Gazos Ruožo pietuose esantis Rafah miestas pastaraisiais mėnesiais tapo vienu labiausiai aptariamų ir prieštaringiausių taškų Artimųjų Rytų konflikte. Izraelio kariuomenės planuojama arba jau vykdoma operacija šiame regione kelia ne tik geopolitinius klausimus, bet ir gilų susirūpinimą dėl humanitarinių pasekmių. Situacija yra ypač sudėtinga, nes Rafah tapo paskutine didele teritorija, kur, kaip teigia Izraelis, įsitvirtinę Hamas kovotojai, tačiau kartu čia susitelkė daugiau nei milijonas pabėgėlių iš kitų Gazos dalių.
Kodėl Rafah tapo tokia svarbia vieta
Rafah miestas, įsikūręs pačiame Gazos Ruožo pietuose ties Egipto siena, visada turėjo strateginę reikšmę. Čia veikia pagrindinis perėjimo punktas į Egiptą, per kurį tradiciškai patekdavo humanitarinė pagalba ir vyko ribota gyventojų migracija. Tačiau dabartinė situacija yra visiškai kitokia nei bet kada anksčiau.
Nuo 2023 metų spalio pradžios, kai prasidėjo intensyvūs Izraelio kariuomenės veiksmai Gazos Ruože, šimtai tūkstančių žmonių buvo priversti bėgti iš šiaurinių ir centrinių teritorijų. Izraelio kariuomenė nuosekliai judėjo iš šiaurės į pietus, o gyventojai buvo raginami evakuotis į „saugesnes” pietines zonas. Rafah tapo tuo galutinės vilties tašku – vieta, kur žmonės tikėjosi rasti bent laikiną prieglobstį.
Tačiau kartu su civiliais gyventojais į Rafah, kaip teigia Izraelio žvalgybos šaltiniai, pasitraukė ir Hamas kovotojai, įrengė požeminius tunelius ir įtvirtinimus. Tokia situacija sukūrė beveik neišsprendžiamą dilemą: kaip vykdyti karinius veiksmus prieš ginkluotą grupuotę, kai aplink yra daugiau nei milijonas civilių gyventojų?
Kas slypi po žeme: tunelių sistema ir karinė infrastruktūra
Vienas pagrindinių Izraelio argumentų dėl Rafah operacijos būtinybės yra išplėtota požeminių tunelių sistema. Šie tuneliai, kuriuos Hamas kūrė dešimtmečius, naudojami ne tik kontrabandai per Egipto sieną, bet ir kaip karinė infrastruktūra – ginklų sandėliai, vadavietės, slėptuvės ir net įkaitų laikymo vietos.
Izraelio kariuomenės duomenimis, būtent Rafah rajone gali būti laikomi kai kurie įkaitai, paimti per spalio 7-osios atakas. Tai suteikia papildomą skubą ir pateisinimą operacijai, nors tikslios informacijos apie įkaitų buvimo vietą nėra arba ji nėra viešinama saugumo sumetimais.
Tunelių sistema yra tikrai įspūdinga inžinerinė konstrukcija, kai kurie tuneliai siekia keliolika metrų gylio ir turi elektros tiekimą, ventiliaciją, net komunikacijos sistemas. Sunaikinti tokią infrastruktūrą iš oro praktiškai neįmanoma – reikia žemės operacijos. Tačiau būtent tokia operacija ir kelia didžiausią pavojų civiliams gyventojams.
Humanitarinė krizė, kuri jau vyksta
Net ir neįvykus masinei karinei operacijai, Rafah humanitarinė situacija jau yra katastrofiška. Tarptautinės organizacijos, įskaitant Jungtinių Tautų agentūras, nuolat perspėja apie kritinį maisto, vandens, medicininių išteklių trūkumą. Daugiau nei milijonas žmonių gyvena laikinose stovyklose, palapinėse, apleistuose pastatuose ar tiesiog po atviru dangumi.
Sanitarinės sąlygos yra siaubingos. Tualetų ir dušų trūkumas, ribotas prieigos prie švaraus vandens, perpildytos laikinos stovyklos kuria idealias sąlygas ligų plitimui. Jau užregistruoti hepatito A, dizenterijos ir kitų infekcinių ligų protrūkiai. Vaikai, kurie sudaro beveik pusę Gazos gyventojų, yra ypač pažeidžiami.
Medicinos įstaigos dirba ant ribos. Ligoninės Rafah rajone priima ne tik vietinius gyventojus, bet ir sužeistuosius iš visos Gazos. Trūksta vaistų, medicininės įrangos, net pagrindinių chirurginių priemonių. Gydytojai atlieka operacijas be adekvačios anestezijos, naudoja pasenusias ar netinkamas medžiagas žaizdų tvarstymo.
Tarptautinės bendruomenės reakcija ir spaudimas
Galima Rafah operacija sukėlė stiprią tarptautinės bendruomenės reakciją. Net Izraelio artimiausi sąjungininkai, įskaitant Jungtines Amerikos Valstijas, išreiškė susirūpinimą ir ragino susilaikyti nuo masinės operacijos be aiškaus plano civilių apsaugai.
JAV prezidentas Joe Bidenas keletą kartų viešai pareiškė, kad Rafah operacija be tinkamo civilių evakuacijos plano būtų „raudona linija”. Tačiau kartu JAV teikia Izraeliui karinę pagalbą ir politinę paramą, kas sukuria tam tikrą prieštaravimą tarptautinėje arenoje.
