Kaip pasaulis bandė sustabdyti Kremlių
Kai 2022 metų vasario 24-ąją Rusijos tankai įriedėjo į Ukrainą, Vakarų šalių atsakas buvo greitas ir, bent jau pagal savo mastą, precedento neturintis. Per kelias savaites buvo priimti sankcijų paketai, kurių apimtis pranoko net tuos, kurie buvo taikomi Iranui ar Šiaurės Korėjai. Tačiau praėjus daugiau nei dvejiems metams nuo invazijos pradžios, vis dar kyla esminis klausimas: ar sankcijos iš tiesų veikia, ar jos tėra politinis gestas, skirtas nuraminti visuomenę ir parodyti solidarumą su Ukraina?
Atsakymas, kaip dažnai būna geopolitikoje, nėra nei paprastas „taip”, nei paprastas „ne”. Rusijos ekonomika tikrai patyrė smūgių – kai kurie iš jų gana skaudžių. Tačiau Kremlius sugebėjo prisitaikyti greičiau, nei daugelis Vakarų analitikų tikėjosi. Ir tai verčia rimtai susimąstyti tiek apie sankcijų mechanizmus, tiek apie jų ribas.
Nuo pirmųjų sankcijų iki milžiniško paketo – trumpa istorija
Sankcijos Rusijai – tai ne 2022 metų išradimas. Pirmosios rimtesnės priemonės buvo įvestos dar 2014-aisiais, po Krymo aneksijos. Tuomet Europos Sąjunga ir Jungtinės Valstijos užšaldė tam tikrų Rusijos pareigūnų turtą, apribojo prieigą prie finansų rinkų ir įvedė technologijų eksporto ribojimus gynybos bei energetikos sektoriams. Tačiau tie apribojimai buvo gana kuklūs, palyginti su tuo, kas sekė po 2022-ųjų.
Po plataus masto invazijos sankcijų paketai ėmė kristi vienas po kito. ES priėmė jau keturiolika sankcijų paketų – kiekvienas iš jų plėtė apribojimų sąrašą, uždarė spragas, kurias atrado Rusija ir jos partneriai. JAV, Jungtinė Karalystė, Japonija, Kanada, Australija – visos šios šalys prisijungė prie koordinuotų veiksmų, kurių mastas tikrai stulbina.
Konkrečiai kalbant, sankcijų priemonių arsenale atsidūrė:
- Rusijos centrinio banko užsienio rezervų įšaldymas – apie 300 milijardų dolerių
- Didžiausių Rusijos bankų atjungimas nuo SWIFT tarptautinės mokėjimų sistemos
- Eksporto kontrolė – ypač puslaidininkių, aviacijos dalių, karinių technologijų srityse
- Naftos kainos lubos – 60 dolerių už barelį, susitartos su G7 šalimis
- Šimtų oligarchų, politikų ir verslininkų turto įšaldymas ir draudimas keliauti
- Draudimas importuoti rusišką plieną, anglį, aukso ir kitas žaliavas
Visa tai kartu sudaro bene didžiausią koordinuotą ekonominio spaudimo kampaniją šiuolaikinėje istorijoje. Tačiau vien dydis dar negarantuoja efektyvumo.
Ką sankcijos iš tikrųjų padarė Rusijos ekonomikai
Pirmieji mėnesiai po invazijos atrodė kaip Vakarų pergalė ekonominiame kare. Rublis trumpam nukrito iki istorinių žemumų, Maskvos biržos prekyba buvo sustabdyta, infliacija šovė aukštyn, o tarptautinės kompanijos masiškai traukėsi iš Rusijos rinkos. McDonald’s, IKEA, Shell, BP, Renault – sąrašas buvo ilgas ir simboliškai reikšmingas.
Tačiau Rusija atsigavo greičiau, nei tikėtasi. Rublis stabilizavosi – iš dalies dėl griežtos kapitalo kontrolės, iš dalies dėl to, kad energetikos eksportas niekur nedingo. Naftos ir dujų pajamos 2022 metais net išaugo, nes kainos pasaulinėse rinkose buvo rekordinės. Tai buvo skausminga ironija: Vakarų šalys, pirkdamos rusišką energiją, iš esmės finansavo tą pačią karą, kuriam bandė pasipriešinti sankcijomis.
Tarptautinis valiutos fondas ir kiti analitikai iš pradžių prognozavo, kad Rusijos BVP 2022 metais smuktelės 8–10 procentų. Realybė pasirodė kitokia – kritimas siekė apie 2,1 procento. Tai vis tiek yra neigiamas rodiklis, tačiau toli gražu ne katastrofa. 2023 metais Rusijos ekonomika netgi augo – apie 3,6 procento, nors šis augimas buvo labai specifinis: jį lėmė pirmiausia gynybos pramonė ir valstybės išlaidos, o ne tikras ekonomikos produktyvumas.
