Sergejus Šoigu ilgą laiką buvo laikomas vienu iš artimiausių Vladimiro Putino bendražygių, patikimu technokratu, kuris sugebėjo išlaikyti aukštą poziciją net ir sudėtingiausiose politinėse sąlygose. Tačiau pastaraisiais metais, ypač po Rusijos invazijos į Ukrainą, šis gynybos ministras atsidūrė neįprastoje padėtyje – prarado tai, kas Kremliaus koridoriuose vertinama labiau nei bet kas kita: prezidento pasitikėjimą.
Karjera, kuri atrodė nesunaikinama
Šoigu į Rusijos politinę areną atėjo dar XX amžiaus pabaigoje, kai dirbo ekstremaliųjų situacijų ministru. Būtent šioje pozicijoje jis sugebėjo sukurti sau patikimo krizių valdytojo įvaizdį. Kai 2012 metais jis buvo paskirtas gynybos ministru, daugelis ekspertų tai vertino kaip loginį karjeros žingsnį – žmogus, gebantis valdyti sudėtingas situacijas, turėjo modernizuoti Rusijos kariuomenę.
Per pirmuosius metus gynybos ministerijoje Šoigu tikrai padarė nemažai. Jis pagerinė karių gyvenimo sąlygas, investavo į naują ginkluotę, organizavo masinius karinius pratimus. Rusijos karinė propaganda aktyviai kūrė Šoigu įvaizdį kaip stipraus, kompetentingo vadovo, kuris sugrąžino kariuomenei prestižą. Televizijos kameros mėgo rodyti jį žvejojantį Sibire, lankantį karines bazes, bendraudantį su kareiviais.
Tačiau realybė, kaip dažnai būna, buvo gerokai sudėtingesnė nei propagandos sukurtas įvaizdis. Daugelis reformų liko tik popieriuje, korupcija gynybos sektoriuje klestėjo, o modernizacijos programos vykdytos labai nevienodai.
Ukrainos karas kaip tiesos momentas
2022 metų vasario 24 dieną prasidėjusi invazija į Ukrainą tapo tikru išbandymu Šoigu ir visai Rusijos karinei sistemai. Pirmosios dienos parodė, kad „specialioji karinė operacija”, kaip ją Kremlius vadino, nesivysto pagal planą. Ukrainos pajėgos priešinosi daug atkakliau nei tikėtasi, o Rusijos kariuomenė demonstravo netikėtą nesugebėjimą koordinuoti operacijas.
Logistikos problemos, prastas ryšys tarp dalinių, pasenusi įranga, žema karių motyvacija – visa tai ėmė ryškėti pirmomis karo savaitėmis. Kai Rusijos pajėgos buvo priverstos atsitraukti iš Kijevo priemiesčių, kai Charkivo srityje ukrainiečiai surengė sėkmingą kontrpuolimą, kai Chersone Rusija prarado vienintelį dešiniajame Dniepro krante turėtą regioninį centrą, klausimai dėl Šoigu kompetencijos tapo vis garsesni.
Ypač skaudžiai gynybos ministrą kritikavo Jevgenijus Prigožinas, privačios karinės kompanijos „Wagner” vadovas. Jo viešos tirados socialiniuose tinkluose, kur jis kaltino Šoigu ir generalinio štabo viršininką Valerijų Gerasimovą nesugėbimu aprūpinti fronto, tapo kasdienybe. Nors Prigožinas vėliau patyrė tragišką likimą, jo kritika paliko pėdsaką.
Suvorovas ir nauji veidai Kremliaus hierarchijoje
2024 metų gegužę įvyko tai, ko daugelis nesitikėjo – Šoigu buvo pašalintas iš gynybos ministro pareigų. Oficialiai tai buvo pavadinta „perkeltimu” į Saugumo tarybos sekretoriaus poziciją, bet visiems buvo aišku, kad tai faktiškas nušalinimas. Jo vietą užėmė Andrejus Belousov, ekonomistas, neturintis jokio karinio patyrimo.
Šis sprendimas sukėlė nemažą sumaištį analitikų gretose. Kodėl Putinas pasirinko ekonomistą vadovauti gynybos ministerijai? Atsakymas slypi Kremliaus prioritetuose – karas Ukrainoje virto ilgalaikiu pramonės ir ekonomikos išbandymu. Putinui reikėjo ne tiek karinio stratego, kiek žmogaus, kuris sugebėtų efektyviai valdyti didžiulius gynybos biudžetus, koordinuoti karinę pramonę, užtikrinti nuolatinį ginkluotės srautą į frontą.
Belousovo paskyrimas buvo aiškus signalas: Kremlius pripažįsta, kad dabartinėje situacijoje ekonominis valdymas svarbesnis už tradicinę karinę patirtį. Tai taip pat buvo žinia Šoigu – jo vadovavimo metais susiklosčiusi sistema neveikė taip, kaip reikia.
