Nuo pat Rusijos invazijos pradžios 2022 metų vasarį Ukraina tapo ne tik geopolitinių įtampų epicentru, bet ir vieta, kur susitelkė tūkstančiai savanorių iš įvairiausių pasaulio kampelių. Šie žmonės, palikę savo šeimas, darbus ir įprastą gyvenimą, nusprendė stoti į kovą už šalį, kuri daugeliui jų buvo beveik nežinoma iki karo pradžios. Fenomenas kelia klausimą – kas gi verčia paprastus žmones iš Britanijos, Amerikos, Gruzijos, Kolumbijos ar kitų valstybių keliauti į karo zoną?
Tarptautinio legiono gimimas
Vos prasidėjus karui, Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis paskelbė apie Tarptautinės teritorinės gynybos legiono sukūrimą. Tai buvo precedento neturintis žingsnis – oficiali kvietimas užsieniečiams atvykti ir kovoti Ukrainos pusėje. Per pirmas savaites į šį pašaukimą atsiliepė dešimtys tūkstančių žmonių iš daugiau nei 50 šalių. Kai kurie vertinimai mini net 20 tūkstančių užsiregistravusių savanorių, nors realūs skaičiai kovos lauke buvo gerokai mažesni.
Legionas tapo oficialiu kanalu, per kurį užsienio kovotojai galėjo teisėtai integruotis į Ukrainos ginkluotąsias pajėgas. Tai skyrėsi nuo ankstesnių konfliktų, kur savanoriai dažnai veikė pilkoje zonoje, neturėdami aiškaus teisinio statuso. Ukrainos vyriausybė suteikė šiems kovotojams tokias pat teises kaip ir reguliariems kariams, įskaitant draudimą ir socialines garantijas.
Kas tie žmonės, palikę viską dėl svetimos šalies
Savanorių profiliai labai įvairūs. Didelę dalį sudaro buvę kariai – veteranai iš Afganistano, Irako, Sirijos konfliktų. Šie žmonės turi kovos patirties, žino, kas yra karas, ir sąmoningai priima sprendimą grįžti į fronto liniją. Britų specialiųjų pajėgų veteranai, amerikiečių marinai, prancūzų legiono kovotojai – jų motyvacija dažnai siejama su noru panaudoti savo įgūdžius prasmingam tikslui.
Tačiau ne visi savanoriai turi karinės patirties. Atvyksta ir civilių – gydytojų, slaugytojų, inžinierių, net IT specialistų. Kai kurie iš jų dirba logistikoje ar humanitarinėje pagalboje, kiti mokosi kariauti jau vietoje. Yra ir tų, kurie atvyksta iš ideologinių paskatų – antifašistai, kurie mato šį karą kaip kovą prieš autoritarizmą ir imperializmą.
Ypač daug savanorių atvyksta iš Gruzijos – šalies, kuri pati patyrė Rusijos agresiją 2008 metais. Gruzinų kovotojai sudaro vieną didžiausių užsienio savanorių grupių, o jų motyvacija aiški – jie kovoja ne tik už Ukrainą, bet ir prieš bendrą priešą, kuris anksčiau užpuolė jų pačių tėvynę.
Idealizmas susiduria su realybe
Pirmosios karo savaitės buvo kupinos chaoso. Savanoriai atvykdavo į Ukrainą su ryžtu ir entuziazmu, bet dažnai be aiškaus plano. Kai kurie tikėjosi greitai gauti ginklą ir vykti į frontą, tačiau realybė buvo sudėtingesnė. Ukrainos kariuomenė turėjo integruoti šimtus žmonių, kalbančių skirtingomis kalbomis, turinčių skirtingą pasiruošimo lygį ir lūkesčius.
Buvo ir nusivylimų. Kai kurie savanoriai grįžo namo po kelių savaičių ar net dienų, supratę, kad romantizuota karo vizija neturi nieko bendra su tikrove. Rusijos raketų smūgiai mokymo bazėms prie Lenkijos sienos, kur žuvo keli užsienio kovotojai, tapo šaltu dušu daugeliui. Socialiniuose tinkluose pasirodė liudijimų apie organizacijos trūkumą, komunikacijos problemas, netgi įtarimus dėl kai kurių savanorių tikrųjų ketinimų.
Vis dėlto dauguma pasiliko. Jie adaptavosi, išmoko dirbti kartu su ukrainiečiais, integravosi į padalinius. Laiko bėgant susiformavo efektyvios tarptautinės grupės, kurios dalyvavo svarbiuose mūšiuose – nuo Kyjivo gynybos iki Charkovo kontrpuolimo.
Motyvaciniai veiksniai: nuo idealizmo iki asmeninių sąskaitų
Kalbant su savanoriais ar skaitant jų interviu, išryškėja kelios pagrindinės motyvacijos kryptys. Daugelis mini demokratijos gynybą – jie mato Ukrainą kaip frontą tarp laisvojo pasaulio ir autoritarizmo. Tai ypač būdinga Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos savanoriams, kurie užaugo demokratinėse visuomenėse ir vertina šias vertybes.
Kiti kalba apie asmenines patirtis su Rusija ar Sovietų Sąjunga. Baltijos šalių, Lenkijos, Čekijos savanoriai dažnai mini istorinę atmintį – jų šalys taip pat kentėjo nuo Rusijos imperializmo. Jiems Ukrainos karas yra ne tik dabartis, bet ir praeities atgarsiai.
Yra ir tų, kurie tiesiog ieško prasmės. Buvę kariai, grįžę iš Afganistano ar Irako, dažnai jaučiasi nepritapę civiliniame gyvenime. Jie pasiilgsta komandinės dvasios, aiškių tikslų, adrenalino. Ukrainoje jie vėl randa tai, kas jiems trūko – brolybę, tikslą, jausmą, kad jų įgūdžiai yra reikalingi.