Vis dėlto ilgalaikiai nuostoliai kaupiasi. Technologijų trūkumas – ypač puslaidininkių, aviacijos komponentų, pramoninės įrangos – lėtai, bet užtikrintai graužia Rusijos gamybinį pajėgumą. Aviacijos sektorius yra ryškiausias pavyzdys: Rusija nebegali tinkamai prižiūrėti savo lėktuvų parko, nes negauna atsarginių dalių. Tai kol kas nesukelia akivaizdžios krizės, tačiau per kelerius metus gali tapti rimta problema.
Kaip Rusija apėjo sankcijas – ir kodėl tai pavyko
Kremlius nebuvo naivus. Dar po 2014-ųjų sankcijų Rusija ėmėsi diversifikuoti ekonominius ryšius ir mažinti priklausomybę nuo Vakarų finansų sistemos. Kai 2022-aisiais krito tikrasis sankcijų svoris, Maskva jau turėjo tam tikrus buferius ir alternatyvius kelius.
Pirmiausia – geografinė diversifikacija. Kinija tapo pagrindiniu Rusijos ekonominiu gelbėjimo ratu. Dvišalė prekyba 2023 metais pasiekė rekordinį lygį – per 240 milijardų dolerių. Kinija perka rusišką naftą su nuolaida, parduoda Rusijai technologijas, automobilius, elektroniką. Be to, Indija taip pat aktyviai pirko rusišką naftą – su didele nuolaida, žinoma, bet tai vis tiek leido Rusijai išlaikyti eksporto pajamas.
Antra – vadinamieji „paraleleliniai importo” tinklai. Tai reiškia, kad sankcijomis apribotos prekės patenka į Rusiją per trečiąsias šalis. Armėnija, Gruzija, Kazachstanas, Turkija, Serbija – visos šios šalys, nepriklausomai nuo savo oficialios pozicijos, tapo tranzito mazgais. Vakarų elektronika, automobilių dalys, net karinės paskirties komponentai keliaudavo per šias šalis ir galų gale atsiduodavo Rusijoje.
Trečia – finansiniai apėjimo mechanizmai. Nors SWIFT atjungimas buvo skaudus smūgis, Rusija ėmė aktyviau naudoti kitas mokėjimų sistemas, atsiskaitymus valiutomis, kurios nėra doleris ar euras, ir dvišalius susitarimus su draugiškomis šalimis. Kinijos juanis tapo svarbiausia atsargine valiuta Rusijos užsienio prekyboje.
Visa tai nereiškia, kad sankcijos neveikia. Tai reiškia, kad jos veikia lėčiau ir mažiau efektyviai, nei buvo tikėtasi, nes tarptautinė sistema yra sudėtingesnė ir daugiapolaresnė, nei Vakarų politikai kartais norėtų pripažinti.
Naftos kainos lubos – drąsus eksperimentas su prieštaringais rezultatais
Viena iš įdomiausių ir kontroversiškiausių sankcijų priemonių – naftos kainos lubos, kurias G7 šalys susitarė įvesti 2022 metų gruodį. Idėja buvo elegantiškai paprasta: leisti Rusijai toliau parduoti naftą pasaulinėse rinkose, tačiau apriboti kainą iki 60 dolerių už barelį. Šalys, kurios norėtų naudotis Vakarų draudimo, finansų ir laivybos paslaugomis, turėtų laikytis šios kainos lubos.
Teoriškai tai turėjo sumažinti Rusijos pajamas, kartu išvengiant naftos trūkumo pasaulinėse rinkose. Praktiškai rezultatai buvo mišrūs. Rusija suformavo vadinamąjį „šešėlinį laivyną” – šimtus senų tanklaivių, kurie vežioja rusišką naftą, nesinaudodami Vakarų draudimo ar finansų paslaugomis. Šie laivai plaukioja po įvairių šalių vėliavomis, o jų savininkai dažnai yra neaiškios kilmės įmonės.
Rusijos Urals naftos kaina tikrai buvo žemiau pasaulinės Brent naftos kainos, tačiau ne visada žemiau 60 dolerių ribos. 2023 metų antroje pusėje, kai pasaulinės naftos kainos kilo, Rusija dažnai parduodavo naftą brangiau nei nustatytos lubos – tiesiog naudodamasi šešėliniu laivynu ir vengdama Vakarų tarpininkų.
