Ekonomikos realybė po sankcijų lavinos
Kai 2022 metų vasarį Vakarų šalys pradėjo taikyti precedento neturinčias sankcijas Rusijai, daugelis ekonomikos ekspertų prognozavo greitą ir skaudų šalies finansų sistemos žlugimą. Buvo kalbama apie rublio kritimą iki bevertės popierėlės, masinį prekių trūkumą ir visišką ekonomikos paralyžių. Tačiau daugiau nei po dvejų metų matome daug sudėtingesnį vaizdą – Rusijos ekonomika tikrai kenčia, bet ne taip, kaip buvo tikėtasi.
Pirmosios sankcijų bangos buvo skirtos finansų sektoriui – užšaldytos Rusijos centrinio banko užsienio rezervų dalys, atjungtos pagrindinės bankai nuo SWIFT sistemos, uždrausta eksportuoti aukštųjų technologijų produktus. Vėliau sekė naftos ir dujų embargas, apribojimai verslui, asmeninės sankcijos oligarchams. Tai buvo didžiausias ekonominis ginklas, kurį Vakarai kada nors yra panaudoję prieš tokią didelę ekonomiką.
Rusijos valdžia iš pradžių bandė minimizuoti sankcijų poveikį, kalbėdama apie „ekonominį karą” ir „istorinę galimybę modernizuoti ekonomiką”. Tačiau skaičiai pasakoja kitokią istoriją – nors ne tokią dramatišką, kokios tikėjosi sankcijų šalininkai, bet vis tiek skaudžią eiliniam rusui.
Kaip Kremlius išlaiko ekonomiką gyvą
Rusijos ekonomikos atsparumas nustebino daugelį analitikų. Pagrindinis išlikimo mechanizmas – masiškas valstybės kišimasis į ekonomiką ir griežta valiutos kontrolė. Centrinis bankas iškart po sankcijų įvedimo pakėlė palūkanų normą iki 20 procentų, uždraudė užsieniečiams parduoti Rusijos vertybinius popierius, įvedė griežtus apribojimus valiutos išvežimui.
Šie veiksmai suveikė trumpuoju laikotarpiu – rublis net sustiprėjo, nors ir dirbtinai. Valdžia verčia eksportuotojus parduoti 80 procentų užsienio valiutos pajamų, taip palaikydama rublio kursą. Tai primena ekonominį gelbėjimosi ratą – veikia tol, kol neprireikia tikrų pinigų.
Kitas svarbus faktorius – Rusija vis dar parduoda energijos išteklius, tik kitais kanalais ir su nuolaida. Kinija, Indija, Turkija tapo pagrindinėmis naftos pirkėjomis. Taip, kaina žemesnė nei buvo, bet pinigai vis tiek teka. 2023 metais Rusija pardavė naftos už maždaug 180 milijardų dolerių, nors tai ir mažiau nei prieš karą.
Technologijų badas ir pramonės problemos
Tikrasis sankcijų smūgis jaučiamas pramonėje ir technologijų sektoriuje. Vakarų mikroschemos, kompiuteriai, pramoninė įranga – visa tai tapo deficitine preke. Rusijos automobilių gamyba 2022 metais smuko beveik 70 procentų. Lada automobiliai grįžo į sovietmečio lygį – be oro pagalvių, ABS sistemų ir kitų šiuolaikinių saugos priemonių.
Aviacijos pramonė kenčia dar labiau. Be Vakarų atsarginių dalių, Rusijos oro linijų kompanijos pradėjo „kanibalinti” lėktuvus – iš vieno neveikiančio aparato ima dalis kitam remontuoti. Specialistai įspėja, kad tai gali sukelti rimtų saugos problemų. Jau dabar Rusijos avialinijų draudimas tapo beveik neįmanomas tarptautinėje rinkoje.
Pramonės įmonės bando rasti sprendimus per tarpininkus – prekes perka per Kazachstaną, Turkiją, Kirgizstaną. Bet tai brangiau, lėčiau ir ne visada įmanoma. Ypač kai kalbama apie sudėtingą įrangą, kuriai reikia ne tik nusipirkti, bet ir aptarnauti, atnaujinti programinę įrangą.
Kasdienybė paprastam žmogui: kainų šuolis ir prekių trūkumas
Eiliniams rusams sankcijų poveikis jaučiasi kiekvieną dieną. Infliacija oficialiai siekia apie 7-8 procentus, bet tikroji – daug didesnė. Maisto kainos per dvejus metus išaugo 20-30 procentų, o kai kurių produktų – dar labiau. Sviesto kaina kai kuriose parduotuvėse pakilo tiek, kad jį pradėjo laikyti po spynomis.
