Rusijos agresija prieš Ukrainą atskleidė ne tik karo siaubą fronto linijose, bet ir sistemingą nusikaltimą, kuris dažnai lieka nuošalyje tarptautinės dėmesio – vaikų deportaciją. Tai nėra atsitiktiniai incidentai ar chaotiški karo padariniai. Tai gerai suplanuota, valstybės institucijų vykdoma operacija, kuri turi aiškius tikslus: sunaikinti ukrainiečių tapatybę ir asimiliuoti jauniausią kartą į rusišką kultūrą.
Kaip vyksta vaikų grobimas okupuotose teritorijose
Situacija okupuotose Ukrainos teritorijose primena blogiausiuose košmaruose matytus vaizdus. Rusijos pajėgos ir jų kontroliuojamos administracijos sistemingai išveža vaikus iš jų namų, vaikų namų, ligoninių. Dažnai tai vyksta po intensyvių bombardavimų, kai šeimos yra išsisklaidžiusios arba tėvai žuvę.
Mechanizmas paprastas, bet efektyvus. Vaikai pirmiausia patenka į taip vadinamus „filtracijos centrus”, kur dokumentuojami jų duomenys. Vėliau jie pervežami į laikinas įstaigas okupuotose teritorijose, o galiausiai – į Rusiją. Kai kurie vaikai išvežami su prievarta, kitiems tėvams sakoma, kad tai „laikina evakuacija dėl saugumo”. Tačiau realybė yra žiauresnė – šie vaikai dažnai praranda ryšį su savo šeimomis ir tampa rusų šeimų įvaikinimo objektais.
Tarptautinės žmogaus teisių organizacijos dokumentavo šimtus atvejų, kai vaikai buvo išvežti be tėvų sutikimo. Kai kurie iš jų buvo tiesiog paimti iš gatvių ar bombų slėptuvių. Kiti – iš vaikų namų, kuriuos okupacinės pajėgos užėmė pirmomis karo dienomis.
Rusijos „humanitarinė misija” kaip priedanga nusikaltimams
Kremlius šią deportaciją vadina „humanitarine misija” ir „vaikų gelbėjimu iš karo zonos”. Rusijos propagandistai transliuoja vaizdus, kuriuose vaikai atrodo laimingi, žaidžia ir mokosi rusų mokyklose. Tačiau už šios fasado slypi žiauri realybė – šie vaikai yra atplėšti nuo savo kultūros, kalbos ir tapatybės.
Rusijos pareigūnai viešai giriasi išvežtų vaikų skaičiumi. Marija Lvova-Belova, Rusijos vaiko teisių įgaliotinė, ne kartą viešai kalbėjo apie „išgelbėtus” ukrainiečių vaikus. Ji pati įsivaikino berniuką iš Mariupolio, kurio motina, kaip vėliau paaiškėjo, buvo gyva ir ieškojo savo vaiko. Tarptautinis baudžiamasis teismas Hagoje išdavė arešto orderį tiek Vladimirui Putinui, tiek Marijai Lvovai-Belovai už šiuos nusikaltimus.
Problema ta, kad Rusija šių orderių nepripažįsta ir toliau tęsia savo politiką. Vaikai perauklėjami specialiose stovyklose, kur jiems draudžiama kalbėti ukrainietiškai, o jų pavardės keičiamos į rusiškas. Jiems įdiegiama nauja tapatybė, nurodoma, kad jie yra rusai, o Ukraina – tik laikina klaida jų gyvenime.
Kiek vaikų iš tikrųjų dingo
Tikslūs skaičiai išlieka neaiškūs, nes Rusija nesutinka bendradarbiauti su tarptautinėmis organizacijomis ir nesuteikia prieigos prie informacijos. Ukrainos vyriausybė teigia, kad nuo karo pradžios buvo deportuota daugiau kaip 19 tūkstančių vaikų. Kai kurios nevyriausybinės organizacijos nurodo dar didesnius skaičius – iki 30 tūkstančių.
Tačiau realybė gali būti dar baisesnė. Daugelis vaikų buvo išvežti iš Mariupolio, Chersono, Zaporižios ir kitų intensyviai bombarduotų miestų, kur civilinės registro sistemos buvo sunaikintos. Tai reiškia, kad daugelio vaikų išvežimas gali būti visiškai nedokumentuotas.
Kai kuriems vaikams pasisekė sugrįžti. Ukrainos vyriausybė ir tarptautinės organizacijos iki šiol sugebėjo grąžinti apie 400 vaikų. Tai sudėtingas procesas, reikalaujantis diplomatinių derybų, tarpininkų ir kartais netgi slaptų operacijų. Kiekvienas toks grąžinimas yra mažas stebuklas, nes Rusija aktyviai trukdo šiems procesams.
Psichologinės traumos ir tapatybės praradimas
Vaikai, kuriems pavyksta sugrįžti, dažnai yra sunkiai traumuoti. Jie praleido mėnesius ar net metus aplinkoje, kur jiems buvo sakoma, kad jų tėvai jų nebenori, kad Ukraina yra priešiška šalis, o Rusija – jų tikroji tėvynė. Kai kurie vaikai pradeda tikėti šia propaganda, ypač jaunesni, kurie lengviau pasiduoda manipuliacijoms.
