Miestas, kuris tapo karo simboliu
Pokrovskas – vardas, kuris pastaraisiais mėnesiais skamba beveik kiekvienoje naujienų laidoje apie karą Ukrainoje. Šis Donecko srities miestas, kuriame iki karo gyveno apie 60 tūkstančių žmonių, tapo vienu svarbiausių mūšio laukų Rytų fronte. Rusijos pajėgos čia telkia didžiulius resursus, o Ukrainos gynėjai laikosi itin sunkiomis sąlygomis. Bet kodėl būtent šis miestas tapo tokiu strateginiu taikiniu?
Pokrovskas nėra tik dar vienas taškas žemėlapyje. Tai svarbus logistikos mazgas, per kurį eina keliai į kitus Donecko srities miestus. Čia kryžiuojasi kelios pagrindinės magistralės, kurios jungia Ukrainos kontroliuojamas teritorijas su fronto linija. Be to, miestas turi geležinkelio stotį, kuri iki pat paskutinių mėnesių buvo naudojama karinėms ir civilinėms reikmėms. Kas valdo Pokrovską, tas kontroliuoja tiekimo kelius į Časiv Jarą, Torecką ir kitas Ukrainos pozicijas regione.
Kodėl Rusija taip atkakliai puola būtent čia
Kremliaus strategija Donbase aiški – užimti visą Donecko ir Luhansko sritis, kurias Rusija neteisėtai aneksavo 2022 metų rudenį. Pokrovskas yra vienas iš didžiausių miestų, kurie vis dar lieka Ukrainos kontrolėje šioje teritorijoje. Jo užėmimas leistų Rusijai ne tik paskelbti apie dar vieną „pergalę”, bet ir realiai pabloginti Ukrainos gynybos padėtį.
Rusijos karinė vadovybė į Pokrovsko kryptį mėnesiais metė vis naujas pajėgas. Čia veikia ne tik reguliarios armijos daliniai, bet ir samdiniai iš „Wagner” grupuotės likučių, taip pat naujai mobilizuoti kariai. Puolimo intensyvumas kartais pasiekia absurdiškus mastus – per dieną užfiksuojama dešimtys atakų, naudojama artilerija, aviacijos smūgiai, dronai.
Bet šis atkaklumas kainuoja brangiai. Ukrainos gynybos pajėgos praneša apie didžiulius Rusijos nuostolius – tiek technikos, tiek žmonių. Tačiau Kremliui tai, atrodo, nesvarbu. Čia taikoma ta pati taktika, kuri matyta Bachmute ar Avdijivkoje – mėsmalė, kai priešas bando tiesiog užversti pozicijas kūnais ir metalų.
Kaip gyvena miestas po nuolatinių apšaudymų
Civiliniam gyvenimui Pokrovske faktiškai padėtas taškas. Dauguma gyventojų evakuoti arba pabėgo patys. Tie, kurie liko – dažniausiai vyresnio amžiaus žmonės, neturintys kur eiti arba tiesiog atsisakantys palikti savo namus. Jie gyvena rūsiuose, bombų slėptuvėse, be normalaus elektros, vandens ir šildymo tiekimo.
Mieste beveik nebelieka sveikų pastatų. Rusijos artilerija ir aviacijos smūgiai nuolat daužo infrastruktūrą. Sunaikintos mokyklos, ligoninės, gyvenamieji namai. Gatvės tuščios, langai užkalti lentomis, sienos nusėtos skeveldrų žymėmis. Tai vaizdas, kurį matėme daugelyje kitų Donbaso miestų – Mariupolyje, Bachmute, Severodonecke.
Humanitarinė pagalba į miestą patenka su didžiuliu sunkumu. Savanoriai ir tarptautinės organizacijos rizikuoja gyvybėmis, kad pristatytų maistą, vaistus, vandeniui. Bet kiekviena tokia misija – rusiškas ruletė, nes keliai nuolat apšaudomi.
Ukrainos gynybos strategija ir iššūkiai
Ukrainos kariuomenė Pokrovsko kryptimi kovoja ne dėl kiekvieno namo, o dėl laiko. Strategija aiški – kuo ilgiau sulaikyti priešą, išsekinti jo pajėgas, padaryti kuo daugiau nuostolių. Tai leidžia kitose fronto dalyse stiprinti pozicijas ir ruoštis kontrpuolimui.
Tačiau iššūkių netrūksta. Rusija turi pranašumą artilerijoje ir aviacijoje. Nors Vakarai tiekia ginklus, jų vis tiek nepakanka. Ypač trūksta priešlėktuvinės gynybos sistemų, kurios galėtų apsaugoti nuo nuolatinių oro smūgių. Taip pat problema – karių nuovargis. Kai kurie daliniai fronte kovoja be normalaus pasikeitimo mėnesius.