Korupcijos skandalai ir vidaus kova
Beveik iš karto po Šoigu nušalinimo prasidėjo areštuose. Keli aukšto rango gynybos ministerijos pareigūnai buvo sulaikyti dėl korupcijos kaltinimų. Tarp jų – viceministras Timuras Ivanovas, atsakingas už karinę statybą, kuris buvo kaltinamas pasisavinęs milijonus rublių.
Šie arešti nebuvo atsitiktiniai. Jie buvo aiškus signalas, kad nauja vadovybė ketina „valyti” sistemą, o kartu – būdas diskredituoti Šoigu palikimą. Nors pats buvęs gynybos ministras nebuvo tiesiogiai kaltinamas, jo artimiausi bendradarbiai atsidūrė taikinyje. Kremliaus politikoje tai reiškia vieną – esi nemalonėje.
Įdomu tai, kad Šoigu, užėmęs Saugumo tarybos sekretoriaus postą, iš esmės tapo politiniu pensinku. Ši pozicija, nors ir skamba prestižiškai, realios galios neturi. Tai vieta, kur Kremlius „parkuoja” pareigūnus, kuriuos dar per anksti visiškai pašalinti, bet kuriems nebepasitiki svarbių sprendimų.
Ką tai reiškia Rusijos karinei sistemai
Šoigu nušalinimas atskleidžia gilesnes problemas Rusijos valdymo sistemoje. Pirma, jis parodo, kad net ilgametis lojalumas Putinui negarantuoja apsaugos, jei rezultatai neatitinka lūkesčių. Antra, tai iliustruoja, kaip Kremlius reaguoja į nesėkmes – ne sistemiškai spręsdamas problemas, o keisdamas asmenybes.
Belousovo atėjimas į gynybos ministeriją rodo, kad Rusija ruošiasi ilgam karui. Ekonomisto paskyrimas signalizuoja, kad prioritetas teikiamas ne greitos pergalės strategijoms, o ilgalaikiam išteklių mobilizavimui. Tai pragmatiškas, bet ir neraminantis požiūris – Kremlius nesitiki greitų laimėjimų ir ruošiasi pratęstam konfliktui.
Tačiau kyla klausimas: ar ekonomistas, neturintis karinio išsilavinimo ir patirties, sugebės efektyviai vadovauti tokiai sudėtingai institucijai kaip gynybos ministerija? Ar generolai pripažins jo autoritetą? Ar jis sugebės reformuoti sistemą, kurioje korupcija ir neefektyvumas įsišaknijęs dešimtmečiais?
Šoigu palikimas ir kas liko po jo
Vertinant Šoigu laikotarpį gynybos ministerijoje, reikia pripažinti, kad jis nebuvo vien tik nesėkmių istorija. Jis tikrai pagerinė kai kuriuos kariuomenės aspektus – infrastruktūrą, karių socialines garantijas, dalies ginkluotės modernizavimą. Tačiau strateginiai trūkumai, kurie išryškėjo Ukrainoje, parodė, kad daugelis reformų buvo paviršutiniškos.
Didžiausia Šoigu klaida buvo tai, kad jis leido klestėti korupcijai ir neefektyvumui, kol tai neturėjo akivaizdžių pasekmių. Kol kariuomenė dalyvavo ribotose operacijose Sirijoje ar kitur, sistemos trūkumai nebuvo tokie akivaizdūs. Bet kai prasidėjo didelio masto karas su priešininku, kuris turėjo stiprią motyvaciją ir Vakarų paramą, visos problemos iškilo į paviršių.
Dabar Rusijos karinė sistema bando prisitaikyti prie naujų realijų. Belousov ir jo komanda stengiasi racionalizuoti gynybos išlaidas, gerinti logistiką, didinti ginkluotės gamybą. Bet ar tai pakeis fundamentalias problemas – biurokratiją, korupciją, prastą karinį planavimą – lieka didelis klausimas.
Kai prestižas susiduria su realybe
Šoigu istorija yra pamoka apie tai, kaip autoritarinėse sistemose prestižas ir lojalumas gali ilgai maskuoti nekompetenciją, bet galiausiai realybė vis tiek pasiveja. Ji taip pat parodo, kaip pavojinga politinei sistemai, kai sprendimai priimami remiantis ne objektyvia analize, o asmeniniais ryšiais ir lojalumu.
Buvęs gynybos ministras dabar sėdi Saugumo taryboje, formaliai išlaikydamas aukštą statusą, bet realiai nebeturintis jokios įtakos. Tai tipiškas Kremliaus būdas elgtis su pareigūnais, kurie prarado pasitikėjimą – jiems leidžiama išsaugoti veidą, bet atimama galia. Tuo tarpu Rusijos kariuomenė toliau kovoja Ukrainoje, bandydama įgyvendinti tikslus, kurie atrodo vis tolimesni, su sistema, kuri vis dar kenčia nuo tų pačių problemų, kurios ją kamavo ir Šoigu laikais. Ar Belousov sugebės tai pakeisti, ar jis taps tik kitu veidu tos pačios neveikiančios sistemos – laikas parodys, bet pirminiai ženklai nelabai džiugina.