Parduotuvėje taip staigiai timptelėjau vyrą už rankovės, kad jis pagalvojo, jog kažką palikome namie. Priežastis buvo kita: televizorius, kurį prieš savaitę nusipirkau su „40 proc. nuolaida“, dabar kainavo 30 eurų mažiau.
– Pažiūrėk į kainą, – pasakiau.
Prieš mus stovėjo toks pat televizorius kaip mūsų svetainėje: ta pati įstrižainė, tas pats stovas, ekrane sukosi net tas pats reklaminis filmukas. Etiketėje buvo nurodyta 509,40 euro.
Už savąjį prieš septynias dienas sumokėjau 539,40 euro. Tą vakarą grįžau namo įsitikinusi, kad pataikiau į geriausią metų išpardavimą.
Vyras pasilenkė prie etiketės.
– Tikrai mūsų modelis?
Išsitraukiau telefoną. Pirkimo kvitą buvau nufotografavusi, kad nedingtų. Lyginau raides ir skaičius po vieną, iki paskutinių dviejų simbolių. Sutapo viskas.
– Trisdešimt eurų, – pasakiau.
– Na, kainos keičiasi, – atsakė jis.
Žinojau. Tik tą akimirką nenorėjau klausytis, kaip paprastai viskas paaiškinama.
Senąjį televizorių keitėme po vienuolikos metų
Paskutiniais mėnesiais senasis televizorius įsijungdavo ne iš karto. Tekdavo palaukti, kartais ištraukti kištuką iš lizdo. Vyras juokaudavo, kad prietaisui, kaip ir mums, rytais reikia laiko atsibusti.
Dar galėjome pakentėti. Bet kai per filmą ekranas užgeso trečią kartą, nusprendėme pradėti kaupti naujam.
Kas mėnesį atidėdavau po 55 eurus, o per dešimt mėnesių susidarė 550. Pinigus laikiau atskiroje sąskaitoje, nors porą kartų labai norėjosi juos pasiimti: rugpjūtį pritrūko automobilio remontui, rugsėjį dukrai reikėjo naujos striukės.
Susitvarkėme kitaip. Televizoriaus pinigų neliečiau.
Man patiko mintis, kad šįkart daiktą galėsime nusipirkti iš karto, be išsimokėjimo ir be dar vienos mėnesinės įmokos. Niekas nebuvo verčiamas kažko atsisakyti, tačiau tie 550 eurų irgi neatsirado savaime.
Artėjant Juodajam penktadieniui pradėjau dairytis pasiūlymų. Skaičiau atsiliepimus, klausinėjau sesers vyro, kuo skiriasi ekranai, bandžiau suprasti, kurių funkcijų mums iš tiesų reikia.
Maniau, kad pirkiniui pasiruošiau. Tik kainas pradėjau rimčiau stebėti jau prasidėjus išpardavimų reklamai.
Prie perbrauktų 899 eurų viskas atrodė kitaip
Penktadienį į parduotuvę nuvažiavome po darbo. Buvau pavargusi ir norėjau kuo greičiau išsirinkti bei grįžti namo.
Prie televizoriaus dideliais skaičiais švietė „–40 %“. Ankstesnė kaina buvo nurodyta 899 eurų, nauja – 539,40.
Telefone dar perskaičiavau: 899 eurai minus 40 procentų iš tiesų sudarė 539,40. Skirtumas – 359,60 euro.
– Beveik trys šimtai šešiasdešimt pigiau, – pasakiau vyrui.
Jis paklausė, ar televizorius tilps ant mūsų spintelės. Aš dar kartą žvilgtelėjau į nuolaidą.
Konsultantas papasakojo apie vaizdo kokybę, parodė meniu. Paklausiau, ar tai geras pasiūlymas. Jis atsakė, kad šiuo metu modelis parduodamas su didele nuolaida. Pagal etiketę tai buvo tiesa. Kad kitą savaitę kaina nesumažės, jis nežadėjo.
Vis dėlto išgirdau daugiau, nei buvo pasakyta.
