Konservatoriai siūlo riboti Rusijos piliečių galimybes įsigyti nekilnojamąjį turtą šalia strateginių objektų
Lietuvos Seimo konservatoriai siūlo, kad Rusijos piliečiai, norintys įsigyti nekilnojamąjį turtą šalia strateginių objektų, turėtų gauti specialius leidimus. Šis pasiūlymas kilo dėl susirūpinimo nacionaliniu saugumu, atsižvelgiant į geopolitinę situaciją ir galimas grėsmes, kurias gali kelti užsienio piliečių investicijos į nekilnojamąjį turtą šalia svarbių infrastruktūros objektų.
Konservatoriai mano, kad tokia priemonė padėtų užtikrinti didesnį šalies saugumą ir apsaugoti strateginius objektus nuo galimų rizikų. Šiuo metu svarstoma, kaip būtų galima įgyvendinti šią iniciatyvą ir kokios būtų jos teisinės bei praktinės pasekmės.
Istorinis kontekstas ir patirtis
Šis pasiūlymas nėra naujas reiškinys Europos kontekste. Suomija dar 2020 metais sugriežtino įstatymus, leidžiančius vyriausybei blokuoti nekilnojamojo turto sandorius, jei jie kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Suomijos gynybos ministerija jau yra pasinaudojusi šia teise ir sustabdžiusi keletą sandorių, kuriuose dalyvavo Rusijos piliečiai, bandę įsigyti nekilnojamąjį turtą netoli karinių objektų.
Latvija ir Estija taip pat įgyvendino panašias priemones po Rusijos invazijos į Ukrainą 2022 metais. Latvijos Seimas priėmė įstatymą, draudžiantį Rusijos piliečiams įsigyti nekilnojamąjį turtą be specialaus leidimo, o Estija sugriežtino patikrinimo procedūras trečiųjų šalių piliečiams, perkantiems turtą pasienio regionuose ir šalia strateginių objektų.
Siūlomo įstatymo detalės
Pagal konservatorių pasiūlymą, Rusijos piliečiai, norintys įsigyti nekilnojamąjį turtą arčiau nei 50 kilometrų atstumu nuo strateginių objektų, turėtų gauti specialų Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisijos leidimą. Strateginiais objektais būtų laikomi:
– Kariniai objektai ir poligonai
– Energetikos infrastruktūra (elektrinės, dujų saugyklos)
– Transporto mazgai (oro uostai, jūrų uostai, geležinkelio stotys)
– Telekomunikacijų infrastruktūra
– Valstybės sienos apsaugos objektai
Teigiama, kad šis pasiūlymas neapsiribotų vien Rusijos piliečiais, bet potencialiai galėtų būti taikomas ir Baltarusijos bei kitų „nedraugiškų” valstybių piliečiams.
Kritika ir nuomonės
Pasiūlymas sulaukė nevienareikšmių vertinimų. Opozicinės partijos išreiškė susirūpinimą dėl galimo diskriminacinio pobūdžio ir teisinio pagrįstumo. Lietuvos liberalų sąjūdžio atstovai teigia, kad tokios priemonės gali prieštarauti ES laisvo kapitalo judėjimo principams.
Teisės ekspertai atkreipia dėmesį, kad bet koks toks įstatymas turėtų būti kruopščiai suderintas su ES teise ir žmogaus teisių standartais. Vilniaus universiteto Teisės fakulteto docentas Haroldas Šinkūnas pabrėžia: „Nors nacionalinio saugumo interesai yra svarbūs, bet kokie apribojimai turi būti proporcingi, nediskriminaciniai ir pagrįsti objektyviais kriterijais.”
Nekilnojamojo turto rinkos ekspertai mano, kad tokio įstatymo poveikis rinkai būtų minimalus, nes Rusijos piliečių sandoriai sudaro tik nedidelę dalį visų nekilnojamojo turto sandorių Lietuvoje.
Saugumo imperatyvas naujajame geopolitiniame žemėlapyje
Pasiūlymas dėl nekilnojamojo turto įsigijimo ribojimų atspindi platesnį Baltijos šalių požiūrį į nacionalinį saugumą po Rusijos invazijos į Ukrainą. Lietuva, kaip NATO ir ES narė, aktyviai peržiūri savo saugumo politiką ir ieško būdų užkirsti kelią hibridinėms grėsmėms.
Istorija rodo, kad nekilnojamasis turtas gali būti naudojamas ne tik ekonominiais tikslais. Kaimyninėse šalyse buvo užfiksuoti atvejai, kai strategiškai įsigytas nekilnojamasis turtas buvo panaudotas žvalgybos operacijoms ar informacijos rinkimui. Todėl konservatorių pasiūlymas, nors ir sulaukia kritikos, atspindi realias saugumo dilemas, su kuriomis susiduria Baltijos regionas.
Jei šis įstatymo projektas bus priimtas, Lietuva prisijungs prie augančio Europos valstybių skaičiaus, kurios peržiūri savo požiūrį į užsienio investicijas strateginiuose sektoriuose. Tai ženklas, kad geopolitinėje įtampoje ekonominė atvirybė vis dažniau balansuojama su nacionalinio saugumo imperatyvais, o valstybės ieško subtilios pusiausvyros tarp šių dviejų svarbių interesų.