Karas, apie kurį nutyli pasaulis
Kol tarptautinė bendruomenė sutelkė dėmesį į Ukrainą ir Artimuosius Rytus, Sudane jau beveik du metus siaučia kruvinas konfliktas, kuris prilygo tikrai humanitarinei katastrofai. Šalis, kuri ir taip niekada neturėjo lengvo likimo, dabar išgyvena vieną baisiausių savo istorijos periodų. Du generolai, kurie kadaise kartu nuvertė ilgametį diktatorių Omarą al-Bashirą, dabar kovoja tarpusavyje už valdžią, o paprastų žmonių gyvybės tampa tik statistika šiame beprasmiškame konflikte.
Sudano pilietinis karas prasidėjo 2023 metų balandį, kai Sudano ginkluotosios pajėgos (SAF), vadovaujamos generolo Abdel Fattah al-Burhano, susidūrė su paramilitarinėmis greitojo reagavimo pajėgomis (RSF), kurioms vadovauja Mohamed Hamdan Dagalo, žinomas kaip Hemedti. Tai nėra ideologinis konfliktas ar kova už tautos laisvę – tai gryna kova dėl valdžios ir išteklių tarp dviejų ambicingų karinių lyderių, kurie nesibodi aukoti milijonų žmonių gerovės.
Kaip viskas prasidėjo ir kodėl niekas nesustabdo
Norint suprasti dabartinę situaciją, reikia žvilgtelėti į netolimiausią praeitį. 2019 metais Sudane įvyko tai, kas atrodė kaip tikra revoliucija – po mėnesių trukusių protestų buvo nuverstas Omar al-Bashir, valdęs šalį beveik trisdešimt metų. Žmonės šoko gatvėse, tikėdamiesi demokratijos ir geresnio gyvenimo. Tačiau valdžią perėmė karinė chunta, kurioje svarbiausi žaidėjai buvo būtent al-Burhanas ir Hemedti.
Iš pradžių jie bendradarbiavo, net sudarė pereinamąjį susitarimą su civiliais politikais. Bet įtampa augo. RSF, kurios šaknys siekia baisią reputaciją turinčius Janjaweed milicijas, naudotas Darfūro genocide, tapo per galingos. Hemedti kontroliavo aukso kasyklas, turėjo savo pajamų šaltinius ir dešimtis tūkstančių gerai ginkluotų kovotojų. Al-Burhanas, kaip oficialios armijos vadas, matė tai kaip grėsmę.
Konfliktas įsiplieskė dėl nesutarimų, kaip integruoti RSF į reguliariąją armiją. Bet tiesą sakant, tai buvo tik pretekstas – abu generolai tiesiog nenorėjo dalintis valdžia. Ir štai balandžio 15 dieną prasidėjo mūšiai sostinėje Chartume, kurie greitai išplito po visą šalį.
Humanitarinė katastrofa, kurios niekas neskaičiuoja
Skaičiai yra tiesiog siaubingi, nors tikroji padėtis greičiausiai dar blogesnė. Jungtinių Tautų duomenimis, žuvo daugiau nei 15 tūkstančių žmonių, nors nepriklausomi stebėtojai teigia, kad aukų skaičius gali siekti 150 tūkstančių ar net daugiau. Kai šalyje siaučia chaosas, niekas tiksliai neskaičiuoja lavonų gatvėse.
Bet dar baisesnė statistika – daugiau nei 10 milijonų žmonių buvo priversti palikti savo namus. Tai didžiausia perkeltų asmenų krizė pasaulyje šiuo metu. Įsivaizduokite – kas ketvirtas sudanietis tapo pabėgėliu savo pačios šalyje arba buvo priverstas bėgti į kaimynines valstybes. Žmonės bėga į Čadą, Egiptą, Pietų Sudaną, Etiopiją – šalis, kurios pačios turi pakankamai problemų.
Chartumas, kadaise gyvybingas milijoninis miestas, dabar atrodo kaip postapokaliptinis vaizdas. Daugelis rajonų visiškai sugriauti, ligoninės neveikia, elektros tiekimas nutrauktas, vandens trūksta. Žmonės slepiasi rūsiuose, bijo išeiti į gatves dėl snaiperių ir atsitiktinių apšaudymų. Tie, kurie gali, bėga – bet dauguma tiesiog neturi kur.
Badas kaip ginklas ir medicinos sistema griuvėsiuose
Vienas baisiausių šio karo aspektų – abi pusės naudoja badą kaip ginklą. Humanitarinė pagalba blokuojama, maisto tiekimo grandinės sugriautos, ūkininkai negali dirbti laukų dėl karo veiksmų. Jungtinės Tautos įspėja apie artėjantį badą, kuris gali paveikti milijonus žmonių.