Šis epizodas atskleidžia fundamentalią sankcijų problemą: jos veikia tik tiek, kiek šalys, kurios nėra jų dalis, sutinka jų laikytis. O daugelis pasaulio šalių – ypač Globalaus Pietaus – to daryti nenori.
Užšaldyti Rusijos turtai – ką su jais daryti
Vienas iš labiausiai diskutuojamų klausimų – apie 300 milijardų dolerių Rusijos centrinio banko rezervų, kurie buvo užšaldyti Vakarų šalyse po 2022-ųjų invazijos. Didžioji dalis šių pinigų – apie 191 milijardas eurų – laikoma Euroclear, Belgijoje įsikūrusioje vertybinių popierių saugojimo sistemoje.
Klausimas, ką su šiais pinigais daryti, tapo vienu karščiausių politinių debatų. Ukraina ir kai kurios šalys pasisakė už visišką konfiskavimą ir šių lėšų panaudojimą Ukrainos atstatymui. Tačiau teisiniai ir finansiniai argumentai prieš tokį žingsnį yra rimti.
Pirma, tarptautinė teisė nėra vienareikšmė dėl valstybės turto konfiskavimo be teismo sprendimo. Antra, yra realus rizikos scenarijus, kad toks precedentas galėtų paskatinti kitas šalis – ypač Kiniją, Saudo Arabiją ir kitas – perkelti savo rezervus iš Vakarų finansų sistemos, bijodamas, kad ir jų turtas gali būti konfiskuotas politiniais motyvais. Tai galėtų susilpninti dolerio ir euro, kaip pasaulinių rezervinių valiutų, statusą.
Kompromisinis sprendimas, kurį 2024 metais priėmė G7, buvo panaudoti ne patį kapitalą, o palūkanas nuo užšaldytų lėšų – apie 3 milijardus eurų per metus. Šios palūkanos bus nukreiptos Ukrainos finansavimui. Be to, buvo susitarta dėl 50 milijardų dolerių paskolos Ukrainai, kuri bus grąžinta iš būsimų palūkanų. Tai politiškai protingesnis sprendimas, nors ir mažiau dramatiškas, nei visiška konfiskacija.
Ką sankcijos reiškia paprastiems rusams
Diskusijose apie sankcijų efektyvumą dažnai pamirštamas žmogiškasis matmuo – kaip šios priemonės paveikė eilinį Rusijos gyventoją. Atsakymas yra sudėtingas ir prieštaringas.
Viena vertus, sankcijų poveikis kasdieniam gyvenimui yra juntamas. Daugelis Vakarų prekių dingo iš parduotuvių arba tapo daug brangesnės. Technologijų trūkumas reiškia, kad rusai sunkiau gauna naujausius išmaniuosius telefonus, kompiuterius, automobilius. Kelionės į užsienį tapo sudėtingesnės – daugelis šalių neišduoda vizų, o tiesioginiai skrydžiai buvo atšaukti. Finansinės paslaugos – tarptautiniai mokėjimai, kreditinės kortelės – veikia su dideliais apribojimais.
Kita vertus, Rusijos valdžia aktyviai kompensavo šiuos nuostolius. Socialinės išmokos buvo padidintos, valstybės darbuotojų atlyginimai – taip pat. Karo ekonomika sukūrė darbo vietų gynybos pramonėje. Infliacija yra problema, tačiau ne tokia katastrofiška, kokios tikėjosi Vakarų analitikai.
Svarbiausia – sankcijos nesukėlė to, ko kai kurie tikėjosi: masinio visuomenės nepasitenkinimo, kuris verstų Kremliaus politiką. Rusijos valdžia sugebėjo sankcijų padarinius pateikti kaip Vakarų „ekonominį karą” prieš Rusiją, o ne kaip pasekmę savo pačios agresijos. Ir nemažai rusų tą naratyvą priėmė.
Tai nereiškia, kad sankcijos neturėtų humanitarinio matmens. Kai kurie ekspertai teigia, kad sankcijų tikslas neturėtų būti sukelti kančias paprastiems žmonėms, o pirmiausia – apriboti karo mašinos finansavimą ir technologinę bazę. Tačiau atskirti šiuos du dalykus praktiškai yra labai sunku.
Ar sankcijos gali sustabdyti karą – ir ko reikia, kad jos veiktų geriau
Grįžtant prie esminio klausimo: ar sankcijos veikia? Sąžiningas atsakymas – iš dalies. Jos tikrai apsunkino Rusijos karo vykdymą. Technologijų trūkumas paveikė ginkluotės gamybą – bent jau iš pradžių. Finansiniai apribojimai padidino sandorių išlaidas. Ilgalaikė ekonomikos perspektyva be Vakarų technologijų ir investicijų yra niūri.
