Kodėl Ukrainai reikia kažko daugiau nei tik taikos sutarties
Kai baigsis šaudymas ir nutils artilerijos ugnis, Ukrainai iškils klausimas, kuris gali būti dar svarbesnis už pačią taikos sutartį – kaip užtikrinti, kad tai nepasikartos? Istorija moko, kad vien paliaubų pasirašymas negarantuoja ilgalaikės taikos. Budapešto memorandumas, pasirašytas 1994 metais, turėjo garantuoti Ukrainos saugumą mainais už branduolinių ginklų atsisakymą. Matome, kaip tai baigėsi – 2014 metais Rusija aneksavo Krymą, o 2022-aisiais pradėjo plataus masto invaziją.
Dabar diskusijos apie saugumo garantijas Ukrainai vyksta įvairiuose lygiuose – nuo Kyjivo iki Vašingtono, nuo Briuselio iki sostinių visame pasaulyje. Bet kas iš tiesų galėtų apsaugoti šalį, kuri tapo didžiausio europinio konflikto nuo Antrojo pasaulinio karo epicentru? Atsakymas nėra paprastas, ir būtent todėl ši tema sukelia tiek daug ginčų tarp politikų, ekspertų ir eilinių piliečių.
NATO narystė – idealas, kuris gali likti tik svajonė
Daugeliui ukrainiečių atsakymas atrodo akivaizdus – NATO narystė. Aliansas veikia pagal kolektyvinio gynybos principą: užpuolimas prieš vieną narę laikomas užpuolimu prieš visas. Tai teoriškai turėtų atgrasinti bet kokį agresorių. Problema ta, kad kelias į NATO Ukrainai yra užklotas ne tik politinėmis, bet ir praktinėmis kliūtimis.
Pirma, NATO statuto penktasis straipsnis nėra automatinis mechanizmas – kiekviena šalis pati sprendžia, kaip reaguoti į narės užpuolimą. Antra, priimti naują narę reikia visų dabartinių narių sutikimo, o kai kurios šalys, ypač Vengrija ir Slovakija, jau yra parodžiusios skepticizmą. Trečia, ir galbūt svarbiausia – priimti į NATO šalį, kuri faktiškai yra karo būsenoje, reikštų iškart įtraukti visą aljansą į konfliktą su Rusija.
Yra ir dar viena niuansė. Vokietija ir Prancūzija tradiciškai bijo eskaluoti santykius su Maskva. Jie mano, kad Ukrainos priėmimas į NATO būtų raudonoji linija, kurią peržengus Kremlius galėtų imtis nenuspėjamų veiksmų. Ar šie baiminimasi pagrįsti, ar tai tik pateisinimas neveiklumui – kiekvienas sprendžia pats, bet realybė tokia, kad greita Ukrainos narystė NATO atrodo mažai tikėtina.
Izraelio modelis – ginkluotas iki dantų, bet vienas
Kai kurie ekspertai siūlo Ukrainai žvelgti į Izraelio pavyzdį. Ši Artimųjų Rytų šalis nėra jokio karinio aljanso narė, bet turi vieną stipriausių armijų regione ir gauna masišką karinę paramą iš JAV. Per dešimtmečius Izraelis sukūrė gynybos sistemą, kuri leidžia jam išgyventi priešiškoje aplinkoje.
Toks modelis Ukrainai reikštų nuolatinį ginklų, technologijų ir finansavimo srautą iš Vakarų. Ukrainiečiai turėtų išlaikyti didelę, gerai apginkluotą ir apmokytą armiją, kuri būtų pajėgi atremti bet kokią agresiją. Šis variantas turi savo privalumų – jis neiššaukia tiesioginės konfrontacijos su Rusija, kaip tai padarytų NATO narystė, bet kartu suteikia realią gynybinę galią.
Tačiau čia slypi ir didžiulė problema. Izraelis gyvena nuolatinėje mobilizacijos būsenoje, o tai ekonomikai kainuoja brangiai. Ukraina, kuri jau dabar kenčia nuo karo padarinių, turėtų skirti milžinišką dalį biudžeto gynybai – galbūt 5-7 procentus BVP ar net daugiau. Be to, Izraelio modelis nereiškia garantijų – tai tik priemonės gintis, bet ne pažadas, kad kažkas ateis į pagalbą.
