiems kadenciją, priklauso išeitinė kompensacija, kurios dydis skaičiuojamas pagal formulę: vieno mėnesio atlyginimas už kiekvienus dvejus darbo metus. Praktiškai tai reiškia, kad parlamentaras, išdirbęs 8 metus (dvi kadencijas), gali pretenduoti į 4 mėnesių atlyginimą siekiančią išmoką.
2020 metais pasibaigus Seimo kadencijai, kai kurie parlamentarai gavo išmokas, viršijančias 10 000 eurų. Pavyzdžiui, ilgamečiai Seimo nariai kaip Kęstutis Glaveckas ar Gediminas Kirkilas gavo maksimalias įstatymų numatytas kompensacijas. Šios išmokos mokamos iš valstybės biudžeto, t.y. mokesčių mokėtojų pinigų.
Įdomu tai, kad parlamentarai, kurie vėl išrenkami į Seimą, išeitinių išmokų negauna, o tie, kurie po kadencijos pabaigos įsidarbina valstybės tarnyboje, privalo dalį išmokos grąžinti.
Tarptautinis kontekstas
Lyginant su kitomis Europos šalimis, Lietuvos parlamentarų išeitinės išmokos nėra didžiausios. Vokietijoje Bundestago nariai gauna išmoką, lygią vieno mėnesio atlyginimui už kiekvienus metus, praleistus parlamente (maksimaliai 18 mėnesių). Švedijoje buvusiems parlamentarams mokama pereinamojo laikotarpio išmoka, kurios dydis priklauso nuo darbo stažo – nuo 3 mėnesių iki 2 metų.
Tačiau svarbu pažymėti, kad lyginant su vidutiniais atlyginimais šalyje, Lietuvos parlamentarų išeitinės išmokos sudaro žymiai didesnę proporciją nei daugelyje Vakarų Europos šalių.
Visuomenės reakcija ir argumentai
Visuomenėje kyla diskusijos, ar tokios didelės išeitinės išmokos yra pateisinamos, ypač atsižvelgiant į tai, kad daugelis žmonių Lietuvoje susiduria su finansiniais sunkumais. Kritikai teigia, kad tokios išmokos yra per didelės ir neatitinka realios situacijos šalyje.
Socialiniuose tinkluose po kiekvienos kadencijos pabaigos pasipila komentarai, kuriuose piliečiai išreiškia nepasitenkinimą „auksiniais parašiutais” politikams. Žmonės dažnai lygina šias išmokas su minimalia alga, kuri 2023 metais siekia vos 840 eurų „į rankas”.
Kita vertus, parlamentarų gynėjai argumentuoja, kad išeitinės išmokos yra būtinos dėl kelių priežasčių:
– Politikai rizikuoja karjera eidami į Seimą
– Po kadencijos jiems gali būti sunku grįžti į ankstesnę profesiją
– Išmokos sumažina korupcijos riziką pereinamuoju laikotarpiu
Politinė valia keisti sistemą
Nepaisant kritikos, Seimo nariai neatsisakė šių išmokų, argumentuodami, kad jos yra numatytos įstatymuose ir yra teisėtos. Tačiau visuomenės spaudimas gali paskatinti diskusijas dėl galimų įstatymų pakeitimų ateityje, siekiant užtikrinti didesnį skaidrumą ir teisingumą.
2022 metais Laisvės partijos atstovai buvo pateikę pasiūlymą peržiūrėti išeitinių išmokų sistemą, tačiau jis nesulaukė platesnio palaikymo. Politologai pastebi, kad tokių išmokų reformos dažniausiai stringa dėl paprastos priežasties – parlamentarai nenori mažinti savo pačių privilegijų.
Auksiniai parašiutai ar užtarnauta kompensacija?
Parlamentarų išeitinės išmokos išlieka jautri tema, atspindinti platesnį atotrūkį tarp politinio elito ir eilinių piliečių. Viena vertus, demokratinėje sistemoje būtina užtikrinti, kad politikai galėtų priimti nepopuliarius, bet būtinus sprendimus nebijodami dėl savo finansinės ateities. Kita vertus, kai vidutinis lietuvis turi išgyventi už kelis kartus mažesnes sumas, 12 tūkstančių eurų išmoka atrodo kaip privilegija, o ne būtinybė.
Galbūt vietoj drastiškų pokyčių reikėtų ieškoti kompromiso – išmokas sieti ne tik su stažu, bet ir su parlamentaro aktyvumu, įstatymų leidybos rezultatais ar kitais objektyviais kriterijais. Kol kas aišku viena – kol nebus rasta pusiausvyra tarp politikų socialinių garantijų ir visuomenės teisingumo jausmo, ši tema ir toliau kels aistras po kiekvienų Seimo rinkimų.