Raudonais dažais apipiltas paminklas A. Ramanauskui-Vanagui: tyrimas dėl galimo veikimo prieš Lietuvos valstybę
Vilniuje vyksta tyrimas dėl incidento, kai buvo apipiltas dažais paminklas partizanų vadui Adolfui Ramanauskui-Vanagui. Prokuratūra šį įvykį vertina ne tik kaip vandalizmo aktą, bet ir kaip galimą veikimą prieš Lietuvos valstybę. Tyrimas apima ne tik paminklo sugadinimą, bet ir galimą neapykantos kurstymą bei viešosios tvarkos pažeidimą.
Paminklas, esantis Vilniaus Antakalnio kapinėse, buvo apipiltas raudonais dažais. Šis aktas sukėlė visuomenės pasipiktinimą ir buvo plačiai aptarinėjamas žiniasklaidoje. Prokuratūra siekia nustatyti, ar šis veiksmas buvo vien tik vandalizmo aktas, ar turėjo platesnį politinį kontekstą, nukreiptą prieš Lietuvos valstybę ir jos istoriją.
Adolfas Ramanauskas-Vanagas yra laikomas vienu iš svarbiausių Lietuvos partizanų vadų, kovojusių prieš sovietų okupaciją. Jo atminimas yra svarbus Lietuvos istorijai ir kultūrai, todėl bet koks jo atminimo įžeidimas yra jautrus klausimas visuomenei.
Istorinė reikšmė ir kontekstas
Adolfas Ramanauskas-Vanagas (1918-1957) buvo paskutinis faktinis ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacijai vadas, 1949 m. vasario 16 d. pasirašęs Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaraciją. Šis dokumentas teisiškai įtvirtino Lietuvos valstybės tęstinumą okupacijos sąlygomis. 1956 m. spalį Ramanauskas-Vanagas buvo KGB suimtas, žiauriai kankintas ir 1957 m. lapkričio 29 d. sušaudytas Vilniuje.
2018 metais, minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, A. Ramanausko-Vanago palaikai buvo atrasti, identifikuoti ir perlaidoti Antakalnio kapinių Valstybės veikėjų panteone. Tais pačiais metais jam buvo suteiktas brigados generolo laipsnis, o 2019 m. atidengtas paminklas.
Raudonų dažų panaudojimas šiame vandalizmo akte daugelio istorikų ir politikų vertinamas kaip simboliškai reikšmingas – tai gali būti sąmoningas bandymas susieti šį aktą su sovietine simbolika ir ideologija.
Teisinis vertinimas ir pasekmės
Generalinė prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal Baudžiamojo kodekso 312 straipsnį (kapų ar kitos viešosios pagarbos vietos išniekinimas), taip pat vertinama, ar nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 170 straipsnyje (neapykantos kurstymas) ir 284 straipsnyje (viešosios tvarkos pažeidimas) požymių.
Lietuvos teisėsaugos institucijos šį įvykį sieja su pastaruoju metu padažnėjusiais hibridiniais išpuoliais prieš Lietuvos valstybingumą. Valstybės saugumo departamentas jau anksčiau yra įspėjęs apie Rusijos specialiųjų tarnybų bandymus diskredituoti Lietuvos partizaninį judėjimą ir jo lyderius.
Panašūs incidentai pastaraisiais metais fiksuoti ir kituose Baltijos šalyse – Latvijoje ir Estijoje, kur taip pat buvo išniekinti paminklai kovotojams už šių šalių nepriklausomybę.
Tyrimas dėl šio incidento yra sudėtingas, nes reikia nustatyti ne tik fizinius veiksmus, bet ir galimus motyvus bei tikslus. Prokuratūra bendradarbiauja su teisėsaugos institucijomis, siekdama išsiaiškinti visas aplinkybes ir atsakingus asmenis.
Istorijos šešėliai šiandienos šviesoje
Šis vandalizmo aktas – daugiau nei tik dažai ant akmens. Tai primena apie neužgijusias istorines žaizdas ir besitęsiančią informacinę kovą dėl Lietuvos istorijos interpretavimo. Paminklų niekinimas tampa ne tik teisėsaugos, bet ir nacionalinio saugumo klausimu, ypač dabartiniu geopolitinių įtampų laikotarpiu.
Nors fizinė žala paminklui jau pašalinta, simbolinė šio išpuolio reikšmė išlieka. Ji primena mums, kad istorinė atmintis reikalauja ne tik pagarbos, bet ir nuolatinio budrumo. Kaip sakė pats A. Ramanauskas-Vanagas savo dienoraštyje: „Kova už laisvę – šventa pareiga, kuri niekada nesibaigia”. Galbūt šiandien ši kova vyksta kitomis priemonėmis, bet jos svarba Lietuvos tapatybei ir valstybingumui išlieka nepakitusi.