Ar Vakarai išlaikys įsipareigojimus ilgam?
Didžiausias klausimas dėl bet kokio saugumo modelio, pagrįsto Vakarų parama, yra politinė valia. Šiandien Europa ir Amerika remia Ukrainą, bet kas bus po penkerių ar dešimties metų? Politikai keičiasi, prioritetai keičiasi. Jei JAV prezidentu taptų kažkas, panašus į Donaldą Trumpą, kuris skeptiškai žiūri į paramą Ukrainai, visa saugumo architektūra galėtų subyrėti per kelias savaites.
Ukrainiečiai tai puikiai supranta. Jie mato, kaip Vakarų entuziazmas pamažu blėsta, kaip diskusijos apie paramą tampa vis komplikuotesnės. Todėl bet kokie pažadai, nepagrįsti teisiniais įsipareigojimais, atrodo kaip tuščias žodžiai – panašūs į tą patį Budapešto memorandumą, kuris neapsaugojo šalies, kai atėjo tikrasis išbandymas.
Europos garantijos – ar Senioji žemyno dalis gali būti patikima
Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas ir kai kurie kiti Europos lyderiai kalba apie europines saugumo garantijas Ukrainai. Idėja tokia: net jei NATO narystė neįmanoma, Europos šalys galėtų sudaryti atskirą susitarimą, pagal kurį įsipareigotų ginti Ukrainą.
Teoriškai tai skamba neblogai. Europa turi ekonominę galią, technologijas ir, bent jau kai kurios šalys, karines pajėgas. Britanija, Prancūzija, Lenkija – visos jos galėtų sudaryti koaliciją, kuri teiktų Ukrainai realią apsaugą. Be to, tokios garantijos nebūtų susijusios su NATO ir neišprovokuotų tiesioginės konfrontacijos su Rusija tokiu mastu.
Bet realybė žiauresnė. Europa per pastaruosius dešimtmečius atprato nuo rimtos gynybos politikos. Daugelis šalių vos tesiekia 2 procentų BVP gynybos išlaidų, kurias reikalauja NATO. Vokietijos armija metų metus buvo neįtikimai nepasiruošusi – trūko šaudmenų, technikos, net pagrindinių dalykų. Ar tokia Europa gali suteikti patikimas garantijas?
Yra ir kitas aspektas – teisinė bazė. Kokia forma būtų šios garantijos? Dvišalės sutartys? Daugiašalis susitarimas? Kas būtų atsakingas už sprendimų priėmimą krizės atveju? Europos Sąjunga nėra karinis blokas, o jos sprendimų priėmimo mechanizmai lėti ir sudėtingi. Kol Briuselis susirinktų aptarti krizės, Rusijos tankai jau galėtų būti pusiaukelėje į Kyjivą.
Branduolinis variantas – tabu, apie kurį kalba tyliai
Yra dar viena, labai kontroversiška tema, apie kurią retai kalbama viešai, bet kuri kartais iškyla uždaruose politiniuose pokalbiuose – ar Ukraina galėtų turėti savo branduolinį atgrasymą? Priminsiu, kad Ukraina 1994 metais atsisakė trečio pagal dydį pasaulyje branduolinio arsenalo mainais į saugumo garantijas. Dabar kai kas klausia: ar tai nebuvo klaida?
Teoriškai Ukraina turi technologinį pajėgumą sukurti branduolinį ginklą – šalyje yra branduolinių elektrinių, mokslinio potencialo, specialistų. Tačiau praktiškai tai būtų geopolitinė katastrofa. Branduolinio ginklo neplatinimo sutartis subyrėtų, tarptautinė bendruomenė nusigręžtų nuo Ukrainos, o Rusija turėtų pretekstą dar agresyvesnei politikai.
Be to, branduolinis ginklas nėra stebuklingas sprendimas. Jis veikia tik kaip atgrasinimo priemonė prieš egzistencinę grėsmę, bet neapsaugo nuo hibridinių karų, kibernetinių atakų ar lokalių konfliktų. Ir svarbiausia – branduolinio ginklo sukūrimas užtruktų metus, per kuriuos Ukraina būtų dar pažeidžiamesnė nei dabar.