Importinės prekės arba visai išnyko, arba tapo nepaprastai brangios. iPhone, PlayStation, Vakarų kosmetika – visa tai dabar kainuoja dvigubai ar trigubai brangiau nei prieš karą. Žmonės perka per tarpininkus, užsako iš Kinijos, bet kokybė dažnai abejotina.
Darbo rinkoje situacija paradoksali – viena vertus, nedarbas žemas, nes daug vyrų išėjo į kariuomenę arba dirba karo pramonėje. Kita vertus, atlyginimai nedidėja taip greitai kaip kainos. Vidutinis atlyginimas Maskvoje gali atrodyti neblogai skaičiais, bet perkamoji galia krenta.
Jaunimas, ypač išsilavinę specialistai, masiškai bėga iš šalies. Nuo karo pradžios Rusiją paliko apie milijoną žmonių – IT specialistai, mokslininkai, menininkai. Tai ilgalaikė žala, kurios negalima išmatuoti rubliuose.
Šešėlinės schemos ir sankcijų apėjimas
Rusija tapo tikra sankcijų apėjimo laboratorija. Sukurta sudėtinga tarpininkų grandinė – prekės keliauja per Dubajų, Stambulą, Almatos. Oficialiai Kazachstanas dabar importuoja dešimt kartų daugiau Vakarų technologijų nei anksčiau – aišku, kad didžioji dalis keliauja toliau į Rusiją.
Kinija tapo pagrindine sankcijų apėjimo partnere, nors oficialiai skelbia laikantis tarptautinių taisyklių. Kinijos įmonės tiekia Rusijai viską – nuo mikroschemos iki sunkvežimių. Tiesa, kainos ženkliai didesnės nei buvo perkant iš Vakarų, o kokybė ne visada atitinka standartus.
Kriptovaliutos tapo dar viena sankcijų apėjimo priemone. Rusijos verslas aktyviai naudoja Bitcoin ir kitas valiutas tarptautiniams mokėjimams. Valdžia, kuri anksčiau buvo skeptiška kriptovaliutų atžvilgiu, dabar tyliai skatina jų naudojimą.
Tačiau visos šios schemos turi savo kainą – sandorių išlaidos išauga, logistika tampa sudėtingesnė, rizika didesnė. Tai kaip bandymas bėgti su svarsčiais ant kojų – gali, bet lėtai ir sunkiai.
Karo ekonomika ir biudžeto spragos
Rusijos biudžetas vis labiau priklauso nuo karo pramonės. Gynybos išlaidos 2024 metais sudaro apie trečdalį viso biudžeto – tai sovietinio laikotarpio lygis. Tankai, raketos, amunicija – visa tai gaminama maksimaliu pajėgumu, bet už kokią kainą?
Civilinė pramonė kenčia, nes ištekliai nukreipiami į karo reikmes. Metalas, elektronika, darbo jėga – viskas eina į gynybos sektorių. Tai trumpalaikis stimulas ekonomikai, bet ilgalaikė katastrofa. Kai karas baigsis, Rusija turės milžinišką karo pramonę, kuriai nereikės produkcijos, ir nuniokotą civilinį sektorių.
Biudžeto deficitas auga, nors valdžia bando tai slėpti. Naftos pajamos mažesnės dėl kainų lubų, o išlaidos didžiulės. Valdžia dengia spragas iš Nacionalinio gerovės fondo, bet ir jis ne begalinis. Ekspertai skaičiuoja, kad esamu tempu fondas išseks per kelerius metus.
Regionai kenčia dar labiau nei Maskva. Socialinės programos mažinamos, infrastruktūra byrėja, ligoninės neturi pinigų. Bet apie tai Rusijos žiniasklaidoje nekalbama – visa dėmesio sutelkta į „specialiosios operacijos” palaikymą.
Ilgalaikės pasekmės ir ekonomikos ateitis
Tikrasis sankcijų poveikis atsiskleis ne iš karto, o per metus ir dešimtmečius. Rusijos ekonomika vis labiau primena sovietinę – uždarą, neefektyvią, priklausomą nuo žaliavų eksporto. Modernizacijos planai, apie kuriuos kalbėta prieš karą, dabar atrodo kaip blogos fantastikos.