Darfūro regione, kuris ir taip nukentėjo nuo genocido 2000-ųjų pradžioje, situacija ypač tragiška. RSF pajėgos ir jų sąjungininkai kaltinami masiniais žudynėmis, prievartavimu ir etniniais valymais. El Geneinoje, viename Vakarų Darfūro miestų, 2023 metų pabaigoje per kelias dienas buvo nužudyta tūkstančiai žmonių. Tarptautiniai stebėtojai kalba apie galimus nusikaltimus žmoniškumui, bet niekas realiai nesikiša.
Medicinos sistema praktiškai nebeegzistuoja. Daugiau nei 70 procentų sveikatos priežiūros įstaigų nebeveikia. Ligoninės buvo bombarduotos, gydytojai bėgo arba buvo nužudyti, vaistų trūksta. Žmonės miršta nuo ligų, kurios normaliai būtų lengvai gydytinos. Vaikai miršta nuo dehidratacijos ir išsekimo, moterys – gimdydamos be jokios medicininės pagalbos.
Kodėl pasaulis žiūri pro pirštus
Štai klausimas, kuris turėtų gėdinti tarptautinę bendruomenę: kodėl Sudanas tapo pamiršta tragedija? Atsakymas nėra paprastas, bet jis atskleidžia nemalonias tiesas apie tai, kaip veikia pasaulinė politika.
Pirma, Sudanas neturi strateginės svarbos didžiosioms valstybėms. Nėra naftos kaip Irake, nėra geopolitinės reikšmės kaip Ukrainoje. Taip, yra auksas, bet jį kontroliuoja vietiniai karo lordai, ir Vakarams paprasčiau su jais susitarti nei bandyti įvesti taiką.
Antra, abi konflikto pusės turi tarptautinius rėmėjus. Rusijos samdinių grupė Wagner (dabar veikianti kitu pavadinimu) remia RSF, teikdama ginklus mainais už aukso kasyklų prieigą. Egiptas ir kai kurios Persijos įlankos šalys remia al-Burhaną. Jungtiniai Arabų Emyratai, tuo tarpu, kaltinami tiekiant ginklus RSF. Kai yra tiek daug skirtingų interesų, taikos derybos tampa beveik neįmanomos.
Trečia, ir galbūt skaudžiausia, – tai Afrika. Deja, Vakarų visuomenė ir žiniasklaida paprasčiausiai skiria mažiau dėmesio Afrikos konfliktams. Tai nėra nauja – Ruandos genocidas, Kongo karai, Somalio chaosas – visa tai sulaukė kur kas mažiau dėmesio nei konfliktai Europoje ar Artimuosiuose Rytuose.
Pabėgėlių krizė, kuri grasina destabilizuoti regioną
Daugiau nei 2 milijonai sudaniečių pabėgo į kaimynines šalis, o dar apie 8 milijonus žmonių yra perkeltieji asmenys pačiame Sudane. Šie skaičiai auga kiekvieną dieną. Pabėgėlių stovyklos Čade ir Pietų Sudane perpildytos, sąlygos jose siaubingos.
Čadas, viena neturtingiausių šalių pasaulyje, priėmė daugiau nei 600 tūkstančių sudaniečių pabėgėlių. Įsivaizduokite – šalis, kuri pati kovoja su skurdu ir nestabilumu, dabar turi išmaitinti ir aprūpinti šimtus tūkstančių žmonių. Stovyklose trūksta maisto, vandens, sanitarinių sąlygų. Ligos plinta greitai, vaikai kenčia nuo nepakankamo maitinimo.
Egiptas oficialiai priėmė apie 400 tūkstančių sudaniečių, nors tikrasis skaičius gali būti daug didesnis. Daugelis gyvena nelegaliai, bijo deportavimo, neturi prieigos prie pagrindinių paslaugų. Pietų Sudanas, kuris pats išgyveno ilgą pilietinį karą ir 2011 metais tapo nepriklausomas, dabar susiduria su nauja pabėgėlių banga iš šiaurės.
Ši pabėgėlių krizė gali destabilizuoti visą regioną. Kai milijonai žmonių priversti gyventi be vilties, be ateities, be pagrindinių poreikių, tai sukuria dirvą ekstremizmui, nusikalstamumui ir naujiems konfliktams. Jau dabar kai kuriose pabėgėlių stovyklose veikia ginkluotos grupuotės, verbuojančios jaunus vyrus.
Kas galėtų sustabdyti šį beprasmišką karą
Teoriškai yra keletas mechanizmų, kurie galėtų padėti nutraukti konfliktą. Jungtinės Tautos, Afrikos Sąjunga, Arabų Lyga – visos šios organizacijos bandė tarpininkauti, bet be realių rezultatų. Abi pusės sutinka derėtis, bet tik tada, kai jaučiasi silpnos fronte, o vėliau vėl grįžta prie karo veiksmų.