Kinijos faktorius – netikėtas žaidėjas saugumo lygtyje
Įdomu, kad kai kuriuose scenarijuose minima ir Kinija kaip galimas garantas. Pekinas oficialiai laikosi neutralios pozicijos Ukrainos kare, bet turi savo interesų – stabilumas Europoje, geri santykiai su Rusija, bet kartu ir ekonominiai ryšiai su Vakarais. Ar Kinija galėtų tapti viena iš šalių, garantuojančių Ukrainos saugumą?
Tokia schema turėtų savo logiką. Kinija yra Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos nuolatinė narė su veto teise, turi didžiulę ekonominę įtaką ir Maskvoje, ir Vakaruose. Jos dalyvavimas saugumo susitarime galėtų suteikti jam daugiau patikimumo – bent jau teoriškai.
Praktiškai tai atrodo kaip fantazija. Kinija niekada nerodė noro įsitraukti į Europos saugumo klausimus tokiu mastu. Be to, Pekinas palaiko glaudžius santykius su Maskva ir vargu ar norėtų juos gadinti dėl Ukrainos. Ukrainiečiai irgi vargu ar pasitikėtų garantijomis iš šalies, kuri viešai nepasmerbia Rusijos agresijos.
Hibridinė apsauga – kai vienas sprendimas neužtenka
Realistinė Ukrainos saugumo ateitis greičiausiai bus ne vienas didelis sprendimas, o kelių elementų derinys. Tai galėtų būti dvišalės gynybos sutartys su pagrindinėmis Vakarų šalimis, nuolatinė karinė parama, modernios ginkluotės tiekimas, bendros pratybos ir mokymai, žvalgybos dalijimasis.
Kai kurie ekspertai kalba apie „NATO minus” modelį – kai Ukraina gautų daugelį aljanso teikiamų privalumų be formalios narystės. Tai galėtų apimti nuolatinį Vakarų karių buvimą Ukrainos teritorijoje kaip atgrasomąjį veiksnį, bendras oro gynybos sistemas, greitojo reagavimo mechanizmus.
Svarbu ir tai, kad Ukraina pati stiprintų savo gynybines galimybes. Šalis jau dabar turi vieną patyrusiausių armijų Europoje, bet reikia modernizuoti ginkluotę, plėtoti savo gynybos pramonę, stiprinti kibernetinį saugumą. Ukrainiečiai negali visiškai pasikliauti išorine pagalba – jie turi būti pajėgūs gintis patys.
Kas iš tikrųjų veikia, kai žodžiai baigiasi
Galiausiai, bet kokios saugumo garantijos yra tik tiek vertos, kiek yra politinės valios jas įgyvendinti. Ukraina tai išmoko skaudžiai. Budapešto memorandumas atrodė kaip tvirtas susitarimas, bet kai atėjo laikas jį ginti, niekas nesikišo. Todėl dabar ukrainiečiai nori ne gražių žodžių, o konkrečių, teisinių įsipareigojimų su aiškiais mechanizmais.
Idealiu atveju tai būtų NATO narystė su visomis iš to kylančiomis garantijomis. Bet jei tai neįmanoma artimiausiu metu, reikia kurti alternatyvų – tvirtas, daugiasluoksnes, su kelių šalių įsipareigojimu. Kiekviena sutartis turi būti paremta ne tik politiniais pažadais, bet ir konkrečiais veiksmais: karių dislokacija, ginklų tiekimas, finansavimas, bendros gynybos sistemos.
Ukrainos saugumas po karo nėra tik Ukrainos problema. Tai visos Europos, visos demokratinio pasaulio klausimas. Jei Ukraina liks pažeidžiama, tai siųs signalą autokratams visame pasaulyje, kad agresija apsimoka, kad tarptautinės garantijos nieko nereiškia. Todėl sprendimas, kaip apsaugoti Ukrainą, iš tikrųjų yra sprendimas apie tai, kokiame pasaulyje norime gyventi – ar tai bus pasaulis, kuriame veikia taisyklės ir susitarimai, ar pasaulis, kuriame laimi stipriausias ir agresyviausias.
Realybė tokia, kad tobulo sprendimo nėra. Bus kompromisai, bus riziką, bus neaiškumų. Bet viena aišku – Ukraina negali likti viena, su tuščiais pažadais vietoj tikrų garantijų. Nes istorija jau parodė, kuo tai baigiasi.