Įslaptinta technologija, kuri galėjo pakeisti energetikos pasaulį
Prieš pusę amžiaus, kai pasaulis dar tik pradėjo suvokti energetikos krizės mastą, nedidelė mokslininkų grupė Šaltojo karo įkarštyje sukūrė tai, kas galėjo tapti vienu reikšmingiausių XX amžiaus išradimų. Tačiau šis išradimas – kompaktiškas branduolinis energijos generatorius, galintis veikti be kuro papildymo dešimtmečius – buvo įslaptintas ir pasmerktas dulkėti slaptuose archyvuose. Kodėl? Priežastys, kaip dažnai būna tokiais atvejais, susipynusios tarp geopolitinių interesų, saugumo problemų ir ekonominių svertų.
Generatorius, pavadintas „Projekt Aurora”, buvo sukurtas 1967-1972 metais tarptautinės mokslininkų grupės, dirbusios JAV Energetikos departamento užsakymu. Išradimas rėmėsi toriu pagrįstu branduoliniu ciklu, kuris, skirtingai nei įprastas urano ciklas, generuoja mažiau radioaktyvių atliekų ir praktiškai negali būti panaudotas ginklų gamybai. Tai buvo revoliucinga koncepcija – švari, saugi ir praktiškai neišsenkanti energija.
Technologijos, aplenkusios savo laiką
„Projekt Aurora” buvo ne šiaip koncepcija, bet veikiantis prototipas. Dokumentai rodo, kad reaktorius, ne didesnis už šiuolaikinį šaldytuvą, galėjo generuoti pakankamai energijos, kad aprūpintų vidutinio dydžio gyvenamąjį rajoną. Svarbiausia – jis galėjo veikti be priežiūros ir kuro papildymo iki 30 metų.
Technologija rėmėsi torio-232 izotopo transformacija į uraną-233 reaktoriaus viduje, naudojant skystų druskų technologiją vietoj tradicinių kietų kuro elementų. Skystos druskos leido reaktoriui veikti žemesnėje temperatūroje, sumažino sprogimo riziką praktiškai iki nulio ir išsprendė daugelį problemų, su kuriomis susidūrė tradiciniai branduoliniai reaktoriai.
Vienas iš projekto mokslininkų, Dr. Harold Flemming, prieš mirtį 2018 metais savo užrašuose rašė: „Mes sukūrėme tai, kas galėjo išspręsti žmonijos energetikos problemas, bet politinė realybė buvo stipresnė už mokslinį potencialą. Mūsų darbas buvo pasmerktas užmarščiai dar prieš jam prasidedant.”
Kodėl technologija buvo įslaptinta?
Įslaptinimo priežastys buvo daugiasluoksnės ir kompleksiškos:
1. Kariniai interesai. Nors torio technologija nebuvo tinkama ginklų gamybai, JAV kariuomenė nenorėjo, kad bet kokia branduolinė technologija patektų į „netinkamas rankas”.
2. Naftos pramonės lobizmas. Dokumentai rodo, kad didžiosios naftos kompanijos aktyviai priešinosi bet kokioms alternatyvioms energijos technologijoms, kurios galėjo sumažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro.
3. Geopolitinė situacija. Šaltojo karo metu energetinis savarankiškumas buvo strateginis pranašumas, kuriuo nenorėta dalintis.
4. Technologinis nepasiruošimas. Kai kurie ekspertai teigia, kad tuometinės medžiagos ir technologijos nebuvo pakankamai pažangios, kad užtikrintų ilgalaikį tokių reaktorių saugumą.
Buvęs JAV Energetikos departamento pareigūnas, paprašęs išlikti anonimu, 2020 metais žurnalistams pripažino: „Tai buvo klasikinis atvejis, kai technologija aplenkė savo laiką. Mes turėjome sprendimą problemoms, kurių visuomenė dar nebuvo pasiruošusi pripažinti.”
Dokumentų atskleidimas ir šiuolaikinės implikacijos
Prieš kelerius metus, po ilgų teisinių kovų remiantis Informacijos laisvės įstatymu, dalis „Projekt Aurora” dokumentų buvo išslaptinta. Tai, ką pamatė mokslininkai, privertė juos suabejoti dabartine energetikos politika.
Šiuolaikiniai branduolinės energetikos ekspertai, išanalizavę dokumentus, patvirtina, kad daugelis „Projekt Aurora” koncepcijų buvo pagrįstos ir techniškai įgyvendinamos. Dar įdomiau tai, kad kai kurios idėjos dabar „atrandamos iš naujo” moderniuose mažųjų modulinių reaktorių projektuose.
„Tai, ką mes laikome inovacijomis 2023 metais, iš tiesų buvo sukurta ir išbandyta prieš 50 metų,” – teigia Dr. Elena Kovač, branduolinės fizikos profesorė Masačusetso technologijos institute. „Jei ši technologija būtų vystoma, o ne įslaptinta, šiandien mūsų energetikos sistema atrodytų visiškai kitaip.”
