Kontroversija Šiauliuose: Jono Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lentos nukabinimas
Šiauliuose buvo nukabinta Jono Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lenta, o šis veiksmas sukėlė įtarimų dėl galimo savavaliavimo. Šis incidentas įvyko naktį, kai nežinomi asmenys nuėmė lentą nuo pastato sienos. Šiaulių miesto savivaldybė pranešė, kad apie šį įvykį buvo informuota policija, kuri pradėjo tyrimą dėl galimo viešosios tvarkos pažeidimo.
Istorinis kontekstas ir prieštaringos nuomonės
Jono Noreikos atminimo lenta jau anksčiau buvo tapusi diskusijų objektu dėl jo veiklos Antrojo pasaulinio karo metu. Noreika buvo kaltinamas bendradarbiavimu su naciais, tačiau jo šalininkai teigia, kad jis buvo Lietuvos patriotas, kovojęs už šalies laisvę. Šis klausimas Lietuvoje kelia daug emocijų ir skirtingų nuomonių.
Istoriniai šaltiniai rodo, kad Jonas Noreika 1941-1943 m. ėjo Šiaulių apskrities viršininko pareigas nacių okupacijos metu. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) 2015 m. pateikė išvadą, kad nėra duomenų, jog Noreika būtų dalyvavęs žydų žudynėse, tačiau vėliau atsirado naujų dokumentų, kurie sukėlė abejonių dėl šios pozicijos.
2019 metais Vilniuje jau buvo kilęs skandalas, kai tuometinis Vilniaus meras Remigijus Šimašius nurodė nukabinti Noreikos atminimo lentą nuo Vrublevskių bibliotekos pastato. Šis sprendimas sukėlė protestus ir teisinius ginčus, o lenta vėliau buvo pakabinta iš naujo pilietinės iniciatyvos dėka.
Savivaldybės reakcija ir teisiniai aspektai
Šiaulių miesto meras teigė, kad tokie veiksmai yra nepriimtini ir kad atminimo lentos klausimas turėtų būti sprendžiamas teisėtais būdais, o ne savavališkai. Jis taip pat pabrėžė, kad būtina gerbti istoriją ir ieškoti būdų, kaip spręsti istorinius nesutarimus dialogo būdu.
„Nepriklausomai nuo to, kokios nuomonės esame dėl istorinių asmenybių, negalime toleruoti vandalizmo ir savivalės. Tai yra ne tik viešosios tvarkos pažeidimas, bet ir nepagarbos demokratiniams procesams išraiška,” – komentavo meras.
Teisininkai pastebi, kad šiuo atveju gali būti taikomi keli Administracinių nusižengimų kodekso straipsniai, įskaitant tuos, kurie susiję su viešosios tvarkos pažeidimu ir svetimo turto sugadinimu. Jei būtų nustatyta, kad veiksmai buvo motyvuoti neapykantos tam tikrai tautinei grupei, galėtų būti svarstomas ir baudžiamosios atsakomybės klausimas.
Visuomenės reakcija ir platesnė diskusija
Šis įvykis sukėlė audringą diskusiją socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje. Vieni palaiko lentos nukabinimą, teigdami, kad Noreikos vaidmuo Holokausto metu negali būti ignoruojamas, kiti smerkia tokį veiksmą kaip istorinės atminties niekinimą.
Istorikai atkreipia dėmesį, kad Noreikos atvejis atspindi platesnę problemą – kaip vertinti sudėtingas istorines asmenybes, kurių veikla apima tiek patriotinius veiksmus, tiek galimą dalyvavimą nusikaltimuose. Vilniaus universiteto istorijos profesorius Alfredas Bumblauskas yra pažymėjęs, kad tokiais atvejais būtina remtis išsamiais istoriniais tyrimais, o ne emocijomis ar politinėmis preferencijomis.
Žydų bendruomenės atstovai ne kartą yra išreiškę nepasitenkinimą dėl Noreikos įamžinimo viešosiose erdvėse, pateikdami dokumentus, liudijančius apie jo pasirašytus įsakymus, susijusius su žydų getų steigimu.
Istorijos vingiai ir šiandienos iššūkiai
Šis įvykis dar kartą parodė, kad istorinių asmenybių vertinimas Lietuvoje išlieka jautrus klausimas, reikalaujantis atidaus ir atsakingo požiūrio. Policija tęsia tyrimą, siekdama nustatyti atsakingus asmenis ir išsiaiškinti visas įvykio aplinkybes.
Noreikos atvejis nėra vienintelis, keliantis prieštaringas diskusijas Lietuvoje. Panašūs debatai kyla ir dėl Kazio Škirpos, Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio ir kitų istorinių asmenybių įamžinimo.
Galbūt vietoj kategoriškai „juodos” ar „baltos” pozicijos, reikėtų ieškoti būdų, kaip pateikti išsamų ir daugiasluoksnį istorinį kontekstą. Kai kuriose Europos šalyse prieštaringos istorinės asmenybės įamžinamos kartu su informacinėmis lentomis, paaiškinančiomis visą jų veiklos kontekstą – tiek teigiamus, tiek neigiamus aspektus. Tik atvirai žvelgdami į sudėtingą praeitį galime kurti brandžią istorinę atmintį, kuri nei heroizuoja, nei demonizuoja, o siekia suprasti.