Sirijos konfliktas, prasidėjęs 2011 metų pavasarį kaip taikūs protestai prieš Bašaro al-Asado režimą, virto vienu žiauriausių XXI amžiaus karų. Per trylika metų šalis pavirto sugriauto pasaulio simboliu, kur daugiau nei pusė milijono žmonių neteko gyvybių, o milijonai buvo priversti palikti savo namus. Dabar, kai Asado režimas pagaliau žlugo, Sirija stovi ties nauju, nežinomu etapu savo istorijoje.
Kaip viskas prasidėjo – nuo graffiti iki pilietinio karo
Viskas prasidėjo ganėtinai paprastai. 2011 metų kovą keletas paauglių Daros mieste užrašė ant sienos antivyriausybinius šūkius, įkvėptus Arabų pavasario, kuris tuo metu jau buvo nuvertęs diktatorius Tunise ir Egipte. Vietinės valdžios reakcija buvo neproporcinga – vaikus suėmė ir kankinę. Tai sukėlė vietos gyventojų protestus, kurie greitai išplito po visą šalį.
Asado režimas į taikius protestus atsakė brutaliai – demonstrantus šaudė gatvėse, suiminėjo tūkstančius žmonių. Kai kurie kariniai daliniai atsisakė šaudyti į civilius ir dezertyravo, formuodami Laisvosios Sirijos armiją. Taip prasidėjo ginkluotas konfliktas, kuris greitai peraugo į visapusišką pilietinį karą.
Režimas naudojo chemines atakas prieš civilius, bombardavo ligonines ir mokyklas, vykdė masinius areštus ir kankinimus. Tarptautinės žmogaus teisių organizacijos dokumentavo dešimtis tūkstančių žmonių, kurie dingo kalėjimuose, daugelis jų buvo nukankinami iki mirties.
Tarptautinė intervencija ir įsitraukusių šalių labirintas
Sirijos karas niekada nebuvo tik vidaus reikalas. Konfliktas greitai tapo tarptautinės geopolitikos arena, kur susikovė skirtingų šalių interesai. Rusija ir Iranas tapo pagrindiniais Asado režimo ramsčiais – be jų karinės paramos režimas tikriausiai būtų žlugęs jau 2015 metais.
Rusija 2015 metais pradėjo intensyvią oro kampaniją, kuri nors oficialiai buvo nukreipta prieš teroristus, dažnai smogė civiliniams objektams ir opozicijos kontroliuojamiems rajonams. Iranas siuntė savo Revoliucinės gvardijos pajėgas ir rėmė šiitų milicijas iš Irako ir Libano, įskaitant „Hezbollah”.
Vakarų šalys, ypač JAV, Prancūzija ir Didžioji Britanija, rėmė kai kurias opozicijos grupes, nors šis rėmimas buvo nevienodas ir dažnai neefektyvus. Turkija įsitraukė į konfliktą siekdama užkirsti kelią kurdų autonomijos kūrimuisi prie savo sienų. Persijos įlankos monarchijos, ypač Saudo Arabija ir Kataras, finansavo įvairias sukilėlių grupes.
ISIS fenomenas ir kova su terorizmu
Vienas dramatiškiausių konflikto posūkių buvo Islamo valstybės (ISIS) atsiradimas. Ši teroristinė organizacija, išaugusi iš Al-Kaidos šakos Irake, 2014 metais užėmė didžiulius Sirijos ir Irako teritorijų plotus, paskelbdama „kalifatą”. ISIS kontroliuojamose teritorijose įvedė žiaurią šariato versiją, vykdė masinius žudymus, vergovę ir genocidą prieš jazidus bei kitas mažumas.
Kova su ISIS tapo prioritetu daugeliui šalių. JAV vadovaujama tarptautinė koalicija pradėjo oro atakas prieš ISIS pozicijas, o žemėje pagrindinė našta krito kurdų pajėgoms – Liaudies apsaugos vienetams (YPG) Sirijoje. Iki 2019 metų ISIS prarado visas savo teritorijas, nors organizacija tebėra aktyvi pogrindyje.
