Laukinių augalų rinkimo manija: kaip išsaugoti Lietuvos gamtos turtus?
Lietuvoje vis dažniau pastebima tendencija, kai žmonės masiškai renka tam tikrus augalus, o tai kelia susirūpinimą tiek aplinkosaugininkams, tiek vietos bendruomenėms. Šis reiškinys ne tik daro įtaką vietos ekosistemoms, bet ir kelia grėsmę tam tikrų augalų rūšių išlikimui.
Nykstančios rūšys mūsų miškuose
Pastaraisiais metais ypač išaugo susidomėjimas laukiniais augalais – nuo mėlynių ir bruknių iki česnakų meškų ir įvairių vaistažolių. Aplinkos ministerijos duomenimis, vien per 2022 metus buvo užfiksuota daugiau nei 120 atvejų, kai buvo neteisėtai renkamos saugomos augalų rūšys. Tarp labiausiai nukentėjusių – miškinės dirsės, paprastieji kardeliai ir plačialapės klumpaitės, kurios įtrauktos į Lietuvos raudonąją knygą.
Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos specialistai pastebi, kad socialiniai tinklai ir „grįžimo prie gamtos” tendencijos paskatino tikrą laukinių augalų rinkimo bumą. Pavyzdžiui, meškinio česnako (Allium ursinum) populiacija kai kuriose Lietuvos vietose per penkerius metus sumažėjo net 40%, nes šis augalas tapo itin populiarus kulinarijoje.
Teisinė apsauga ir pažeidimai
Lietuvoje galioja Laukinės augalijos įstatymas, kuris reglamentuoja augalų rinkimą. Už saugomų rūšių naikinimą numatytos baudos nuo 60 iki 300 eurų, o juridiniams asmenims – net iki 1200 eurų. Tačiau, kaip pastebi Aplinkos apsaugos departamento pareigūnai, dažnai žmonės net nežino, kad renka saugomas rūšis.
„Daugelis tiesiog neatpažįsta saugomų augalų ir nežino, kad jų rinkimas draudžiamas”, – teigia Aplinkos apsaugos departamento inspektorė Lina Kazlauskienė. „Ypač problematiška situacija Kuršių nerijoje, Dzūkijos miškuose ir Žemaitijos nacionaliniame parke, kur lankytojų srautai didžiausi.”
Kultūrinis paveldas ant išnykimo ribos
Vietos gyventojai ir aplinkosaugos organizacijos ragina žmones būti atsakingesniais ir rinkti augalus tik ten, kur tai leidžiama, bei laikytis nustatytų normų. Jie pabrėžia, kad būtina išsaugoti natūralią aplinką ir užtikrinti, kad ateities kartos taip pat galėtų džiaugtis gamtos teikiamais privalumais.
Be to, specialistai atkreipia dėmesį į tai, kad kai kurie augalai yra svarbūs ne tik ekosistemai, bet ir turi kultūrinę bei istorinę reikšmę. Todėl jų išsaugojimas yra svarbus ne tik gamtos, bet ir kultūros paveldo požiūriu.
Etnobotanikė dr. Daiva Šeškauskaitė pabrėžia: „Lietuvių liaudies medicinoje ir tradicijose naudojami augalai – tai mūsų protėvių žinių lobynas. Pavyzdžiui, debesylas, kuris dabar intensyviai renkamas dėl tariamų gydomųjų savybių, seniau buvo naudojamas tik ypatingais atvejais ir renkamas pagal tam tikras taisykles. Šiandien jis tiesiog masiškai išraujamas, nepaliekant galimybės atsinaujinti populiacijai.”
Edukacijos svarba ir alternatyvos
Žmonės raginami būti sąmoningesni ir prieš renkant augalus pasidomėti, ar tai nekenkia aplinkai. Taip pat siūloma dalyvauti edukacinėse programose, kurios padėtų geriau suprasti gamtos svarbą ir mokytų, kaip atsakingai elgtis su jos ištekliais.
Botanikos sodai ir gamtos mokyklos siūlo specialius kursus, kur galima išmokti atpažinti saugomas rūšis. Kauno botanikos sodo specialistai organizuoja „Laukinių augalų pažinimo dienas”, kur lankytojai mokomi ne tik atpažinti augalus, bet ir sužino apie galimas alternatyvas.
„Daugelį laukinių augalų galima sėkmingai auginti savo soduose ar net vazonuose namuose”, – pasakoja Vilniaus universiteto Botanikos sodo specialistė Vaida Raudonienė. „Pavyzdžiui, meškinis česnakas puikiai auga darželiuose, o vaistinė melisa ar čiobrelis – net balkone.”
Žalioji sąžinė: mūsų rankose ateities miškai
Augalų rinkimo kultūra Lietuvoje turi gilias šaknis, tačiau šiandien ji turi keistis. Mūsų protėviai imdavo iš miško tik tiek, kiek būtina, ir tai darydavo pagarbiai. Šiandien, kai informacija apie augalus lengvai prieinama, o socialiniai tinklai skatina naujus „žaliuosius” įpročius, turime būti dvigubai atsakingesni.
Kiekvienas iš mūsų gali prisidėti prie Lietuvos gamtos išsaugojimo – domėdamasis, mokydamasis atpažinti saugomas rūšis ir, svarbiausia, ugdydamas pagarbą gamtai. Gal vietoj to, kad skintume laukinę gėlę, geriau nufotografuokime ją? O galbūt vietoj laukinių augalų rinkimo, pradėkime juos auginti savo aplinkoje?
Gamta – ne begalinis resursas, o trapus paveldas, kurį turime perduoti ateities kartoms. Kaip sakė vienas Dzūkijos miškų prižiūrėtojas: „Miške mes tik svečiai, o ne šeimininkai. Ir elgtis turime pagal šeimininko – gamtos – taisykles.”