Netikėtas posūkis karo veiksmuose
Pastarųjų dienų įvykiai pietų fronte verčia analitikus ir karo stebėtojus iš naujo vertinti situaciją. Rusijos pajėgos pradėjo trauktis iš kelių strategiškai svarbių pozicijų, kurias kontroliavo nuo praėjusių metų vasaros. Tai nėra chaotiškas bėgimas, kaip kai kas norėtų interpretuoti, bet aiškiai koordinuotas judėjimas atgal, kuris kelia daug klausimų apie tikruosius Kremliaus ketinimus.
Ukrainos gynybos pajėgos patvirtino, kad rusų daliniai paliko keletą įtvirtintų pozicijų Zaporožės srityje ir persigrupo giliau į gynybines linijas. Vietiniai gyventojai praneša apie intensyvų karinės technikos judėjimą naktimis, kai kolonos traukiasi į rytus. Neoficialiais duomenimis, kai kuriose vietovėse rusai paliko net gerai įrengtus bunkerius ir apsaugos įtvirtinimus, kuriuos statė mėnesius.
Kodėl dabar ir kodėl čia
Strateginė padėtis pietų fronte visada buvo sudėtinga abiem pusėms. Rusija čia kontroliuoja svarbius logistinius kelius ir vandentiekio infrastruktūrą, tačiau kartu turi išlaikyti ilgą gynybos liniją su ribotais resursais. Pastaraisiais mėnesiais tapo akivaizdu, kad išlaikyti visas pozicijas tampa vis sunkiau.
Keli veiksniai galėjo paskatinti šį sprendimą. Pirma, Ukrainos pajėgos pastarąsias savaites intensyvino smūgius tiekimo linijoms ir amunicijos sandėliams. Antra, rusų daliniai šiame sektoriuje patiria nuolatinį spaudimą dėl dronų atakų, kurios daro kasdienį gyvenimą apkasuose beveik neįmanomą. Trečia, ir galbūt svarbiausia – Maskva gali ruoštis naujai ofenzyvai kitame fronto sektoriuje ir permetinėja pajėgas ten, kur jos labiausiai reikalingos.
Karo ekspertai pastebi, kad tai gali būti ir taktinis manevras, skirtas sutrumpinti gynybos liniją ir sustiprinti kitas pozicijas. Trumpesnė linija reiškia mažiau karių, reikalingų jai ginti, ir efektyvesnį resursų panaudojimą. Rusijos kariuomenė jau ne kartą demonstravo tokią taktiką – atiduoti mažiau svarbias pozicijas, kad sustiprintų svarbesnes.
Kaip reaguoja Ukraina
Ukrainos vadovybė į šiuos pokyčius žiūri atsargiai. Nors bet koks priešo atsitraukimas formaliai yra pergalė, niekas neskuba šaukti apie lūžį fronte. Ukrainos kariuomenė metodiškai užima paliktas pozicijas, kruopščiai jas tikrina dėl sprogmenų ir stebėdama, ar tai nėra spąstai.
Prezidento Zelenskio biuras pabrėžė, kad kiekvienas atvaduotas kvadratinis kilometras yra svarbus, tačiau tikrasis tikslas – visiškas teritorijos išvadavimas. Ukrainos kariai fronte pasakoja, kad rusai traukdamiesi palieka daug minų ir spąstų, todėl judėjimas į priekį vyksta lėtai ir atsargiai. Kai kuriose vietose reikia kelių dienų, kad išvalytum vieną pastatą ar траншėją.
Vietos valdžia jau pradėjo planuoti grįžimą į išvaduotas teritorijas, nors supranta, kad tai užtruks. Infrastruktūra dažnai būna sunaikinta, reikia atstatyti elektros tiekimą, vandenį, kelius. Be to, kol nebus visiškai užtikrinta, kad teritorija saugi nuo minų, civilių grįžimas neįmanomas.
Tarptautinė reakcija ir geopolitinė reikšmė
Vakarų sostinėse šie įvykiai vertinami kaip dar vienas ženklas, kad Rusijos karinis pajėgumas nėra begalinis. NATO analitikai pastebi, kad Maskva vis dažniau priversta rinktis, kur koncentruoti savo pajėgas, nes nebeturi resursų visiems frontams vienodai. Tai reiškia, kad Vakarų karinė parama Ukrainai duoda rezultatų.
Tačiau niekas nesitiki greito karo pabaigos. Rusija vis dar kontroliuoja didelę Ukrainos teritorijos dalį ir turi reikšmingus resursus tęsti kovas. Kai kurie ekspertai net perspėja, kad atsitraukimas pietų fronte gali reikšti ruošimąsi naujam puolimui kitur – galbūt Donbase ar net bandymą dar kartą pulti šiaurės kryptimi.