ISIS fenomenas parodė, kaip chaosas ir valdžios vakuumas gali sukelti dar didesnes grėsmes. Tūkstančiai užsieniečių iš Europos ir kitų regionų prisijungė prie ISIS, o tai sukėlė saugumo grėsmę ir už Sirijos ribų.
Humanitarinė katastrofa be precedento
Sirijos karo humanitarinės pasekmės yra tiesiog šiurpinančios. Jungtinių Tautų duomenimis, žuvo daugiau nei 500 000 žmonių, nors tikrasis skaičius gali būti dar didesnis. Daugiau nei 13 milijonų žmonių – daugiau nei pusė ikikaro populiacijos – buvo priversti palikti savo namus.
Apie 6,8 milijono žmonių tapo pabėgėliais kaimyninėse šalyse. Turkija priėmė daugiau nei 3,6 milijono sirų pabėgėlių, Libanas – apie 1,5 milijono (tai sudaro beveik ketvirtadalį visos Libano populiacijos), Jordanija – apie 650 000. Dar apie milijonas sirų pabėgėlių pasiekė Europą, sukeldami 2015-2016 metų pabėgėlių krizę.
Šalies viduje išsikėlusiųjų žmonių skaičius siekia apie 6,9 milijono. Daugelis jų gyvena siaubingomis sąlygomis – perpildytuose stovyklose, be tinkamo prieigos prie vandens, maisto ar sveikatos priežiūros. Šiaurės vakarų Sirijos Idlibo provincijoje, kuri ilgą laiką buvo paskutinė opozicijos tvirtovė, humanitarinė situacija buvo ypač tragiška.
Ekonominis žlugimas ir kasdienio gyvenimo realybė
Trylika metų karo pavertė Siriją ekonomine griuvėne. Šalies BVP sumažėjo daugiau nei 60 procentų, infrastruktūra – keliai, tiltai, elektros tinklai, ligoninės, mokyklos – buvo masiškai sunaikinta. Vertinama, kad atstatymo kaštai gali siekti 400-500 milijardų dolerių.
Sirijos svaras prarado daugiau nei 99 procentų savo vertės. Prieš karą už vieną JAV dolerį buvo galima gauti apie 50 Sirijos svarų, dabar – dešimtis tūkstančių. Infliacija pasiekė astronominius lygius, o daugelis žmonių negali įpirkti net pagrindinių produktų.
Asado kontroliuojamose teritorijose žmonės susidūrė su nuolatine elektros energijos, vandens ir degalų stoka. Eilės prie duonos parduotuvių tapo įprastu vaizdu. Daugiau nei 90 procentų gyventojų gyveno žemiau skurdo ribos. Korupcija ir juodoji rinka klestėjo, o paprastiems žmonėms išgyventi tapo kasdienine kova.
Asado režimo žlugimas – staigus ir netikėtas
2024 metų gruodį įvyko tai, ko daugelis analitikų nelaukė – Asado režimas žlugo per kelias dienas. Sukilėlių pajėgos, vadovaujamos „Hayat Tahrir al-Sham” (HTS), pradėjo žaibišką ofensyvą iš Idlibo, greitai užėmė Alepą, Hamą, Homsą ir pagaliau Damaską.
Režimo žlugimas buvo toks greitas dėl kelių priežasčių. Pirma, Sirijos armija buvo demoralizuota, blogai apmokama ir neturėjo motyvacijos kovoti. Antra, Rusija, įklimpusi kare Ukrainoje, negalėjo suteikti tokios paramos kaip anksčiau. Trečia, Iranas ir „Hezbollah” buvo susilpnėję dėl Izraelio smūgių ir savo problemų.