Psichologai, dirbantys su grįžusiais vaikais, pasakoja apie gilias emocines žaizdas. Vaikai kenčia nuo nerimo, depresijos, pasitikėjimo problemų. Kai kurie iš jų turi sunkumų prisiminti savo tikrąją kalbą ar atpažinti savo gimines. Jie buvo sistemingai perauklėjami, o jų atmintis apie ankstesnį gyvenimą buvo tyčia naikinama.
Dar baisiau yra tai, kad daugelis vaikų niekada nesugrįš. Jie bus įvaikinti rusų šeimų, gaus naujas pavardes, naują istoriją. Jų ukrainietiška tapatybė bus visiškai ištrinta. Tai yra genocido požymis – tyčinis nacionalinės grupės dalies sunaikinimas perkeliant vaikus į kitą grupę.
Tarptautinė bendruomenė ir atsakomybės problema
Tarptautinis baudžiamasis teismas Hagoje pripažino vaikų deportaciją karo nusikaltimu ir nusikaltimu žmoniškumui. Arešto orderiai Putinui ir Lvovai-Belovai yra svarbus žingsnis, tačiau jų įvykdymas lieka sudėtingas. Rusija nėra TBT narė ir nepripažįsta jo jurisdikcijos.
Jungtinės Tautos, Europos Sąjunga ir kitos tarptautinės organizacijos smerkia šiuos veiksmus, tačiau realių mechanizmų sustabdyti deportaciją beveik nėra. Diplomatiniai kanalai dažnai neveikia, o Rusija atsisako net diskutuoti šia tema konstruktyviai.
Kai kurios šalys bando veikti individualiai. Kataro tarpininkavo keliuose vaikų grąžinimo procesuose. Turkija taip pat bandė padėti. Tačiau šie atvejai yra išimtys, o ne taisyklė. Dauguma vaikų lieka Rusijoje be jokios vilties sugrįžti namo.
Problema ta, kad tarptautinė teisė šiuo atveju atrodo bejėgė. Nors nusikaltimai yra aiškiai dokumentuoti, nors yra arešto orderiai, niekas negali priversti Rusiją sustoti ar bendradarbiauti. Tai rodo fundamentalią tarptautinės teisės sistemos problemą – ji veikia tik tada, kai šalys nori bendradarbiauti.
Ką galima padaryti dabar
Pirmiausia, būtina toliau dokumentuoti kiekvieną deportacijos atvejį. Kiekvienas išvežtas vaikas turi būti užregistruotas, jo duomenys – išsaugoti. Tai svarbu ne tik būsimiems teismams, bet ir vaikų paieškai bei grąžinimui. Ukrainos vyriausybė sukūrė specialią duomenų bazę, kur tėvai ir giminės gali registruoti dingusius vaikus.
Antra, reikia didinti spaudimą Rusijai tarptautiniu lygiu. Sankcijos, diplomatinė izoliacija, nuolatinis šių nusikaltimų priminimas tarptautinėse institucijose – visa tai gali padėti. Nors tiesioginis poveikis gali būti ribotas, ilgalaikėje perspektyvoje tai kuria pagrindą būsimai atsakomybei.
Trečia, būtina remti organizacijas, kurios dirba su vaikų paieška ir grąžinimu. Tokios organizacijos kaip „Save Ukraine” veikia tiesiogiai, ieškodamos vaikų, derėdamosi dėl jų grąžinimo, padėdamos šeimoms. Joms reikia finansinės paramos, tarptautinio dėmesio ir politinės užuojautos.
Ketvirta, svarbu rūpintis vaikais, kurie jau sugrįžo. Jiems reikia psichologinės pagalbos, reintegracijos programų, palaikymo. Daugelis iš jų turės gyventi su šiomis traumomis visą gyvenimą, todėl ilgalaikė pagalba yra būtina.
Kai vaikai tampa karo ginklu
Vaikų deportacija nėra šalutinis karo efektas – tai yra tyčinis ginklas, skirtas sunaikinti ukrainiečių tautą iš vidaus. Rusija supranta, kad vaikai yra ateitis, ir stengiasi šią ateitį pavogti. Kiekvienas išvežtas vaikas yra ne tik asmeninė tragedija, bet ir smūgis visos tautos tęstinumui.
Istorija moko, kad tokie nusikaltimai neišnyksta patys. Jie lieka kolektyvinėje atmintyje, formuoja kartų traumas, reikalauja teisingumo. Kanados aborigenų vaikai, kurie buvo atimti iš šeimų ir perauklėti internato mokyklose, iki šiol kovoja su tuo paliktu poveikiu. Australijos „pavogta karta” vis dar ieško savo šaknų ir tapatybės.
Ukrainiečių vaikai, kurie dabar yra Rusijoje, susiduria su panašiu likimu. Tik šiuo atveju tai vyksta ne praeityje, o dabar, XXI amžiuje, kai tarptautinė bendruomenė žiūri ir žino, kas vyksta. Tai daro šią situaciją dar skaudesne ir dar labiau reikalaujančią veiksmų.
Kiekvienas iš mūsų gali prisidėti prie šios problemos sprendimo. Kalbėkite apie tai, dalinkitės informacija, remkite organizacijas, kurios dirba su vaikų grąžinimu. Neleiskite, kad ši tragedija būtų užmiršta tarp kitų karo naujienų. Šie vaikai neturi balso – jie priklauso nuo mūsų, kad jų istorijos būtų išgirstos ir kad būtų imtasi veiksmų. Tik nuolatinis dėmesys ir spaudimas gali pakeisti situaciją ir sugrąžinti bent dalį šių vaikų namo, kur jie priklauso.