Technologinis atsilikimas didėja kiekvieną dieną. Vakarai ir Kinija juda į priekį – dirbtinis intelektas, kvantiniai kompiuteriai, naujosios energetikos technologijos. Rusija tuo tarpu bando pagaminti mikroschemas, kurias Vakarai gamino prieš dešimtmetį. Šis atotrūkis taps nepavejamas.
Demografinė krizė dar labiau pagilėjo. Jaunų, išsilavinusių žmonių emigracija, karo aukos, gimstamumo kritimas – visa tai reiškia, kad Rusijos darbo jėga sensta ir mažėja. O be žmonių nėra ekonomikos, kad ir kiek turėtum naftos.
Užsienio investicijos išnyko ir greitai negrįš. Net jei karas baigtųsi rytoj, kas norės investuoti šalyje, kuri gali bet kada nacionalizuoti turtą ar įvesti naujus apribojimus? Verslo pasitikėjimas – tai ne jungiklis, kurio negalima tiesiog įjungti atgal.
Ką rodo skaičiai ir kas slepiama už jų
Rusijos oficiali statistika tapo dar mažiau patikima nei buvo anksčiau. Daugelis ekonominių rodiklių tiesiog nebepublikuojami arba publikuojami su dideliu vėlavimu. BVP augimas, apie kurį skelbia valdžia, dažnai pagrįstas karo pramonės produkcija – bet tankai ir raketos nesukuria ilgalaikės vertės ekonomikai.
Nepriklausomi ekonomistai bando apskaičiuoti tikruosius skaičius pagal netiesioginius rodiklius – elektros suvartojimą, krovinių pervežimus, importo-eksporto duomenis. Jų vertinimai daug niūresni nei oficiali statistika. Tikrasis ekonomikos smukimas gali būti dvigubai ar trigubai didesnis nei skelbiama.
Įmonių bankrotai slepiami, bedarbių skaičius manipuliuojamas, infliacija skaičiuojama taip, kad atrodytų mažesnė. Tai primena sovietmečio statistiką, kai skaičiai buvo pritaikomi prie politinių poreikių, o ne atspindėjo tikrovę. Problema ta, kad nuo tikrovės pabėgti neįmanoma – anksčiau ar vėliau ji pasiveja.
Rublio kursas palaikomas dirbtinai, bet kiek laiko tai galima daryti? Valiutos rezervai nėra begaliniai, ypač kai didelė jų dalis užšaldyta Vakaruose. Kai rezervai baigsis, rublis kris kaip akmuo, ir tada prasidės tikroji ekonominė krizė.
Kai ekonominė realybė susiduria su politiniais tikslais
Rusijos ekonomikos situacija rodo, kad sankcijos veikia, bet ne taip greitai ir ne taip dramatiškai, kaip tikėtasi. Ekonomika prisitaiko, randa būdų išgyventi, bet kaina yra didelė ir nuolat didėja. Tai kaip lėta ligos eiga – ne staigus smūgis, o nuolatinis silpnėjimas.
Kremliaus dilema akivaizdi – tęsti karą reiškia tolesnę ekonomikos degradaciją, bet sustoti reikštų pripažinti pralaimėjimą. Kol naftos kainos išlieka pakankamai aukštos ir Kinija perka Rusijos žaliavas, sistema gali funkcionuoti. Bet tai ne tvarus modelis – tai ekonominis zombis, kuris juda, bet nėra gyvas.
Paprastiems rusams ateitis atrodo vis niūresnė. Kainos kyla, atlyginimai atsilieka, perspektyvos miglotos. Jaunimas bėga, kas gali. Lieka tie, kurie negali išvykti arba tiki valdžios propaganda. Bet net ir propaganda negali amžinai slėpti tuščių parduotuvių lentynų ir tuščių piniginių.
Vakarų sankcijos pasiekė savo tikslą tiek, kiek ekonominės priemonės apskritai gali paveikti šalį, kurios valdžia pasiryžusi aukoti viską savo tikslams. Rusijos ekonomika tikrai kenčia, bet ar tai pakeis Kremliaus politiką – kitas klausimas. Istorija rodo, kad autoritariniai režimai gali ilgai funkcionuoti net ir ekonominio nuosmukio sąlygomis, kol turi kontrolę ir represijų aparatą. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje ekonominės realybės negalima ignoruoti – anksčiau ar vėliau sąskaita bus pateikta, ir ji bus didelė.