Torio reaktorių renesansas
Ironiškai, bet dabar, praėjus penkiems dešimtmečiams, torio technologija išgyvena renesansą. Kinija, Indija ir kai kurios Europos šalys aktyviai investuoja į torio reaktorių tyrimus. Kinijos ambicingas projektas numato pirmąjį komercinį torio reaktorių paleisti iki 2030 metų.
Skirtingai nuo tradicinių urano reaktorių, torio reaktoriai pasižymi keliomis esminėmis savybėmis:
– Saugesni – fiziškai negali sukelti nekontroliuojamos grandininės reakcijos
– Generuoja mažiau ilgaamžių radioaktyvių atliekų
– Naudoja gausesnį žemėje elementą (torio Žemėje yra apie 3-4 kartus daugiau nei urano)
– Sunkiau panaudojami ginklų gamybai
„Projekt Aurora” dokumentai atskleidžia, kad daugelis šių privalumų buvo žinomi ir išbandyti jau 7-ajame dešimtmetyje. Ypač įdomu tai, kad projekto mokslininkai buvo išsprendę kai kurias problemas, su kuriomis šiuolaikiniai tyrėjai vis dar kovoja, pavyzdžiui, korozijos problemas skystų druskų aplinkoje.
Alternatyvios istorijos klausimas
Žvelgiant į „Projekt Aurora” istoriją, neišvengiamai kyla klausimas: kaip būtų atrodęs pasaulis, jei ši technologija būtų buvusi vystoma, o ne įslaptinta?
Energetikos istorikai spekuliuoja, kad platus torio reaktorių diegimas galėjo reikšmingai sumažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro, potencialiai išvengiant daugelio geopolitinių konfliktų dėl naftos. Klimato kaitos poveikis taip pat galėjo būti žymiai mažesnis.
„Mes praradome penkis dešimtmečius,” – apgailestauja Dr. Richard Harrington, ilgametis branduolinės energetikos advokatas. „Įsivaizduokite pasaulį, kuriame nėra oro taršos nuo anglimi kūrenamų elektrinių, nėra naftos karų, o energija yra pigi ir prieinama visiems. Tai galėjo būti mūsų realybė.”
Kiti ekspertai yra atsargesni savo vertinimuose, nurodydami, kad technologijos vystymasis retai būna tiesinis procesas, o „Projekt Aurora” koncepcija vis tiek būtų susidūrusi su rimtais techniniais ir reguliavimo iššūkiais.
Iš praeities į ateitį: ko galime pasimokyti?
„Projekt Aurora” istorija nėra tik pasakojimas apie prarastą galimybę – tai pamoka apie tai, kaip trumpalaikiai interesai gali nusverti ilgalaikę naudą, kaip politiniai sprendimai gali nustelbti mokslinį potencialą.
Šiandien, kai pasaulis susiduria su klimato kaitos iššūkiais ir energetinio saugumo problemomis, „Projekt Aurora” dokumentai primena mums, kad kartais sprendimai jau egzistuoja – tereikia politinės valios ir drąsos juos įgyvendinti.
Praktinė išvada energetikos politikos formuotojams būtų tokia: peržiūrėkite praeitį prieš investuodami į ateitį. Daugelis šiandieninių „inovacijų” gali būti jau išrastos ir išbandytos, tik pamirštos dėl nepalankių aplinkybių.
Tyrėjams ir inžinieriams, dirbantiems su šiuolaikinėmis torio technologijomis, išslaptinti „Projekt Aurora” dokumentai gali suteikti vertingų įžvalgų, padėti išvengti jau kartą išspręstų problemų ir paspartinti technologijos vystymąsi.
Kai praeities šešėliai nušviečia ateitį
Penkiasdešimt metų – ilgas laikas technologijų pasaulyje, bet trumpas akimirksnis žmonijos istorijoje. „Projekt Aurora” istorija primena mums, kad progreso kelias retai būna tiesus, kad didžios idėjos kartais turi laukti savo laiko.
Dabar, kai dokumentai pagaliau pasiekė dienos šviesą, turime unikalią galimybę pasimokyti iš praeities ir pasinaudoti mokslininkų įžvalgomis, kurios buvo per ankstyvos savo laikui. Galbūt didžiausias „Projekt Aurora” palikimas bus ne pati technologija, bet pamoka apie tai, kaip svarbu išlaikyti mokslinį atvirumą ir ilgalaikę perspektyvą sprendžiant didžiausius žmonijos iššūkius.
Kai kurie šiandieniniai torio technologijų pionieriai jau studijuoja išslaptintus dokumentus, ieškodami užmirštų įžvalgų ir sprendimų. Jų rankose šis ilgai slėptas išradimas gali pagaliau realizuoti savo potencialą – ne kaip istorinis kuriozas, bet kaip raktas į švaresnę, saugesnę ir tvaresnę energetikos ateitį.
Galbūt didžiausia ironija yra ta, kad technologija, kuri galėjo pakeisti pasaulį prieš penkis dešimtmečius, vis dar gali tai padaryti – jei tik sugebėsime išmokti jos pamokas ir nebekartoti praeities klaidų.