Negalima ignoruoti ir tų, kurie atvyksta iš mažiau kilnių paskatų. Kai kurie savanoriai ieško nuotykių, kiti – pinigų (nors Ukrainos kariuomenės atlyginimas nėra didelis), dar kiti tiesiog bėga nuo problemų namuose. Tačiau tokie sudaro mažumą – fronto realybė greitai išsirenka tuos, kurie atvyko dėl netinkamų priežasčių.
Kasdienybė fronto linijoje
Kaip atrodo savanorių gyvenimas Ukrainoje? Tai priklauso nuo to, kokiame padalinyje jie tarnauja ir kur dislokuoti. Kai kurie dirba mokymo centruose, perduodami savo žinias ukrainiečių kariams. Kiti kovoja pirmosiose linijose Donbase, Zaporižės ar Chersono srityse. Dar kiti specializuojasi specifinėse srityse – snaiperio veikloje, dronininkų mokymuose, medicininėje pagalboje.
Kasdienybė apima ne tik kovas, bet ir ilgas laukimo valandas, nuolatinį stresą, buitines problemas. Kalbos barjeras išlieka iššūkiu, nors daugelis ukrainiečių karių moka bent bazinę anglų kalbą. Savanoriai mokosi ukrainietiškai, o ukrainiečiai – angliškai, ir šis abipusis procesas stiprina ryšius.
Socialiniai tinklai tapo svarbiu komunikacijos kanalu. Daugelis savanorių reguliariai dalijasi savo patirtimis, nors ir laikydamiesi operacinės saugumo taisyklių. Šie liudijimai padeda suprasti ne tik karo realybę, bet ir žmogiškąją pusę – draugystę, solidarumą, kartais ir konfliktus tarp skirtingų kultūrų atstovų.
Teisiniai ir etiniai klausimai
Dalyvavimas užsienio konflikte kelia sudėtingų teisinių klausimų. Kai kuriose šalyse piliečiams draudžiama tarnauti užsienio kariuomenėse, nors šie įstatymai retai griežtai taikomi. Britanija, pavyzdžiui, turi įstatymą, draudžiantį tarnauti užsienio kariuomenėse be karaliaus leidimo, tačiau Ukrainos atveju vyriausybė užmerkė akis.
Kitas aspektas – kas nutinka, jei savanoriai patenka į nelaisvę? Rusija juos laiko samdiniais, nesuteikdama karo belaisvio statuso pagal Ženevos konvencijas. Tai reiškia, kad jie gali būti teisiami ir nuteisti ilgoms kalėjimo bausmėms ar net mirties bausme. Keli tokie atvejai jau įvyko, sukeldami tarptautinius protestus.
Etinė pusė taip pat svarbi. Ar teisinga, kad žmonės iš saugių šalių atvyksta kovoti į konfliktą, kuris tiesiogiai jų neliečia? Kritikai teigia, kad tai gali būti laikoma nuotykių ieškojimo forma ar net savanorišku samdiniavimu. Tačiau daugelis savanorių atmeta šiuos kaltinimus, pabrėždami, kad jie kovoja už universalias vertybes, kurios liečia visus.
Poveikis ir ateities perspektyvos
Koks realus užsienio savanorių indėlis į Ukrainos gynybą? Skaičiais jie sudaro nedidelę dalį – galbūt kelis tūkstančius iš šimtų tūkstančių Ukrainos karių. Tačiau jų poveikis viršija skaičius. Daugelis savanorių atsineša vertingą patirtį iš NATO šalių kariuomenių – modernius taktinius metodus, mokymo programas, technologinį išmanymą.
Jie taip pat atlieka svarbų simbolinį vaidmenį. Tarptautinių savanorių buvimas rodo, kad Ukraina nėra viena – kad yra žmonių visame pasaulyje, pasiryžusių fiziškai rizikuoti dėl jos laisvės. Tai kelia moralę tiek ukrainiečių kariams, tiek civiliniam gyvenimui.
Į ateitį žvelgiant, daugelis savanorių planuoja likti Ukrainoje ir po karo. Kai kurie jau įsigijo nekilnojamąjį turtą, užmezgė santykius, įsitraukė į vietos bendruomenes. Kiti planuoja grįžti namo, bet žada palaikyti ryšius ir toliau remti Ukrainą. Yra ir tų, kurie žino, kad karas juos pakeitė negrįžtamai ir nebežino, kaip grįš į normalų gyvenimą.
Kai asmeninis pasirinkimas tampa istorijos dalimi
Savanorių iš viso pasaulio fenomenas Ukrainoje yra sudėtingas ir daugiasluoksnis. Tai ne tik apie kovą fronte, bet ir apie žmogiškąją solidarumą, vertybes, asmeninę drąsą ir pasirinkimus, kurie viršija nacionalines sienas. Šie žmonės – nesvarbu, ar jie kariai profesionalai, ar idealistai be karinės patirties – tapo dalimi didesnės istorijos, kuri formuoja XXI amžiaus Europą.
Jų motyvacija gali skirtis, patirtys būti įvairios, o rezultatai – nenuspėjami. Tačiau viena aišku: šie savanoriai priėmė sprendimą, kurį priima nedaugelis – palikti saugumą ir patogumą dėl to, ką jie laiko teisinga kova. Ar tai heroizmas, ar idealizmas, ar galbūt kažkas tarp – kiekvienas spręs pats. Bet faktas lieka faktu: kai istorija rašys apie Ukrainos pasipriešinimą Rusijos agresijai, tarptautiniai savanoriai bus jos neatskiriama dalis, liudijanti, kad kai kurios vertybės vis dar vertos kovos.