Europos Sąjunga ir JAV pabrėžia, kad būtent dabar svarbu nesusilpninti paramos Ukrainai. Diplomatiniai šaltiniai užsimena, kad kai kurios šalys nori padidinti karinės pagalbos apimtis, matydamos, kad Ukraina sugeba efektyviai panaudoti gaunamą ginkluotę. Kita vertus, yra ir tų, kurie ragina ieškoti diplomatinių sprendimų, nors kol kas nematyti jokių realių derybų perspektyvų.
Humanitarinė situacija ir civilių padėtis
Karo veiksmų pokyčiai visada labiausiai paveikia civilius gyventojus. Pietų fronto zonoje vis dar gyvena tūkstančiai žmonių, kurie dėl įvairių priežasčių negali ar nenori evakuotis. Dauguma jų – vyresnio amžiaus žmonės, kurie nenori palikti savo namų, nors kasdien gyvena pavojuje.
Humanitarinės organizacijos praneša, kad pasiekti šiuos žmones tampa vis sunkiau. Fronto linijos judėjimas reiškia, kad keičiasi saugūs koridoriai, o kartais kelias dienas apskritai neįmanoma pristatyti pagalbos. Žmonės išgyvena be normalaus maisto tiekimo, vaistų, šildymo. Žiemos metu situacija yra ypač sunki.
Tarptautinė bendruomenė bando padėti, bet logistika sudėtinga. Raudonasis Kryžius ir kitos organizacijos derasi su abiem pusėmis dėl humanitarinių koridorių, tačiau ne visada sėkmingai. Yra atvejų, kai konvojai buvo apšaudyti arba jiems buvo atsisakyta leisti praeiti. Kiekviena tokia situacija reiškia, kad žmonės lieka be pagalbos dar ilgiau.
Kas laukia artimiausiu metu
Prognozuoti karo eigą yra beveik neįmanoma, nes situacija keičiasi kasdien. Tačiau keletas dalykų atrodo akivaizdūs. Pirma, rusų atsitraukimas pietų fronte greičiausiai nėra galutinis – tai taktinis judesys, po kurio gali sekti nauji bandymai atgauti pozicijas arba puolimas kitur. Antra, Ukraina naudosis šia galimybe stiprinti savo pozicijas ir ruoštis tolimesniems veiksmams.
Artėjant pavasariui, tikėtina nauja aktyvių karo veiksmų fazė. Abi pusės ruošiasi, kaupia resursus, treniruoja karius. Vakarų ginkluotė, kuri pasiekia Ukrainą, gali pakeisti jėgų balansą, tačiau Rusija taip pat mobilizuoja resursus ir ieško būdų apeiti sankcijas bei gauti reikalingos įrangos.
Ekspertai pastebi, kad šis karas vis labiau tampa ištvermės ir resursų karu. Laimi ne tas, kas stipriausias vienu momentu, bet tas, kas gali ilgiau išlaikyti savo pajėgumus. Todėl ir Ukrainos, ir Rusijos strategijos dabar orientuotos į ilgalaikę perspektyvą. Greitos pergalės nebus – tai suvokia abi pusės.
Ką tai reiškia didžiajam paveikslui
Rusijos traukimasis iš dalies pietų fronto pozicijų nėra dramatiškas lūžis, bet tai svarbus signalas. Jis rodo, kad net didžiulė šalis su milžiniškais resursais negali vesti karo visais frontais neribotai. Pasirinkimai, kuriuos Maskva daro dabar, atskleidžia jos prioritetus ir silpnybes.
Ukrainai kiekvienas atvaduotas kilometras yra ne tik teritorija, bet ir simbolis, moralės stiprinimas, įrodymas, kad pasipriešinimas veikia. Tačiau tikrasis iššūkis bus ne tik atgauti žemę, bet ir ją atstatyti, grąžinti gyvenimą į normalias vėžes. Tai užtruks metus, galbūt dešimtmečius.
Tarptautinei bendruomenei šie įvykiai primena, kad parama Ukrainai turi būti nuosekli ir ilgalaikė. Trumpalaikiai sprendimai ar svyravimai gali turėti rimtų pasekmių ne tik Ukrainai, bet ir visai Europos saugumo architektūrai. Šis konfliktas jau pakeitė geopolitinę tvarką, ir jo baigtis nustatys taisykles ateinančiam dešimtmečiui.