Politinių partijų atsakomybė už antivalstybinę retoriką: tarp saugumo ir žodžio laisvės
Lietuvos Seime svarstoma galimybė įvesti atsakomybę už antivalstybinę partijų lyderių retoriką. Siūloma, kad partijos, kurių lyderiai viešai skleidžia antivalstybines idėjas, galėtų netekti valstybės dotacijų. Šis pasiūlymas kilo po to, kai kai kurių partijų atstovai viešai išreiškė nuomones, kurios, pasak kritikų, gali būti laikomos priešiškomis valstybei.
Pasiūlymo šalininkai teigia, kad tokia priemonė padėtų užtikrinti, jog politinės partijos ir jų lyderiai veiktų valstybės interesų labui ir neskatintų visuomenės susiskaldymo. Jie pabrėžia, kad valstybės finansavimas turėtų būti skiriamas tik toms partijoms, kurios laikosi demokratinių principų ir gerbia valstybės suverenitetą.
Kritikai, savo ruožtu, teigia, kad tokia priemonė gali būti naudojama kaip įrankis politiniams oponentams nutildyti ir riboti žodžio laisvę. Jie įspėja, kad neapibrėžtas „antivalstybinės retorikos” apibrėžimas gali būti interpretuojamas labai plačiai, o tai gali sukelti piktnaudžiavimo riziką.
Europos kontekstas ir precedentai
Lietuvos svarstymai nėra unikalūs Europos kontekste. Vokietijoje jau veikia panaši sistema, kur Konstitucinis teismas gali uždrausti partijas, kurios siekia pakenkti ar panaikinti demokratinę santvarką. 2017 metais Vokietijos Konstitucinis teismas atsisakė uždrausti kraštutinių dešiniųjų Nacionaldemokratų partiją (NPD), tačiau pripažino ją antikonstitucine, o 2022 metais buvo priimti teisės aktų pakeitimai, leidžiantys nutraukti valstybės finansavimą tokioms partijoms.
Lenkijoje 2022-2023 metais taip pat vyko intensyvios diskusijos dėl partijų, kurios galimai veikia užsienio valstybių interesų naudai, finansavimo apribojimo. Šios diskusijos ypač suintensyvėjo po Rusijos invazijos į Ukrainą.
Lietuvos Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) pateikė duomenis, kad 2023 metais politinėms partijoms iš valstybės biudžeto buvo skirta apie 5,7 mln. eurų dotacijų. Šios lėšos paskirstomos proporcingai pagal gautų balsų skaičių rinkimuose.
Teisiniai ir konstituciniai aspektai
Teisės ekspertai atkreipia dėmesį, kad toks įstatymo projektas turėtų būti kruopščiai suderintas su Konstitucija. Vilniaus universiteto Teisės fakulteto docentas dr. Petras Ragauskas komentavo: „Bet koks bandymas riboti politinių partijų veiklą turi būti pagrįstas aiškiais kriterijais ir proporcingas siekiamam tikslui. Priešingu atveju kyla grėsmė demokratiniam procesui.”
Lietuvos Konstitucinis Teismas yra ne kartą pasisakęs, kad politinių partijų veiklos ribojimas galimas tik esant aiškiam pagrindui, kai partijos veikla kelia realią grėsmę demokratinei santvarkai. 2012 metais Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą, kuriame pabrėžė, kad „politinių partijų įvairovė yra būtina demokratijos sąlyga”.
Siūlomame įstatymo projekte numatoma, kad sprendimą dėl partijos finansavimo nutraukimo priimtų ne politinė institucija, o teismas, remiantis VRK ir specialiųjų tarnybų pateikta medžiaga.
Pilietinės visuomenės reakcija
Pilietinės visuomenės organizacijos išreiškė susirūpinimą dėl galimo žodžio laisvės suvaržymo. Organizacija „Laisvės žibintas” surengė diskusiją, kurioje dalyvavo tiek politikai, tiek teisininkai ir žmogaus teisių aktyvistai.
„Demokratija turi turėti priemonių apsisaugoti, tačiau jos neturi tapti įrankiu nutildyti kritikus,” – teigė organizacijos vadovė Ieva Kačinskaitė.
Šiuo metu siūlymas yra pradiniame svarstymo etape, ir dar nėra aišku, ar jis sulauks pakankamo palaikymo Seime. Vis dėlto diskusijos apie tai, kaip užtikrinti, kad politinės partijos veiktų valstybės interesų labui, tikėtina, tęsis ir toliau.
Ant demokratijos svarstyklių
Demokratija visada balansavo ant trapios ribos tarp saugumo ir laisvės. Šiuolaikiniame pasaulyje, kai informacinės grėsmės tampa vis rafinuotesnės, valstybės ieško būdų apsisaugoti, nepažeisdamos savo demokratinių pamatų. Lietuvos atvejis nėra išimtis – esame priversti spręsti, kiek toli galime eiti, gindami savo valstybingumą, ir kur prasideda pavojinga riba, už kurios demokratija pradeda naikinti pati save.
Galbūt svarbiausia šioje diskusijoje yra ne tiek finansinės sankcijos, kiek aiškus signalo siuntimas: demokratija nėra bejėgė prieš tuos, kurie naudojasi jos atvirumu siekdami ją sunaikinti. Tačiau tik laikas parodys, ar Lietuva sugebės rasti tą subtilų balansą, kuris leistų apsaugoti valstybę, neprarandant to, dėl ko ją verta ginti.