Ukrainos kariai Pokrovsko kryptimi pastebi, kad Rusija keičia taktiką. Vietoj masinio puolimo vis dažniau naudojami maži, mobilūs būriai, kurie bando prasiskverbti pro gynybos linijas. Taip pat intensyviai naudojami dronai – tiek žvalgybai, tiek atakoms. Tai reikalauja nuolatinio prisitaikymo ir naujų gynybos metodų.
Tarptautinė reakcija ir pagalbos poreikis
Pokrovsko mūšis nelieka nepastebėtas tarptautinėje arenoje. Vakarų šalys stebi padėtį ir teikia karinę paramą, tačiau daugelis ekspertų teigia, kad jos nepakanka. Ukraina nuolat prašo daugiau tolimojo nuotolio ginklų, kurie leistų smogti Rusijos tiekimo linijoms ir karinėms bazėms giliau okupuotose teritorijose.
Problema ta, kad kai kurios Vakarų šalys vis dar bijo „eskaluoti” konfliktą. Jie bijo, kad suteikę Ukrainai galingesnius ginklus, provokuos Rusiją į dar agresyvesnius veiksmus. Tačiau realybė tokia, kad Rusija ir taip daro viską, ką gali – vienintelis dalykas, kuris ją stabdo, yra Ukrainos pasipriešinimas ir karinė parama iš Vakarų.
Humanitarinė pagalba taip pat kritiškai svarbi. Organizacijos kaip Raudonasis Kryžius, UNICEF ir kitos bando padėti civiliams, likusiems karo zonoje. Bet jų galimybės ribotos dėl nuolatinio pavojaus ir Rusijos nesilaikymo tarptautinės humanitarinės teisės.
Kas laukia Pokrovsko ateityje
Prognozuoti, kas nutiks Pokrovskui artimiausiu metu, sunku. Jei Rusija sugebės pralaužti gynybą, miestas gali pakartoti Mariupolio ar Bachmuto likimą – tapti griuvėsių krūva. Jei Ukraina išlaikys pozicijas, mūšis gali tęstis dar mėnesius, o gal ir ilgiau.
Viena aišku – net jei Pokrovskas išliks Ukrainos rankose, jo atstatymas užtruks metus, o gal dešimtmečius. Infrastruktūra sunaikinta, gyventojai išsisklaidę, ekonomika sustojusi. Tai bus milžiniškas iššūkis pokarinei Ukrainai.
Bet yra ir viltis. Ukrainiečiai jau parodė neįtikėtiną atsparumą ir gebėjimą atsistatyti net po didžiausių tragedijų. Mariupolis, Buča, Irpinas – šie vardai tapo kančios simboliais, bet kartu ir ryžto bei ištvermės pavyzdžiais. Pokrovskas, kad ir kas nutiktų, įeis į istoriją kaip vieta, kur Ukraina gynė savo laisvę ir nepriklausomybę.
Pamokos ir išvados iš Pokrovsko mūšio
Pokrovsko situacija atskleidžia kelias svarbias tiesas apie šį karą. Pirma, Rusija nenusiramins, kol nepatirs tikro pralaimėjimo. Diplomatija ir derybos veikia tik tada, kai priešas supranta, kad karinis sprendimas neįmanomas. Antra, Ukrainai reikia ne tik ginklų, bet ir nuolatinės, sisteminės paramos – karinės, ekonominės, humanitarinės.
Trečia pamoka – laiko faktorius. Kuo ilgiau tęsiasi karas, tuo didesnė kaina civilinėms bendruomenėms. Pokrovskas, kaip ir daugelis kitų miestų, mokės šios vilkinimo kainą dar ilgus metus po karo pabaigos. Todėl tarptautinė bendruomenė turi ne tik teikti paramą, bet ir ieškoti būdų, kaip greičiau užbaigti šį konfliktą Ukrainos pergale.
Galiausiai, Pokrovsko mūšis primena, kad už kiekvienos naujienos apie „fronto linijos pasikeitimus” ar „taktinius traukimus” slypi tikri žmonės, tikros gyvybės, tikros tragedijos. Tai ne šachmatų partija ar strateginis žaidimas – tai egzistencinis karas už Ukrainos išlikimą kaip nepriklausomos valstybės. Ir kiekvienas miestas, kiekvienas kaimas, kiekvienas žmogus šiame kare turi svarbą, kuri neišmatuojama jokiais strateginiais skaičiavimais.