Prie kasos sumokėjau 539,40 euro, o televizoriaus sąskaitoje liko 10,60. Darbuotojai padėjo nešti dėžę prie automobilio, vyras nuleido galines sėdynes, o aš parašiau seseriai: „Pagaliau nusipirkom. Sulaukiau geros akcijos.“
Namuose ilgai derinome spalvas. Dukra atnešė spragėsių, išsirinkome filmą. Tą vakarą buvau patenkinta ir televizoriumi, ir savimi.
Po savaitės paklausiau pardavėjos, ar galime susitarti
Į tą pačią parduotuvę grįžome kabelio. Televizorių skyrių praėjome beveik atsitiktinai.
Pamačiusi mažesnę kainą, pirmiausia ėmiau ieškoti paaiškinimo. Gal demonstracinis? Gal pažeista pakuotė? Gal kaina galioja tik su lojalumo kortele?
Pardavėja patikrino.
Ne. Naujas televizorius, toks pat modelis, jokių papildomų sąlygų. Tiesiog kitas pasiūlymas.
Parodžiau kvitą.
– Pirkome praėjusį penktadienį. Gal galima grąžinti kainos skirtumą? Ar bent duoti kuponą?
Ji mandagiai paaiškino, kad šioje parduotuvėje kainos skirtumo kompensavimo tvarkos nėra. Mano prašymą galėjo perduoti, bet nieko nežadėjo.
Prašymą parašiau ir prisegiau kvito bei naujos etiketės nuotraukas. Po kelių dienų atėjo atsakymas: skirtumo nekompensuos.
Galvojau ir apie grąžinimą. Tačiau fizinėje parduotuvėje pirktoms kokybiškoms prekėms nėra vienodos, besąlyginės grąžinimo teisės: dalį jų priimama atgal tik pardavėjui sutikus. Vien žodžių „dar nepraėjo keturiolika dienų“ nepakanka.
Neturėjau pagrindo tvirtinti, kad mane apgavo, nes nežinojau visos ankstesnės kainų istorijos. Tačiau apmaudo tai nesumažino.
Labiausiai graužė tai, kad skubėjau bijodama permokėti ir vis tiek po savaitės pamačiau mažesnę kainą.
Kodėl man rūpėjo tie 30 eurų
Grįždami namo susiginčijome. Vyras siūlė nebegadinti sau nuotaikos.
– Televizorius geras. Nusipirkome už tiek, kiek galėjome. Nejau dabar visą laiką tikrinsi?
Jo žodžiuose buvo tiesos. Bet tada pasakiau tai, ko parduotuvėje nesugebėjau paaiškinti.
– Prisimeni, kai spalį neatėjau su tavimi pietauti, nes taupiau? Arba kai atidėjau kirpyklą? Man tie trisdešimt nėra tik skaičius etiketėje.
Jis kurį laiką vairavo tylėdamas.
– Aš nepagalvojau, kad tu taip skaičiavai.
Namuose atsiverčiau savo užrašus. Jei būčiau palaukusi savaitę, iš sutaupytų 550 eurų būtų likę 40,60. Dabar liko 10,60. Šis skirtumas prilygo daugiau nei pusei mano mėnesio įnašo televizoriui.
Kitą vakarą vėl norėjau patikrinti kainą. Telefoną jau buvau paėmusi, bet padėjau atgal. Supratau, kad nauja etiketė pinigų man negrąžins, o nuotaiką gali sugadinti dar kartą.
Televizorių žiūrime ir dabar. Vaizdas gražus, ekranas nebegęsta. Tik seseriai, kai ji paklausė apie pirkinį, papasakojau visą istoriją.
– Tai kiek sutaupei? – paklausė ji.
Anksčiau būčiau iškart atsakiusi: beveik 360 eurų.
Šįkart pasakiau, kiek sumokėjau.
Prieš kitą didesnį pirkinį kainas užsirašysiu anksčiau. O parduotuvėje pirmiausia žiūrėsiu į sumą, kurią reikės sumokėti prie kasos. Tuos 539 eurus iš savo sąskaitos pervedžiau aš. Perbrauktų 899 eurų joje niekada nebuvo.