Tačiau sankcijos nesugebėjo pasiekti to, ko tikėjosi optimistiškiausi jų šalininkai: greitai paralyžiuoti Rusijos ekonomiką ir priversti Kremlių keisti kursą. Tam yra kelios priežastys.
Pirma, sankcijų efektyvumas priklauso nuo to, kiek šalių jų laikosi. Šiuo metu daugiau nei pusė pasaulio ekonomikos – Kinija, Indija, Artimieji Rytai, Afrika, Lotynų Amerika – nedalyvauja sankcijų režime. Tai suteikia Rusijai pakankamai erdvės manevruoti.
Antra, sankcijų įgyvendinimas Vakarų šalyse pačiose nėra tobulas. Apėjimo schemos per trečiąsias šalis veikia iš dalies todėl, kad Vakarų šalys nepakankamai griežtai kontroliuoja savo įmonių veiklą. Kai kurios Europos ir Amerikos bendrovės, netiesiogiai ar per tarpininkus, vis dar dalyvauja prekyboje su Rusija.
Trečia, energetikos priklausomybė – ypač Europos – ilgą laiką buvo Achilo kulnas. Nors Europa labai sumažino rusiško dujų importą, tam tikra priklausomybė išliko ilgiau, nei buvo norima.
Ką galima padaryti geriau? Ekspertai dažniausiai nurodo kelis prioritetus. Pirmiausia – griežtesnė trečiųjų šalių kontrolė ir antrinių sankcijų taikymas įmonėms, kurios padeda Rusijai apeiti apribojimus. Antra – spartesnis Ukrainos finansavimas iš užšaldytų Rusijos lėšų palūkanų. Trečia – glaudesnis bendradarbiavimas su Globalaus Pietaus šalimis, siūlant joms alternatyvias ekonomines paskatas, kad jos nesinaudotų Rusijos sankcijų spragomis.
Taip pat svarbu suprasti, kad sankcijos nėra stebuklinga priemonė, kuri pati savaime sustabdys karą. Jos yra vienas iš daugelio spaudimo įrankių – kartu su karinė parama Ukrainai, diplomatiniais veiksmais ir ilgalaike strategija dėl Europos saugumo architektūros.
Ekonominis karas tęsiasi – ir jo pabaiga dar nematyti
Sankcijų istorija su Rusija dar toli gražu nesibaigė. Kiekvienas naujas ES ar JAV sankcijų paketas bando užtaisyti spragas, kurias atrado ankstesnis. Tai yra savotiškas „katės ir pelės” žaidimas, kuriame Rusija ir jos partneriai nuolat ieško naujų apėjimo būdų, o Vakarai bando juos užblokuoti.
Tuo tarpu ekonominis karas turi ir grįžtamąjį poveikį patiems Vakarams. Energetikos krizė 2022 metais, kurią iš dalies sukėlė Rusijos dujų tiekimo nutraukimas, smogė Europos ekonomikai. Infliacija, kuri kilo iš dalies dėl energetikos kainų šuolio, palietė visus europiečius. Tai reiškia, kad sankcijų politika nėra nemokama – ji turi savo kainą ir Vakarų visuomenėms.
Ilgalaikėje perspektyvoje sankcijos gali turėti didesnį efektą, nei matome dabar. Technologijų trūkumas kaupiasi lėtai, tačiau neišvengiamai. Rusijos ekonomika tampa vis labiau izoliuota nuo pasaulinių inovacijų, investicijų ir žmogiškojo kapitalo – daugelis kvalifikuotų rusų emigravo po 2022-ųjų. Šie struktūriniai nuostoliai gali tapti lemiami per dešimtmetį, net jei dabar jie nėra dramatiškai matomi.
Galiausiai, sankcijų klausimas yra ne tik ekonominis, bet ir politinis bei moralinis. Jų tikslas – ne tik ekonomiškai nualinti Rusiją, bet ir parodyti, kad tarptautinė bendruomenė nepriima agresijos kaip normos. Šia prasme sankcijos yra ir simbolinis veiksmas – ženklas, kad yra kaina už tarptautinės teisės laužymą. Ar ta kaina pakankamai didelė, kad pakeistų Kremliaus skaičiavimus – tai klausimas, į kurį atsakys tik laikas ir tai, kaip ilgai Vakarai sugebės išlaikyti vienybę ir ryžtą.