Tarptautinė bendrija galėtų įvesti griežtas sankcijas tiems, kas tiekia ginklus abiem pusėms. JAE turėtų būti spaudžiami nutraukti paramą RSF, Rusijos samdiniai turėtų būti išvyti, Egiptas ir kitos šalys turėtų liautis remti al-Burhaną. Bet tai reikalauja politinės valios, kurios paprasčiausiai nėra.
Tarptautinis baudžiamasis teismas galėtų pradėti tyrimus dėl karo nusikaltimų. Tai galėtų padaryti spaudimą abiem pusėms. Bet be tarptautinės paramos ir galimybės suimti įtariamuosius, tokie tyrimai dažnai lieka tik popieriniai.
Realistinis scenarijus – karas tęsis tol, kol viena pusė visiškai nugalės arba abi pusės bus taip išsekusios, kad nebeturės kuo kovoti. Deja, tai gali užtrukti dar metus ar net ilgiau, o tuo tarpu žus dar dešimtys tūkstančių žmonių.
Ką gali padaryti eiliniai žmonės ir organizacijos
Nors situacija atrodo beviltiška, yra dalykų, kuriuos gali padaryti žmonės už Sudano ribų. Pirma ir svarbiausia – kalbėti apie tai. Sudano tragedija yra pamiršta būtent todėl, kad niekas apie ją nekalba. Dalinimasis informacija socialiniuose tinkluose, rašymas politikams, reikalavimas, kad žiniasklaida skirtų daugiau dėmesio – visa tai gali padėti.
Parama humanitarinėms organizacijoms, dirbantioms Sudane ir su pabėgėliais, yra kritiškai svarbi. Organizacijos kaip Gydytojai be sienų, Tarptautinis Raudonasis Kryžius, Pasaulinė maisto programa ir daugelis kitų teikia gyvybiškai svarbią pagalbą. Jie dirba neįtikėtinai sunkiomis sąlygomis, dažnai rizikuodami savo gyvybėmis.
Jei turite galimybę, finansinė parama šioms organizacijoms tiesiogiai padeda gelbėti gyvybes. Net nedidelės sumos gali nupirkti maisto, vandens, vaistų žmonėms, kurie neturi nieko. Daugelis organizacijų taip pat priima savanorių pagalbą, nors darbas konflikto zonose reikalauja specialių įgūdžių ir pasiruošimo.
Svarbu ir spausti savo vyriausybes ir Europos Sąjungą imtis aktyvesnių veiksmų. Rašykite laiškus parlamentarams, dalyvaukite protestuose, reikalaukite, kad Sudanas būtų tarptautinės politikos darbotvarkėje. Demokratinėse šalyse visuomenės nuomonė gali turėti įtakos politiniams sprendimams.
Kai tragedija tampa statistika, bet už skaičių – tikri žmonių likimai
Lengva pasiklysti skaičiuose – 15 tūkstančių žuvusių, 10 milijonų pabėgėlių, 25 milijonai žmonių, kuriems reikia humanitarinės pagalbos. Bet už kiekvieno šio skaičiaus slypi tikros istorijos, tikri žmonės su svajonėmis, šeimomis, viltimis, kurios buvo sugriautos.
Yra motina, kuri nešė savo vaikus per dykumą į Čadą, matydama, kaip vienas jų miršta nuo dehidratacijos. Yra gydytojas, kuris dirbo ligoninėje Chartume, kol ji buvo subombarduota, dabar gyvenantis pabėgėlių stovykloje ir bandantis gydyti žmones be vaistų ir įrangos. Yra jaunas vyras, kuris studijavo inžineriją universitete, svajojo statyti tiltus, dabar slapstosi griuvėsiuose, bijodamas būti prievarta verbuotas į vieną iš kariuomenių.
Sudano tragedija primena, kad XXI amžiuje, kai turime visas technologijas ir išteklius, kad užkirstume kelią tokioms katastrofoms, mes vis tiek leidžiame joms vykti. Ne todėl, kad negalime sustabdyti, bet todėl, kad neturime politinės valios tai padaryti. Kiekviena diena, kai tarptautinė bendrija neveikia, yra dar viena diena, kai miršta nekalti žmonės.
Sudanas nėra tik dar viena statistika tarptautinių naujienų srautuje. Tai yra tikra humanitarinė katastrofa, vykstanti dabar, šią akimirką, kol skaitote šias eilutes. Ir nors mes negalime individualiai sustabdyti karo, galime atsisakyti tylėti. Galime reikalauti, kad mūsų lyderiai imtųsi veiksmų. Galime paremti tuos, kurie teikia pagalbą. Ir svarbiausia – galime nepamirsti, kad Sudane žmonės kenčia, kovoja už išgyvenimą ir nusipelno pasaulio dėmesio ir paramos ne mažiau nei bet kurios kitos konflikto aukos.