Europos Sąjunga taip pat išreiškė susirūpinimą, nors jos pozicija yra mažiau vieninga. Kai kurios valstybės narės labiau palaiko Izraelio teisę gintis, kitos griežčiau kritikuoja veiksmus Gazoje. Jungtinės Tautos ne kartą balsavo dėl rezoliucijų, raginančių nutraukti ugnį, tačiau šios rezoliucijos dažnai blokuojamos Saugumo Taryboje.
Arabų šalys, ypač Egiptas, kuris turi tiesioginę sieną su Rafah, yra ypač susirūpinusios. Egiptas baiminasi masinio pabėgėlių antplūdžio per sieną, kas sukeltų ne tik humanitarinę, bet ir politinę krizę šalyje. Egipto vyriausybė ne kartą pareiškė, kad nepriims masinės pabėgėlių migracijos iš Gazos.
Ar įmanoma išvengti katastrofos
Kyla klausimas: ar egzistuoja scenarijus, kuriame būtų pasiekti kariniai tikslai be masinio civilių aukų skaičiaus? Teoriškai tokių scenarijų siūloma keletas, tačiau kiekvienas turi rimtų praktinių iššūkių.
Vienas variantas – palaipsniui evakuoti civilius gyventojus į kitas Gazos dalis, kurios jau „išvalytos” nuo Hamas kovotojų. Tačiau šios teritorijos yra sugriautos, neturi infrastruktūros, o gyventojai baiminasi grįžti į vietas, kur jų namai sunaikinti. Be to, kyla klausimas, ar Hamas kovotojai nepasinaudos tokia evakuacija ir nepasitrauks kartu su civiliais.
Kitas siūlomas variantas – labai tiksli, ribota operacija, nukreipta tik į konkrečius taikinius, remiantis žvalgybos duomenimis. Tačiau miesto sąlygomis, ypač kai civiliai ir kovotojai yra susimaišę, tokia operacija yra itin sudėtinga. Modernios ginkluotės tikslumas negarantuoja civilių apsaugos, kai kovotojai veikia iš gyvenamųjų pastatų ar požeminių tunelių po civiline infrastruktūra.
Trečias kelias – derybos ir politinis sprendimas. Tai apimtų paliaubų susitarimą, įkaitų išlaisvinimą mainais į kalinių paleidimą, ir ilgalaikį politinį procesą. Tačiau po mėnesių intensyvių kovų, abiejų pusių pozicijos yra labai kietos, pasitikėjimas minimalus, o vidaus politiniai spaudimai tiek Izraelyje, tiek Hamas vadovybėje apsunkina kompromisų paiešką.
Kas nutiks po operacijos
Net jei Rafah operacija įvyktų ir būtų laikoma karine sėkme, lieka milžiniškas klausimas: kas toliau? Gazos Ruožas yra beveik visiškai sugriautos, infrastruktūra sunaikinta, ekonomika neegzistuoja, o gyventojai traumuoti ir desperatiški.
Izraelio vyriausybė neturi aiškaus plano dėl Gazos ateities. Premjeras Benjaminas Netanyahu atmeta bet kokią Palestinos valdžios grąžinimą į Gazą, bet kartu nesutinka su ilgalaike Izraelio okupacija. Tai palieka valdžios vakuumą, kuris istoriškai visada buvo užpildomas radikalių grupuočių.
Tarptautinė bendruomenė kalba apie atstatymo planus, kurie kainuotų dešimtis milijardų dolerių, tačiau kas finansuos ir kas valdys šį procesą, lieka neaišku. Be to, be politinio sprendimo, bet koks atstatymas bus laikinas – kol nepašalintos konflikto šaknys, smurto ciklas kartosis.
Yra ir gilesnė problema: visa karta Gazos vaikų užaugo karo sąlygomis, matė smurtą, neteko artimųjų, gyveno nuolatinėje baimėje. Psichologinės šio konflikto pasekmės jaučiamos dar dešimtmečius, o tai kuria dirvą būsimiems konfliktams. Neįmanoma pasiekti ilgalaikės taikos nekreipiant dėmesio į šiuos žmogiškuosius aspektus.
Kur link veda šis kelias
Rafah situacija yra ne tik karinė ar humanitarinė problema – tai moralinis iššūkis visai tarptautinei bendruomenei. Kiekviena pusė turi savo argumentus, savo skausmus, savo baimės. Izraelio piliečiai nori saugumo ir teisingos atsakomybės už spalio 7-osios atakas. Gazos gyventojai nori tiesiog išgyventi, turėti orumą ir ateitį savo vaikams.
Problema ta, kad kariniai veiksmai, nors ir gali duoti trumpalaikių taktinių laimėjimų, neišsprendžia giluminių konfliktą sukėlusių priežasčių. Kiekvienas nugriautos šeimos namas, kiekvienas žuvęs civilas tampa argumentu radikalams, kurių retorika žada keršyti ir kovoti toliau. Tai uždaras ratas, kurį labai sunku nutraukti.
Rafah operacija, jei ji įvyks pilnu mastu, gali tapti dar vienu tragiškų įvykių sąrašu šiame konflikte. Arba, jei bus rasta išmintis ir politinė valia, gali tapti momentu, kai abi pusės supranta, kad karinė pergalė be politinio sprendimo yra iliuzija. Kol kas, deja, požymių, kad pasirinktas būtų antras kelias, matyti nedaug. O laikrodis tiksėja tiems milijonui žmonių, kurie Rafah palapinėse laukia savo likimo.