Septyni Seimo nariai vis dar neturi leidimų dirbti su slapta informacija
Septyni Seimo nariai iki šiol nėra užpildę paraiškų, reikalingų darbui su slapta medžiaga. Šis skaičius kinta po to, kai buvęs premjeras Saulius Skvernelis paragino kolegas imtis veiksmų ir užtikrinti, kad visi Seimo nariai turėtų reikiamus leidimus dirbti su konfidencialia informacija. Skvernelis pabrėžė, kad tai yra svarbu ne tik dėl nacionalinio saugumo, bet ir dėl Seimo narių atsakomybės bei patikimumo.
Seimo nariai, kurie neturi leidimų, negali dalyvauti tam tikruose posėdžiuose ar gauti visos reikalingos informacijos, kas gali trukdyti jų darbui. Kai kurie parlamentarai teigia, kad paraiškų pildymo procesas yra sudėtingas ir užtrunka, tačiau Skvernelis ragina kolegas nedelsti ir kuo greičiau išspręsti šį klausimą.
Šis klausimas tapo aktualus po to, kai buvo pastebėta, kad kai kurie Seimo nariai neturi galimybės susipažinti su slapta informacija, kuri yra būtina jų darbui. Tai kelia susirūpinimą dėl jų gebėjimo tinkamai atlikti savo pareigas ir priimti informuotus sprendimus. Skvernelis tikisi, kad jo raginimai paskatins Seimo narius imtis veiksmų ir užtikrinti, kad visi turėtų reikiamus leidimus.
Leidimų gavimo procedūra ir jos iššūkiai
Pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymą, Seimo nariai, norėdami dirbti su slapta informacija, privalo gauti specialų leidimą. Šį leidimą išduoda Valstybės saugumo departamentas (VSD) po atlikto patikimumo patikrinimo. Procedūra apima išsamų asmens biografijos, finansinės padėties, ryšių su užsienio piliečiais ir kitų aspektų tikrinimą.
Kaip paaiškino VSD atstovas, patikrinimas gali užtrukti nuo 3 iki 6 mėnesių, priklausomai nuo prašomo leidimo lygio. Aukščiausio lygio „Visiškai slaptai” leidimų patikra užtrunka ilgiausiai ir yra kruopščiausia.
Buvęs Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Laurynas Kasčiūnas anksčiau yra pažymėjęs, kad „parlamentarai, neturintys leidimo dirbti su slapta informacija, negali visavertiškai dalyvauti NSGK darbe, kuris dažnai susijęs su valstybės saugumo klausimais”.
Parlamentinės kontrolės problematika
Situacija, kai dalis Seimo narių neturi reikiamų leidimų, kelia rimtų klausimų dėl parlamentinės kontrolės efektyvumo. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas atlieka parlamentinę žvalgybos tarnybų kontrolę, tačiau šios funkcijos vykdymas tampa problemiškas, kai ne visi komiteto nariai gali susipažinti su slapta informacija.
Politologas Tomas Janeliūnas atkreipia dėmesį, kad „parlamentinė žvalgybos tarnybų kontrolė yra vienas iš demokratijos ramsčių, užtikrinančių, kad šios tarnybos veiktų teisėtai ir skaidriai. Kai parlamentarai negali vykdyti šios funkcijos dėl leidimų nebuvimo, kenčia visa demokratinė sistema”.
Pernai Seime buvo svarstoma galimybė supaprastinti leidimų išdavimo procedūrą išrinktiems Seimo nariams, tačiau ši iniciatyva nesulaukė platesnio palaikymo, argumentuojant, kad nacionalinio saugumo klausimuose negali būti taikomos išimtys.
Saugumo kultūra politikoje – daugiau nei formalumas
Leidimų dirbti su slapta informacija problema atspindi platesnį saugumo kultūros politikoje klausimą. Hibridinio karo sąlygomis, kai informacijos apsauga tampa ypač svarbi, neatsakingas požiūris į slaptos informacijos prieinamumą gali turėti rimtų pasekmių.
Kaip pažymi saugumo ekspertė Asta Skaisgirytė, „leidimų neturėjimas gali būti ne tik biurokratinė kliūtis, bet ir rimtas signalas apie politiko požiūrį į valstybės saugumą. Šiuolaikiniame pasaulyje, kai informacinis saugumas yra vienas iš valstybės atsparumo ramsčių, negalime sau leisti turėti sprendimų priėmėjų, kurie negali ar nenori laikytis saugumo procedūrų”.
Kaimyninėse šalyse, pavyzdžiui, Estijoje, visi parlamento nariai privalo gauti saugumo leidimus per pirmuosius tris mėnesius po priesaikos davimo. Lietuvoje tokio griežto termino nėra, kas iš dalies paaiškina dabartinę situaciją.
Slapta informacija demokratijoje: tarp būtinybės ir atsakomybės
Septyni Seimo nariai be leidimų dirbti su slapta informacija – tai ne vien statistinis faktas, bet simptomas gilesnių problemų, susijusių su saugumo kultūra ir parlamentine atsakomybe. Nors procedūra išties sudėtinga ir ilga, ji tokia yra ne be priežasties – valstybės paslaptys reikalauja aukščiausio lygio apsaugos.
Skvernelio raginimas kolegoms nedelsti ir užpildyti reikiamas paraiškas yra svarbus žingsnis, tačiau reikalingas ir sisteminis požiūris. Galbūt verta svarstyti apie aiškesnį reglamentavimą, nustatant terminus, per kuriuos naujai išrinkti Seimo nariai privalo įgyti reikiamus leidimus.
Demokratija remiasi ne tik atvirumu, bet ir atsakomybe. Seimo nariai, priimdami sprendimus nacionalinio saugumo klausimais, privalo turėti visą reikiamą informaciją – tai ne privilegija, o pareiga prieš rinkėjus ir valstybę.