Bašaras al-Asadas, kuris dešimtmečius tvirtino, kad yra vienintelis, galintis išsaugoti Sirijos vientisumą, pabėgo į Rusiją. Jo režimas, kuris žudė šimtus tūkstančių žmonių ir sunaikino šalį, žlugo kaip kortų namelis.
Ką dabar laukia Sirijos ir kokios yra realios perspektyvos
Po Asado žlugimo Sirija atsidūrė ties nauju, neapibrėžtu etapu. HTS, kuri dabar kontroliuoja Damaską, bando pateikti save kaip pragmatišką jėgą, kalbančią apie įtraukų valdymą ir apsaugą mažumoms. Tačiau šios grupės praeitis kaip Al-Kaidos filialas kelia rimtų klausimų dėl jos tikrųjų ketinimų.
Šalis lieka suskaldyta. Kurdai kontroliuoja rytines teritorijas, Turkijos remiamos pajėgos – šiaurės vakarus, o kai kuriose vietose tebėra ISIS likučiai. Sukurti vieningą valdžią bus milžiniškas iššūkis, ypač atsižvelgiant į daugybę skirtingų grupuočių su skirtingais interesais ir užsienio globėjais.
Tarptautinė bendruomenė turi svarbų vaidmenį. Reikia humanitarinės pagalbos milijonams žmonių, atstatymo programų, pagalbos pabėgėliams grįžti. Tačiau daugelis Vakarų šalių dvejoja dėl sankcijų panaikinimo ir pagalbos teikimo, kol nebus aišku, kokia valdžia susiformuos Sirijoje.
Praktiškai tai reiškia, kad artimiausiu metu Sirija greičiausiai liks nestabili. Kovos tarp skirtingų frakcijų gali tęstis, ekonominė krizė gilėti, o humanitarinė situacija – blogėti. Pabėgėliai, nors kai kurie nori grįžti, dažnai neturi kur – jų namai sunaikinti, o saugumo garantijų nėra.
Pamokos iš trylikos metų tragedijos ir kelias į priekį
Sirijos karas parodė, kaip greitai gali žlugti šalis, kai režimas renkasi brutalumą vietoj reformų. Asado sprendimas šaudyti į taikius protestuotojus 2011 metais sukėlė grandinę reakciją, kuri sunaikino šalį ir sukėlė vieną didžiausių XXI amžiaus humanitarinių katastrofų.
Konfliktas taip pat atskleidė tarptautinės bendruomenės bejėgiškumą. JT Saugumo Taryba buvo paralyžuota dėl Rusijos ir Kinijos veto, o Vakarų šalių intervencija buvo fragmentiška ir neveiksminga. Diplomatiniai sprendimai, tokie kaip Ženevos taikos derybos, žlugo vieną po kito.
Dabar, kai Asadas nuverstas, Sirija turi galimybę pradėti iš naujo. Tačiau tai nebus lengva. Šaliai reikia tikros nacionalinės susitaikymo, teisingumo aukoms, ekonominio atstatymo ir politinės sistemos, kuri atspindėtų visų sirų interesus, nepriklausomai nuo jų etninės ar religinės priklausomybės.
Tarptautinė bendruomenė turėtų suteikti paramą, bet ne bandyti primesti sprendimų. Sirų pačių sprendimai turi būti prioritetas. Kaimyninės šalys, priėmusios milijonus pabėgėlių, taip pat reikia paramos – jų našta buvo neproporcinė ir destabilizavo jų pačių ekonomikas.
Trylikos metų karas paliko gilias žaizdas Sirijos visuomenėje. Šeimos prarado artimuosius, vaikai užaugo žinodami tik karą, visa karta prarado švietimo ir darbo galimybes. Šių žaizdų gijimas užtruks dešimtmečius. Bet jei Sirija sugebės išvengti naujų konfliktų ir pradėti tikrą atstatymo bei susitaikymo procesą, galbūt šalis galės atsitiesti ir pasiūlyti savo žmonėms normalų gyvenimą, kurio jie taip ilgai buvo atimti.